Pavasaris jau žvelgia mėlynomis žibuoklių akimis. Greitai sulauksime jų piko, kai, anot poeto Kazio Binkio, jausime, "kaip žibuoklių kvapas ore plauko". Lietuviška mėlynakė kukli, bet turtinga savo gimine

Augina gamta

Mūsų kraštuose gausiai mėlynuojanti triskiautė žibuoklė – daugiametis žolinis augalas, iš kurio šakniastiebio galima spėti žibuoklės amžių: jis kasmet išleidžia naują šaknų ratą, pagal kuriuos ir skaičiuojami metai.

Triskiaučiai lapeliai turi ilgus kotelius su plaukeliais, kurie padeda ištverti žiemą. Kai žiedai išsiskleidžia, lapai jau būna atlikę savo pareigą – sunyksta, o vietoje jų išauga nauji šviesiai žali lapeliai.

Peržydėjusios žibuoklės užaugina vaisius – vienasėklius riešutėlius, kuriuose yra ataugėlių su aliejaus lašeliais. Tai skruzdėlių gardėsis – jo ragaudamos, skruzdėlės išplatina žibuoklių sėklas, todėl ir mėlynuoja žibuoklių kilimai.

Mėgstamos ir darželiuose

Prigimtinė žibuoklių spalva – mėlyna, kuri gali būti nuo šviesių iki nakties dangaus atspalvių, tačiau pasitaiko baltų, rausvų, net ir margų žiedlapių. Vieni botanikai aiškina, kad spalva priklauso nuo to, kaip gerai apšviestoje vietoje žibuoklės auga, kiti – kad nuo dirvos rūgštingumo.

Kultūrinių veislių žibuoklių spalvinė gama – daug platesnė: jos būna rožinės, tamsiai raudonos, purpurinės, violetinės, žalios, baltos, blyškiai geltonos spalvos. Dėl daugybės išvestų spalvų ir formų šios trapiosios gėlelės domina augintojus. Šios gėlytės gražiai atrodo kartu su snieguolėmis, krokais, scylėmis, žemaūgiais irisais.

Žibuoklės dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Jei neturite kantrybės sudaiginti sėklų, galite dauginti ir šakniastiebiais. Sodinkite ne saulės atokaitoje (saulėje jos mažiau ir trumpiau žydės), o pusšešėlyje arba lapuočių medžių, krūmų pavėsyje.

Žibuoklės nemėgsta sunkios, molingos žemės – jas reikėtų sodinti į purią, nepiktžolėtą ir drėgną žemę. Žiemai žibuoklių kerelius pamulčiuokite gerai perpuvusiu kompostu arba durpėmis.

Puošni šeima

Gentyje yra apie 6–10 žibuoklių rūšių, kurios paplitusios pasaulyje. Kai kurios žibuoklių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą (Vokietijoje, Švedijoje, Rusijoje). Lietuvoje auga tik vienintelė rūšis – triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis).

Yra daug išvestinių rūšių, kurios įvairiose šalyse auginamos kaip dekoratyvinės gėlės. Ypač žibuoklių auginimas yra populiarus Japonijoje. Tekančios saulės šalyje žibuoklių auginimas yra populiarus, nuo XVIII a. vidurio čia išvesta daugybė jų rūšių. Įspūdingiausios žibuoklės – Hepatica nobilis var. japonica veislės, iš kurios išvesta daug įvairių dekoratyvinių pilnavidurių veislių.

Iš centrinės Rumunijos kilusi transilvaninė žibuoklė pasipuošia devynlapiais žiedeliais. Londono dendrariume išvesta nauja jos rūšis London Blue.

Žavinga, bet pavojinga

Liaudies medicinoje vartojama žibuoklių žolė, lapai ir žiedai. Lapai pjaunami tik jauni, be lapkočių, augalams peržydėjus, o žiedai – žydėjimo pradžioje. Tačiau šie augalai, kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų, yra nuodingi. Gyvuliai žibuokles net iš šieno atrenka dėl aitraus skonio, kurį suteikia tam tikra medžiaga anemonalis.