Kosmonautas Aleksandras Lazutkinas džiaugiasi, kad jam pavyko įgyvendinti didžiausią savo gyvenimo svajonę – iš kosmoso aukštybių pažvelgti į mūsų planetą Žemę. Paklaustas, ar tiki, kad dar šiame amžiuje žmogus vaikščios Marso paviršiumi, A.Lazutkinas atsakė dėl to neabejojantis.

– Jaunystėje jus laikė gana perspektyviu sportininku, regis, užsiėmėte sportine gimnastika. Kaip nutiko, kad tapote ne profesionaliu sportininku, o kosmonautu?

– Kosmosas visada buvo mano didžiausia svajonė. Kai buvau mažas, labai mėgau įvairias fantastines knygas, filmus, kur buvo pasakojama apie tai, kaip žmonės skrenda į kitas planetas, kaip jie jose įsikuria, gyvena, kaip jie ieško kitų pasaulių, kaip juos atranda ir pažįsta. Mane šie dalykai labai domino ir tai, ko gero, nulėmė norą pačiam nuskristi į kosmosą.

Kalbant apie gimnastiką, kai man siūlė tapti profesionaliu sportininku, pamenu, atsakiau, kad mane labiau domina klausimas, ar visatoje yra kiti pasauliai... Tada mąsčiau taip – būdamas sportininku pakeliausiu po kitas pasaulio šalis, galbūt daug pasieksiu, bet neišvysiu kosmoso. O tai, kaip jau sakiau, mane labai domino, jaudino. Matyt, dėl to ir netapau sportininku.

Tiesa, vėliau atsirado galimybė tapti diplomatu. Kai baigiau studijas Maskvos aviacijos institute, man buvo pasiūlyta eiti į kitą institutą, kuriame rengia diplomatus. Prisipažinsiu, šis pasiūlymas mane iš pradžių sudomino – būčiau pakeliavęs po pasaulį, išmokęs kitas kalbas ir t.t. Vis dėlto diplomato darbas man nebūtų leidęs pamatyti kosmoso. Tad teko atsisakyti ir to. Tiesiog visada siekiau, kad mano svajonė išsipildytų.

– Būti kosmonautu yra pavojingas užsiėmimas. Savo kailiu tai patyrėte.

– Žinote, net kai lankiau mokyklą buvo daug pavojų – pavyzdžiui, su draugais žaisdavome karą, rizikavome susižeisti. Žinojome, kad šokant į vandenį nuo lieptelio žemyn galva gali rimtai susižeisti, tačiau vis tiek šokinėjome. Adrenalino buvo daug.

Ar kosmonauto profesija pavojinga? Be abejo. Tai aš visada puikiai suvokiau, netgi laikiau gana normaliu dalyku. Sakyčiau, tai net suteikė tam tikro šarmo mano darbui: viena vertus, rizikinga, kita vertus, išvysiu kosmosą. O juk tai yra taip įdomu.

Kitaip sakant, rizika nebuvo tas faktorius, kuris mane atbaidytų nuo mano svajonės. Mane visada domino tik įdomus darbas, o kad jis rizikingas – ką gi.

Ar kosmonauto profesija pavojinga? Be abejo.

– Koks jausmas, kai skrendi į kosmosą? Kaip tam reikia pasirengti?

– Apie jausmą: kai raketa pakilo, kai ji pasiekė reikiamą aukštį, pažvelgiau pro iliuminatorių ir, žinote, pajutau šiokį tokį kartėlį. Kodėl? Todėl, kad Žemė iš kosmoso atrodė lygiai tokia pati, kokią ją ir įsivaizdavau būdamas ant žemės.

Šiandien bet kurį pasaulio regioną pamatyti iš kosmoso – juokų darbas, tokią galimybę mums suteikia technologijos. Nuliūdau, kad aš per vėlai pakilau į kosmosą, nes nieko naujo neišvydau.

Kita vertus, buvo ir įdomių dalykų – pavyzdžiui, nesvarumo būsena. Sakyčiau, labai įdomi būsena. Žemėje mes nesvarumo imituoti praktiškai negalime, nebent labai trumpą laiką, kai lėktuvui leidžiama kristi kurį laiką...

Įdomu tai, kad prie nesvarumo gana greitai priprantama – pavyzdžiui, jeigu dabar būtume nesvarumo būsenos, iš pradžių būtų keista, bet vėliau aš čia prieš jūsų akis apsiversčiau 360 laipsnių kampu, o jūs su manimi visai normaliai kalbėtumėtės. Net nešautų mintis, kad čia kažkas nenormalaus.

– Ar žmogaus organizmui prisitaikyti prie nesvarumo yra sunku? Juk ne šiaip sau kosmonautai tiek laiko treniruojasi?

