Dar prieš kelerius metus dirbtiniu intelektu sugeneruotus vaizdus buvo galima atpažinti gana paprastai. Žmonės turėdavo po šešis pirštus, veidai atrodydavo keistai, o vaizdo įrašuose judesiai būdavo mažų mažiausiai nenatūralūs. Šiandien tokių požymių beveik nebematome, tačiau yra gera žinia. Atsiranda technologijų, kurios leidžia patikrinti, kaip vaizdas buvo sukurtas, ir būtent tokią technologiją šį spalį plačiajai visuomenei pristatė „Google“, tiksliau – „Google SynthID Detector“. Pirmoji versija buvo pristatyta dar 2025 metais, tačiau iki šiol ja daugiausia naudojosi žurnalistai, tyrėjai ir kiti specialistai. Nuo spalio 7 dienos ši priemonė anglų kalba tapo prieinama vartotojams visame pasaulyje.
Veikimo principas gana paprastas: įkeliate nuotrauką, vaizdo ar garso įrašą, o sistema tikrina, ar jame yra specialus skaitmeninis vandens ženklas, nurodantis, kad turinys buvo sukurtas arba pakeistas pasitelkiant dirbtinį intelektą.
Čia svarbu suprasti vieną terminą – digital watermarking, arba skaitmeninis vandens ženklinimas. Taigi, kas tai yra? Galbūt esate matę nuotraukų, ant kurių užrašytas fotografo vardas arba interneto svetainės pavadinimas? Tai mums įprastas vandens ženklas. „SynthID“ veikia kiek kitaip, nes šis ženklas yra nematomas – jo negalima pamatyti plika akimi, o vaizdo ar garso kokybė dėl jo pastebimai nesuprastėja. Tačiau logika labai panaši. Kai suderinamas dirbtinio intelekto modelis kuria nuotrauką, vaizdo įrašą ar garsą, jis kartu įterpia specialų techninį signalą.
Galite įsivaizduoti tai kaip nematomą antspaudą, paslėptą pačiame kūrinyje. Toks ženklas sukurtas taip, kad galėtų išlikti net tada, kai nuotrauką apkarpote, pakeičiate jos spalvas ar sumažinate failo dydį. Panašiai ir su garso įrašais – tam tikri pakeitimai, pavyzdžiui, garso suspaudimas, nebūtinai panaikina vandens ženklą. Žinoma, technologija nėra tobula: pakankamai smarkiai pakeitus turinį, ženklą aptikti gali būti sunkiau arba jis gali tapti visai neaptinkamas.
Mums nebereikia vien spėlioti, ar kažkoks vaizdas atrodo dirbtinis – galima ieškoti techninių jo kilmės požymių. Ši technologija jau naudojama milžinišku mastu. „Google“ skelbia, kad „SynthID“ vandens ženklais jau pažymėjo daugiau nei 180 milijardų vaizdų ir vaizdo įrašų. Dar įspūdingiau skamba generatyvinių garsų statistika – vandens ženklais pažymėtų įrašų bendra trukmė siekia net 240 tūkstančių metų.
Be to, ši technologija neapsiriboja vien „Google“ produktais – tarp partnerių minima „OpenAI“, „Nvidia“ ir „Cacao“. Tai svarbus žingsnis link bendresnės sistemos, kurioje skirtingų kūrėjų dirbtinio intelekto turinį būtų galima tikrinti vienoje vietoje.
Kaip visa tai išbandyti pačiam? Norintiems pabandyti tereikia apsilankyti interneto svetainėje SynthID.com. Ten galite įkelti pasirinktą nuotrauką, vaizdo arba garso įrašą, o sistema ieškos nematomo skaitmeninio vandens ženklo. Kai kuriais atvejais ji gali parodyti ne tik tai, kad ženklas aptiktas, bet ir kurios nuotraukos dalys ar garso įrašo atkarpos yra pažymėtos.
Išbandžius technologiją buvo gautas įdomus rezultatas. Paprašius minimalistinės nuotraukos, kurioje būtų pavaizduotas žmogus, metantis krepšinio kamuolį į krepšį, atsakymas kiek nustebino, nes įrankis nesugebėjo pasakyti, kad tai dirbtinio intelekto sukurta nuotrauka. „ChatGPT“ paprašius dar kartą sukurti nuotrauką, tačiau šįkart pasistengti ne minimalistiškai, o itin pompastiškai perteikti tą patį turinį, nuotrauka buvo pažymėta sėkmingai.
Atsakymas buvo toks: „Ši nuotrauka kurta arba koreguota su „ChatGPT“ įrankiu.“ Ar tai reiškia, kad dabar galime patikrinti bet kokį vaizdą? „SynthID“ dar nėra universalus metalo detektorius – jis pirmiausia ieško konkretaus skaitmeninio vandens ženklo. Tarkime, įkeliate nuotrauką, kurią sukūrė dirbtinio intelekto sistema, nepalaikanti šios ženklinimo technologijos, ir detektorius gali nieko neaptikti.
Dar vienas svarbus terminas – „Content Credentials“. Technologijų pasaulyje vis dažniau kalbama ir apie kitą metodą, vadinamą Content Credentials, arba skaitmeninio turinio kilmės duomenimis. Jeigu „SynthID“ įrankį galime įsivaizduoti kaip nematomą antspaudą, tai Content Credentials labiau primena skaitmeninį pasą. Jame gali būti pateikiama informacija apie tai, kas sukūrė failą, kokia programa buvo naudota ir kokie pakeitimai vėliau atlikti.
Šie duomenys gali būti patvirtinti skaitmeniniais parašais, todėl galima tikrinti jų kilmę ir tai, ar jie nebuvo pakeisti. Tačiau ir šis metodas turi ribų. Tokie duomenys ne visada išsaugomi failą redaguojant ar persiunčiant, o pats skaitmeninis pasas taip pat negarantuoja, kad jame vaizduojamas įvykis iš tiesų nutiko.
Jeigu internetuose randate kažką šokiruojančio, pirmiausia neskubėkite tuo dalytis. Antra, išbandykite „SynthID“ detektorių – jeigu randamas vandens ženklas, turite svarbų techninį signalą apie dirbtinio intelekto panaudojimą. Trečia, patikrinkite paties vaizdo istoriją, pavyzdžiui, pasinaudokite „Google Lens“ arba atvirkštine vaizdų paieška. Galbūt sužinosite, kad ta pati nuotrauka internete pasirodė dar prieš keletą metų. Ketvirta, jeigu įrašas skelbia kažką svarbaus ar neįtikėtino, ieškokite nepriklausomų šaltinių, kurie tai patvirtintų. Žinoma, tokių šaltinių, kuriais pasitikite.
Visas laidos įrašas – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai