Kartu tai bandymas sukurti naują santykį su mokslu – tokį, kuris įtrauktų, sudomintų ir galbūt pirmą kartą paskatintų vaiką ar paauglį susimąstyti: „O gal ir aš galėčiau tai kurti?“ Tam, kad ši idėja virstų realybe, muziejaus sutelktinės paramos platformoje renkama visuomenės parama: nuoroda. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Ateities trajektorija. Lietuvos aukštųjų technologijų istorija“ bus atidaryta šių metų rugsėjį Istorijų namuose Vilniuje.
Apie tai, ką iš tiesų reiškia sukurti lietuviškai kalbantį robotą ir kokias galimybes jis atveria, – pokalbis su jį kuriančiu mokslininku Linu Aidoku.
– Jeigu trumpai – kas tai per robotas ir ką jis darys?
– Šis robotas kuriamas edukuoti, populiarinti technologijas ir įtraukti lankytojus į gyvą mokslo pažinimą. Jį kuriame specialiai Lietuvos nacionalinio muziejaus parodai. Išskirtiniausia tai, kad robotą bus galima valdyti lietuviškomis balso komandomis. Jis galės suprasti šimtus lietuviškų žodžių, atlikti judesius, atsakyti į klausimus, pristatyti technologijų ir mokslo temas lankytojams. Bendravimas vyks tarsi dialogas: lankytojas užduos klausimą, robotas atsakys, ir pokalbis galės tęstis toliau.
– Kiek laisvai lankytojai galės bendrauti su robotu, ar bus tam tikros ribos?
– Robotą galima suprogramuoti įvairiai, tačiau šiame projekte svarbiausia yra lietuvių kalbos suvokimas pagal iš anksto parengtą turinį. Jei robotas visiškai laisvai reaguotų į pašnekovą, sistema taptų gerokai sudėtingesnė ir reikalautų nuolatinės nepertraukiamos priežiūros. Kartu tai susiję ir su rizika – svarbu užtikrinti, kad robotas veiktų patikimai, o lankytojas neatsidurtų situacijoje, kai jis neveikia. Taip pat reikia apgalvoti, kaip robotas reaguotų į netinkamus ar provokuojančius klausimus. Todėl visiškai nevaldomas ir neapribotas bendravimas šiuo atveju nėra siekiamybė.
– Ar lietuvių kalba yra iššūkis robotui – ar ji sunkesnė nei kitos kalbos technologijoms?
– Didžiausias iššūkis ir yra lietuvių kalbos apdorojimas. Lietuvių kalba yra ypač turtinga, joje daug garsų, reikšmių ir niuansų, kuriuos reikia tiksliai suprasti. Pavyzdžiui, tas pats žodis „kurti“ gali turėti kelias reikšmes: kùrti ugnį, kùrti robotą, kurtì žmonės. Turime vienodai rašomą žodį, jis gali būti rašomas ir kirčiuojamas lygiai taip pat, tačiau priklausomai nuo konteksto turėti visiškai skirtingas reikšmes. Tokių žodžių ir situacijų lietuvių kalboje yra labai daug, robotui sudėtinga suprasti ir suvokti, kas tiksliai sakoma.
Labai svarbu tiksliai atskirti, apie ką iš tikrųjų kalbama, nes neteisingas supratimas ar reikšmės suvokimas gali ką nors įžeisti arba užgauti. Lietuvių kalboje ypač svarbus ir kirčiavimas. Kartais net nedidelis skirtumas gali pakeisti prasmę. Pavyzdžiui, norisi, kad robotas renginyje pasakytų ir tinkamai sukirčiuotų „šaunù“, bet kita kirčio vieta tą patį žodį paverčia visai kitu, susijusiu su šaudymu, kova arba karu. Atrodo kurioziška – tas pats žodis gali būti vartojamas ir pagiriant žmogų arba jo darbą, ir visiškai priešingybei – destrukcijai, naikinimui, kovai. Suklydus dėl kirčio vietos, lengvai galima sukelti nesusipratimų.