– Tiesa, organizmui tokia būsena – ne iš lengvųjų. Bet organizmas tiesiog turi prisitaikyti. Pirmosiomis dienomis, o gal net pirmąją savaitę ar dvi, organizmas pratinasi: skauda galvą, ji svaigsta, skauda nugarą... Tarkime, galite pabandyti kurį laiką Žemėje pastovėti ant rankų žemyn galva, kad kraujas suplūstų į galvą. Tai štai panaši būsena, tarsi stovėtumei ant rankų, nuolatos jaučiama kosmose. Žemėje dėl traukos stuburo slanksteliai yra susispaudę, o kosmose – išsitempia. Pradeda skaudėti...

Yra būdų, kaip sumažinti nemalonius nesvarumo būsenos padarinius – pavyzdžiui, sumažinamas skysčių kiekis organizme. T.y. jeigu normaliai žmogus turi 5 litrus kraujo, tai pas kosmonautus po kurio laiko kosmose lieka 4 litrai. Ir tokio kiekio organizmui visiškai pakanka.

Tiesiog reikia laiko priprasti. O kai tas laikas praeina, nebeskauda galvos, nugaros, nebejauti jūros ligos simptomų, kada tave atrodo supa kaip kokioje karuselėje.

Tada jau gali mėgautis nesvarumo teikiamais malonumais: gali skraidyti, gali sėdėti ant lubų, negali nukristi, negali į ką nors atsitrenkti, negali susilaužyti kojos ar rankos. Po kurio laiko net pradedi galvoti, kad tau ir kojų nebereikia. Žemėje tai žmonės vaikšto, o mes skraidome...

Jeigu normaliai žmogus turi 5 litrus kraujo, tai pas kosmonautus po kurio laiko kosmose lieka 4 litrai.

– Turbūt ne bet kas gali būti kosmonautu? Reikia būti labai stipriam?

– Kosmonautu gali būti normalus žmogus, t.y. skrydis į kosmosą nereikalauja geležinės sveikatos, tiesiog reikia būti sveikam. Taip, visi tie, kurie pirmieji kilo į kosmosą – pavyzdžiui, Jurijus Gagarinas arba Alanas Shepardas – iš tiesų juos atrinko dėl to, kad jie buvo fiziškai labai galingi. Paprasčiausiai niekas nežinojo, kas laukia, ir nebuvo norima rizikuoti.

Dabartiniai kosmonautai ar astronautai, palyginti su tais vyrukais, esame gana nesveiki – kai kurių regėjimas yra prastas, kitus kamuoja širdies problemos, tiesa, nekalbu apie rimtas problemas, o smulkias, leistinas pagal visas normas ir kt.

Kitaip tariant, sveikatos standartai dabar yra šiek tiek švelnesni nei anksčiau.

Apskritai tikiu, kad ateis laikas, kada į kosmosą siųs žmones gydytis: tie, kurie turi stuburo ar sąnarių problemų, tai kosmose yra puiki vieta tas problemas išsigydyti. Sąnariams ten nėra jokių apkrovų, o stuburas pats išsitiesina.

– Dirbate su amerikiečiais. Kalbant apie politiką, santykiai tarp Rusijos ir JAV primena katės su pele. Nesipykstate su kolegomis iš JAV dėl politikos?

– Tikrai ne... Kaip dirbome, taip ir dirbame su amerikiečiais. Žinote, ten viršuje politikai kažką kalba, dėl kažko pykstasi, o mes čia normaliai bendraujame, dirbame drauge. Net nėra priežasties pyktis.

Aš jau labai seniai dirbu su amerikiečiais, tai galiu drąsiai pasakyti, kad tikrai niekas nepasikeitė. Mes važiuojame pas juos, jie pas mus – mes visi esame užsiėmę rimtu darbu, o į politiką žvelgiame kaip į kokį kino filmą. Pykstasi jie ten, ai, tegul pykstasi.

– Tikite, ar ne? Šiame amžiuje žmogus atsidurs Marse?

– Aš tikiu. O ir tai nėra tik tikėjimas. Šiandien mes techniškai esame pasirengę tokiam projektui. Kitaip tariant, mes galime pastatyti stotį, kuri nuskris į Marsą. Nematau jokių problemų – žinome, kaip tą daryti, turime patirtį. Juk tai, kas dabar skrenda aplinkui Žemę, gali nuskristi ir į Raudonąją planetą.

– Turite galvoje kažką panašaus į Tarptautinę kosminę stotį (TKS)?

– Iš esmės taip; kiek jau metų TKS skrenda aplinkui Žemę? Penkiolika! Jeigu galime tiek laiko prabūti TKS, galime nuskrieti ir iki Marso. Juk tam reikėtų vos poros metų.

Negana to, tiek mes, tiek amerikiečiai į Marsą jau skrido: buvo leidžiami įvairūs aparatai ir mes jau žinome, kaip ten nuskristi. Ir ne tik nuskristi, bet ir kaip nusileisti bei sėkmingai grįžti į Žemę. Amerikiečių zondai buvo nusileidę, o tada vėl pakilo iš Marso ir grįžo į Žemę. Rusijos kosminiai aparatai padarė tą patį.

