Apie pelėdų auginimą ir jų prisitaikymą gamtoje pasakojo biologė, pelėdų prižiūrėtoja Kotryna Jakuba.

– Pelėdos – tarsi magiškas paukštis. Per Harį Poterį jos nešioja laiškus. Taip pat jos yra ir išminties simbolis. Kokios jos yra realybėje?

– Vienas dažnesnių klausimų – ar jos protingos? Iš tiesų socialinėje medijoje ir dabartiniame kontekste gamtininkai dažnai sako, kad jos yra gana kvaili paukščiai, palyginus su kitais. Bet lygiai taip pat, jeigu jūsų paklausčiau, kas jums yra protingas žmogus, greičiausiai mūsų atsakymai skirtųsi. Pelėdos – tai gamtos sukurti grobuonys, kurie išnaudoja viską, ko neišnaudoja kiti konkurentai ar aukos. Būtent tai ir daro pelėdą protingą, kiek jai reikia. Tai nėra gyvūnas, sukurtas tarnauti žmogui ar mokytis to, ko žmogus nori ją išmokyti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dažnai sakoma, kad pelėdos yra naktiniai paukščiai. Net žmonės, kurie linkę naktinėti, vadinami taip pat. Ar tiesa, kad pelėdos medžioja naktimis?

– Netiesa. Pelėdai, mano nuomone, naktis neegzistuoja taip, kaip mums. Jai naktis ir diena neegzistuoja pagal šviesą, o pagal tai, kaip ji medžioja. Kadangi ji efektyvi tiek dieną, tiek naktį, iš esmės nėra skirtumo, kada medžioti. Skirtumą sudaro tik tai, ką tam tikru paros metu veikia jos auka ir konkurentai. Jeigu jūs galėtumėte per 24 valandas bet kada atlikti savo darbus, tikrai į darbą Vilniuje važiuotumėte ne 8–9 val., kai visi važiuoja, ir namo ne 17–18 val. Pelėda – tai plėšrus paukštis, kuris savo darbą atlieka tada, kai kiti negali.

Tai labai galingi paukščiai – ko iš pirmo žvilgsnio nesuprastume.

– Kaip pelėdos ramiai tupi ant rankos ir nenuskrenda? Visos pas jus pelėdos yra gimusios nelaisvėje – kaip jos neišskrenda?

– Reikia suvokti, kad tai nėra tas pats paukštis, kurį pamatytumėte gamtoje. Žmonės atvažiuoja čia, nes gamtoje tokios pelėdos nei susirastų, nei pakalbintų. Viena iš pelėdų ramiai tupi todėl, kad jau seniai gyvena pas mane, gerai pažįsta šeimininką – mane. Daug laiko su ja praleidžiame, daug ką kartu veikiame, todėl, manau, ji pasitiki – jei taip galima pasakyti. Taip pat kiekviena pelėda, paimta ant rankos, turi pavadėlį – kaip šuo. Tik jį segame ne ant kaklo, o ant kojyčių, nes tai stipriausia šio paukščio kūno dalis. Negalima segti už kaklo ar sparnų, nes sparnus pelėda turi judinti, o galvą – sukinėti.

Liūdesio faktorių, kad pelėdos gyvena ne gamtoje, pašaliname – jos nežino, kas yra kitas pasaulis, nes nei jų tėvai, nei seneliai ar proseneliai niekada negyveno laisvėje. Įsivaizduokite, jeigu nuo mažens jums būtų sakyta, kad pasaulyje nieko daugiau nėra, tik Lietuva – gyventumėte Lietuvoje ir manytumėte, kad tai visas pasaulis. Taip ir šios pelėdos. Kai jos skraido, žmonės klausia, kodėl neskrenda į mišką. O jos neskrenda, nes nežino, kas tai yra, joms baugu. Saugu toje teritorijoje, kur skraido, mokosi, treniruojasi. Tai jų pažįstama aplinka – aptvaras, kuriame jos miega, ilsisi, valgo. Kito pasaulio jos nežino.

Kotryna Jakuba. / LNK vaizdo įrašo stop kadras.

– Pakalbėkime apie išskirtines pelėdų savybes. Viena iš jų – jos gali galvą apsukti 270 laipsnių kampu. Tai tiesa?

– Taip, kai kurios rūšys gal ir iki 300 laipsnių kampu gali apsukti. Bet tai – tiesiog prisitaikymas. Nėra didelis stebuklas, kad jos turi daugiau slankstelių kakle – yra paukščių, kurie turi dar daugiau. Tačiau pelėdų stuburas kitoks – sukant galvą neužsispaudžia kraujagyslės ar smegenys. Judėjimas minimalus, nes jos praktiškai nejudina akių. Tam, kad galėtų pažiūrėti į šoną ar pasiklausyti, pelėda sukinėja visą galvą, o ne tik akis ar ausis.

Išskirtinės savybės – ne tik išvaizda, margumas, bet ir profesionali maskuotė. Vokai, kuriais pelėdos užsimerkia, dažniausiai plunksnuoti. Tokių paukščių nei girdite, nei matote – jie idealiai maskuojasi. Negirdime ir dėl ypatingos plunksnų struktūros: jų sparnai turi sukarpytus kraštus, tarsi praeita žirklutėmis plunksnos išlenktos, pūkuotos, su oro tarpais. Skrisdama pelėda nestumia oro aplink kūną kaip kiti paukščiai. Ji tarsi sietelis, sugeriantis triukšmą ir oro pasipriešinimą, todėl jos skrydis beveik begarsis.

– Dėl itin mielos išvaizdos to nepasakytume, bet tai plėšrūnas? Ar jis nepuola žmogaus?

–  Visiems kyla noras – ar galima palaikyti ant rankos, paglostyti? Esu prieš, kad pelėdas kas nors liestų. Pirma – dažniausiai joms tai nepatinka. Antra – liečiant pelėdą, sukuriamas kelias ligoms, kurios kitu atveju nepersiduotų. Net jei atmetus tai, kad tai joms nemalonu  – tai pavojinga jų gyvybei.

O dėl plėšrumo – taip, daugelis galvoja, kad pelėdos – tarsi mieli katinukai, bet jos yra grobuonys. Įkirsti į akį ar sužeisti gali rečiau nei kiti plėšrieji paukščiai, bet faktas, kad tai pavojingi gyvūnai. Jos minta ne tik pelėmis – gali susimedžioti įvairių gyvūnų, kurie yra panašaus ar kiek mažesnio dydžio nei pati pelėda. Tai labai galingi paukščiai – ko iš pirmo žvilgsnio nesuprastume.