– Kaip robotas mokomas lietuvių kalbos?
– Tai jau ilgiau vykstantis projektas, kuriame dirbtinį intelektą (DI) mokome lietuvių kalbos iš įvairių šaltinių – televizijos ir radijo laidų, žiniasklaidos turinio, telefoninių pokalbių. Svarbiausia, kad juose girdima natūrali kalba – skirtingi akcentai, skirtingų regionų žmonės, vaikai, senjorai. Yra ir įvairių Lietuvos regionų tarmių, ir modernios jaunimo šnekamosios kalbos su „nukąstomis“ galūnėmis, taip pat įvairių skolintų ir užsienietiškų žodžių. Tai padeda robotui mokytis iš realios, šiandien gyvos kalbos, nes didžiausias iššūkis – išmokyti DI visa tai suprasti. Šiuo metu jis dar daro daug klaidų – kaip žmogus, negirdintis kas antro žodžio.
– Koks šiandien yra robotikos lygis pasaulyje?
– Naujausių robotų galima net neatskirti nuo gyvo žmogaus. Čia vienareikšmiškai pirmauja Japonija. Japonai juos dengia silikonu, net pašildo, kad prisilietus nebūtų šalti. Ten jau visai kitas lygis ne tik išvaizdos prasme. Su robotu gali kalbėtis bet kokia tema. Pokalbis prasideda nuo „iš kur tu esi“, o baigiasi klausimais, kas yra meilė, koks tai jausmas ir kam ji reikalinga. Tai yra aukšta klasė. Tu ne tik girdi, ką robotas šneka, bet ir matai jo „mąstymą“ – jis visada realiu laiku spėja ir analizuoja, ko žmogus paklaus, ko gali norėti, ką prieš tai paminėjo, kaip pakreipti pokalbį netgi šiek tiek manipuliuojant žmogumi ir išgauti kokią nors jam svarbią informaciją arba pasitvirtinti savo išsikeltą hipotezę. Jeigu pasakai ką nors netikėto, robotas viską pergalvoja iš naujo. Jis stebi ir aplinką – kur stovite, ar žiūrite į jį, kas kalba. Kambaryje gali būti dešimt žmonių, bet jis žino, kas būtent tuo metu bendrauja su juo, todėl kitus ignoruoja, net jeigu kiti kambaryje esantys žmonės šnekučiuojasi tarpusavyje.
Su tokiais sprendimais jau keletą amžių nuolat ir rimtai dirba 200–300 mokslininkų. Tam skiriamas ir atitinkamas finansavimas, kad tokio aukšto lygio mokslininkai galėtų išsilaikyti ir judėti pažangesnių robotų kūrimo link. Todėl ir mums kilo noras tokių robotų turėti Lietuvoje.
– Šiuo metu kuriamo roboto galimybės priklausys ir nuo to, kiek pavyks surinkti lėšų. Jei tokių ribų nebūtų, kur matytumėte didžiausią robotikos prasmę?
– Didelę prasmę matau robotų panaudojime sprendžiant socialines problemas – labiausiai srityje, susijusioje su senjorais. Tai galėtų būti ir mankšta, ir pokalbiai, emocinės gerovės palaikymas. Japonijoje tai yra ypač opi problema. Ten senjorai turi mažus robotukus, kurie kainuoja apie 500 eurų; kai kurie su jais bendrauja net po 50 kartų per dieną.
Tai kompensuoja bendravimo trūkumą: dažnai draugai jau būna išėję, vaikai ir anūkai gyvena kitur, o pats žmogus lieka labai vienišas, izoliuotas, neretai gyvena atokesnėje vietoje. Robotas gali ne tik palaikyti pokalbį – jis gali įgarsinti anūkų siunčiamas žinutes, žmonėms su regos negalia apibūdinti nuotraukas – papasakoti, kas jose matoma. Senjoras gali paprašyti roboto nusiųsti žinutę ar nuotrauką savo artimiesiems – viską sudiktuoti balsu ir nepaliesti nė vieno mygtuko, kurie paprastai būna per maži ir sunkiai įžiūrimi labai senyvo amžiaus žmonėms.