Kitaip sakant, technologijos jau yra. Ir nieko naujo išrasti nereikia – atskrendame, nusileidžiame, padirbame ir išskrendame.

Išskyrus apsaugą nuo radiacijos – tai yra problema. Matote, kai mes skriejame aplinkui Žemę, jos magnetinis laukas saugo mus nuo radiacijos. Bet kai tik mes nuskriesime toliau nuo Žemės ir skrisime Marso link, tapsime neapsaugoti. Todėl reikia išspręsti šią problemą, t.y., kaip apsaugoti ekipažus nuo radiacijos.

Vis dėlto esu tikras, kad ši problema išsprendžiama.

– Bet juk žmonės nuskrido į Mėnulį. Kaip tada viskas pavyko? T.y. kaip pavyko išvengti radiacijos?

– Tada buvo labai didelė rizika. Jeigu Saulėje tuo metu būtų įvykusi didelė audra ir žvaigždė būtų išmetusi didelį kiekį radioaktyvių dalelių į kosmosą, į Mėnulį skridę astronautai galėjo smarkiai nukentėti.

Žmonės pasirengę skrydžiui į Marsą. O grįžę į Žemę jie visiškai normaliai toliau gyvens.

– O kelionės trukmė? Dvejus metus reikėtų lindėti kosminiame aparate. Ar įmanoma tiek laiko iškęsti?

– Pati ilgiausia misija TKS truko pusantrų metų, taip pat buvo daug ekspedicijų, kurios truko metus. Gydytojai ir kiti ekspertai dabar jau neblogai žino, kas vyksta su žmogumi, jo organizmu, psichika, praleidus ilgą laiką kosmose. Ir jie sako, kad žmonės pasirengę skrydžiui į Marsą. O grįžę į Žemę jie visiškai normaliai toliau gyvens.

Anksčiau mes iš tiesų nežinojome, ar gali žmogus ištverti dvejų metų kelionę, ar ne. Dabar žinome, kad gali ir nieko blogo nenutiks.

Įdomūs faktai apie A.Lazutkiną

• Gimė Maskvoje 1957 m. Mokykloje labai domėjosi astronomija ir sportu. Beje, jo sportiniai laimėjimai buvo tokie įspūdingi, kad teko iš bendrojo lavinimo mokyklos pereiti į sportinės pakraipos mokyklą internatą. A.Lazutkinui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos sporto meistro vardas už laimėjimus sportinėje gimnastikoje.

• 1981 m. būsimasis kosmonautas baigė Maskvos aviacijos institutą ir gavo inžinieriaus mechaniko diplomą. Puikiai besimokęs studentas liko instituto katedroje ir dirbo joje iki 1984 m. Vėliau dirbo inžinieriumi susivienijimo "Energija" konstravimo biure – rengė įgulas skrydžiams į kosmosą, gilino anglų kalbos žinias.

• 1992 m. kovą A.Lazutkinas buvo įtrauktas į kosmonautų rengimo programą, o dar po dvejų metų tapo kosmonautu bandytoju bei pradėjo tiesiogiai rengtis skrydžiui į kosmosą. Į savo pirmąją kelionę jis leidosi 1997 m. vasario 10 d. Įgulos sudėtyje buvo laivo vadas Vasilijus Ciblijevas ir vokiečių kosmonautas tyrėjas Reinholdas Evaldas.

• Per šią kosminę ekspediciją, kuri A.Lazutkinui truko 184 dienas ir 22 valandas, orbitinėje stotyje įvyko keletas rimtų incidentų, galėjusių baigtis katastrofa: kilo gaisras, sutriko kondicionavimo sistema, o krovininis orlaivis "Progress M34" net susidūrė su orbitiniu kompleksu ir buvo pažeistas jo hermetiškumas.

• Skrydis iš visos TKS įgulos, o ypač iš inžinieriaus A.Lazutkino, pareikalavo tvirtybės. Nepaisant sunkumų, kosmonautai įveikė visas problemas ir 1997 m. rugpjūčio 15 d. sėkmingai grįžo į Žemę. Už šį ekstremalų, pavojingą skrydį į kosmosą A.Lazutkinui buvo suteiktas Rusijos didvyrio vardas. Jis apdovanotas NASA medaliais "Už skrydį į kosmosą" (Space Flight Medal) ir "Už nuopelnus visuomenei" (Public Service Medal).

• Daugiau į kosmosą A.Lazutkinas neskrido – pirmoji sunki ekspedicija pakenkė jo sveikatai. Pastaruoju metu jis dirba skyriaus viršininku J.Gagarino kosmonautų rengimo centre Žvaigždžių miestelyje.