Turi vertę

„Mums dažnai sakoma, kad gyvename technologijų amžiuje. Tačiau kartais man atrodo, kad gyvename duomenų atidavimo amžiuje. Mes spaudžiame „sutinku“ dažniau, nei sakome „labas“. Dalijamės ne tik nuotraukomis, bet ir buvimo vieta, sveikatos duomenimis, net savo balsu“, – praėjusią savaitę VU organizuotoje superpaskaitoje kalbėjo G. Strikaitė-Latušinskaja.

„Kai prieš kelerius metus įsigijau išmanųjį dulkių siurblį, džiaugiausi, kad jis išvalys grindis be mano pagalbos. Tačiau netrukus supratau – jis ne tik siurbia dulkes. Jis kuria mano namų žemėlapį, žino, kur dažniausiai vaikštau, kada esu namie ir net kur stovi baldai“, – pavyzdį pateikė lektorė.

Tokią informaciją renka ne tik dulkių siurbliai, bet ir širdies ritmą matuojantys išmanieji žiedai, televizoriai, elektriniai garažai. Pasak G. Strikaitės-Latušinskajos, balsas, laikysena, buvimo vieta – viskas virsta duomenimis, turinčiais vertę.

„Ši informacija – biometrinė, elgsenos ir erdvinė – tampa vertingu verslo turtu, o mes dažnai nė nesusimąstome, kad ją atiduodame“, – teigė doktorantė.

Kaip valdyti

Kodėl duomenis žmonės atiduoda taip lengvai ir kokia yra jų vertė? Harvardo profesoriaus Casso Sunsteino ir Angelos Winegar tyrimas atskleidė atotrūkį tarp to, kaip technologijų įmonės ir kaip patys žmonės supranta savo asmens duomenų vertę.

Jie atliko eksperimentą, kurio metu žmonių paprašė atsakyti į du klausimus. Pirmas – kiek būtum pasirengęs mokėti, kad tavo duomenys būtų apsaugoti? Vidutinis atsakymas buvo penki doleriai per mėnesį.

Mokslininkai taip pat klausė, kiek pinigų žmonės norėtų gauti, jei turėtų duomenų atsisakyti. Šio atsakymo vidurkis siekė 80 dolerių.

„Šis skirtumas atskleidžia vieną svarbų psichologinį reiškinį – nuosavybės efektą. Kai ką nors laikome savu, tai tampa mums vertingiau. Net jeigu realiai tuo nesinaudojame“, – reziumavo G. Strikaitė-Latušinskaja.

Anot jos, kyla klausimas, ar duomenis, kuriais dalijamės, valdome patys, ar tai daro kas nors kitas.

Kaip vieną iš būdų svarbiai informacijai valdyti lektorė įvardijo asmeninį duomenų konteinerį, arba duomenų seifą: „Ne dešimtys skirtingų paskyrų, ne slaptažodžių lavina. Ne sutikimai sutarčių, kurių neskaitome.“

Tai ne utopija. Tai kryptis, kurią galime rinktis. Kai duomenys priklauso mums – galia taip pat priklauso mums.

„Įsivaizduokite, viena aiški, saugi erdvė, kurioje laikote viską, kas apie jus svarbiausia: sveikatos įrašus, finansinius duomenis, kasdienės elgsenos modelius, net emocijų dinamiką. Kaip piniginėje. Ir viskas – tik jūsų rankose“, – kalbėjo doktorantė.

Pasak jos, tokioje erdvėje dirbtinis intelektas (DI) gali paaiškinti, kodėl nuovargis nedingsta net ir po ilgų miego valandų, padėti valdyti finansus be nuolatinio nerimo, priimti sprendimus atsižvelgdamas į tikslus, o ne reklamas.

„Ir – svarbiausia – kontrolė priklauso jums. Ne „atsisakyti“ (opt-out), kai jau per vėlu, o „sutikti“ (opt-in) – kai norisi. Ne taisyklės smulkiu šriftu, o paprastas klausimas: „Ar noriu tai leisti?“ – kalbėjo G. Strikaitė-Latušinskaja.

Prilygsta galiai

Pasakodama apie dalijimąsi asmens duomenimis, ji išskyrė dvi kryptis – viešąjį ir privatų naudojimą.

Pirmąja kryptimi apibūdinamas toks turinys, kuris gali būti naudingas kitiems – paskaitų medžiaga, moksliniai straipsniai, įrašai. Kaip pavyzdį lektorė įvardijo jos kartu su kolega dr. Pauliumi Jurčiu VU sukurtus pirmuosius pasaulyje DI žinių dvynius.

„Jie veikia visą parą, atsako į studentų klausimus, remdamiesi mūsų sukeltais duomenimis. Tai vienas iš būdų, kaip galime įgalinti duomenis per DI, neišsižadėdami autorystės ir neprarasdami kontrolės“, – aiškino doktorantė.

Anot G. Strikaitės-Latušinskajos, sveikatos, finansų, psichologinės būklės, nuotaikų kaitos ar buvimo vietos duomenys netinkami viešai dalytis, tačiau jie leidžia kurti asmeninius DI agentus, skirtus tik mums.

„Įsivaizduokite, jūsų sveikatos istorija – asmeninis DI gydytojas, kuris žino, kad kasmet kovą nusilpsta jūsų imunitetas, ir primena tai, net kai jūs apie tai pamirštate. Jūsų judėjimo duomenys – DI treneris, kuris žino, kad po pietų visada prarandate motyvaciją, ir pasiūlo 8 minučių tempimo programą vietoj maratono. Jūsų nuotaikų dienoraštis – DI psichologas, kuris nekritikuoja, bet padeda pastebėti tendencijas, kai jūs dar jų nepastebite patys“, – kalbėjo ji.

Pasak lektorės, tokie duomenys būtų skirti tik asmeniniam naudojimui, o DI tarnautų žmogui, ne korporacijoms.

„Tai ne utopija. Tai kryptis, kurią galime rinktis. Kai duomenys priklauso mums – galia taip pat priklauso mums“, – apibendrino G. Strikaitė-Latušinskaja.