– Ar robotiką matote ir kaip būdą didinti įtrauktį, ypač dirbant su vaikais?
– Taip, net ir su mažesniu robotu esame pastebėję, kad vaikams jie labai patinka. Kartais jiems net lengviau bendrauti su robotu nei su žmogumi – dėl emocijų, veido išraiškų, kurias vaikams gali būti sunku suprasti ar kurios juos gali gąsdinti. Italijoje ir Prancūzijoje buvo kuriamos sistemos, kur robotas tapdavo tarsi tarpininku: per jį stebima vaiko pažanga, kalba, logika; šiuos duomenis savarankiškai gali matyti ir gydytojas, ir tėvai, ir mokytojai. Japonijoje robotai naudojami ir dirbant su paaugliais, turinčiais psichologinių sunkumų. Yra žmonių, kurie visai nenori bendrauti su kitais, bet su robotu bendrauja. Psichologų visiems neužtenka, o robotus galima gaminti masiškai. Sukurti gerą robotą psichologą sudėtinga, bet jį sukūrus, galima pritaikyti daugeliui žmonių. Tai kainuoja, bet ilgainiui robotas gali būti pigesnis nei žmogaus laikas.
– Kaip atrodo Jūsų kasdienybė kuriant šį robotą?
– Nė dienos be robotikos. Kai dėstau robotiką universitete, visada sakau, kad geras robotistas turi išmanyti labai daug skirtingų dalykų. Tai iš esmės multidisciplininė sritis – mechanika, elektronika, programavimas, valdymas. Tačiau kasdienybė dažniausiai būna gana monotoniška – daug programavimo, ilgos valandos prie kompiuterio, problemų sprendimas. Tai sudaro apie 90 proc. viso darbo. Likę 10 proc. – įdomioji dalis: susukti varžtus, sujungti detales, ką nors fiziškai padaryti. Ilgai programuojant, tai tampa atgaiva. Ypač kai robotas pradeda judėti ir viskas veikia taip, kaip reikia.
– Kiek šiame projekte yra inžinerijos, o kiek – kūrybos ir net šiek tiek... fantazijos? Kur leidžiate sau improvizuoti?
– Iš tikrųjų kūrybos čia nėra daug. Dauguma sprendimų paremti gana griežtais matematiniais modeliais, ypač kalbant apie judesius ir jų trajektorijas. Šiek tiek daugiau laisvės atsiranda programuojant judesius – galima pasirinkti ne tik tikslų, bet ir estetiškai gražesnį variantą. Taip pat – formuojant, ką robotas supranta ir kaip atsako. Visur kitur vyrauja gana griežta logika. Elektronikoje kūrybos beveik nėra, programuojant – taip pat. Galima kūrybiškiau žiūrėti į išvaizdą ar detales, bet tai labai imlu laikui.
– Koks roboto tikslas – parodyti aukštųjų technologijų pažangą ar jomis sudominti vaikus? Kaip Jūs pats matytumėte šio roboto prasmę?
– Įdomu tai, kad japonai šį kelią pradėjo būtent nuo muziejų. Vėliau jis išsivystė į glaudų verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Pasiteisino, kad tai sudomino vaikus ir patraukė juos į technines sritis – studijuoti inžineriją, technologijas. Daugelyje robotikos muziejų vaikai gali lankytis nemokamai, tad jie neturi didelių problemų pritraukti jaunimą į šias sritis.
Tokie dalykai labai traukia vaikus, todėl ir Lietuvoje mūsų tikslas yra ir sudominti, ir parodyti technologijų galimybes. Apskritai robotika yra orientuota į ateitį, kaip ir DI. Teoriškai jis gali labai daug, bet dar reikia laiko tobulėti. Dabar jis jau daro daug dalykų, bet dar ne viskas veikia taip, kaip norėtųsi. Tačiau ateityje robotika tikrai taps svarbia mūsų gyvenimo dalimi – besivystančia transformacija su DI mūsų kasdienybėje.
Naujausi komentarai