Kaip kalbėtis su vaikais apie socialinius tinklus, nuo kada rekomenduojama leisti jais naudotis ir kaip rasti balansą tarp virtualiojo ir realaus pasaulio, kalbėjo psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

– Draudimai erzina visus – ar tai suaugęs žmogus, ar vaikas. Jeigu kažką draudi, turi arba labai paaiškinti, kodėl, arba, kitu atveju, draudimai yra laužomi, ypač paauglių. Ką psichoterapeutai galvoja apie tai? Ar draudimais galima pasiekti teigiamų rezultatų?

– Priklauso, kur ir ką drausime.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kalbame apie mobiliuosius telefonus mokyklose.

– Taip, manau, kad mokyklose galima. Yra tam pakankamai įrodymų, kad tai veikia. Kai kuriose Europos valstybėse tokia technika yra plačiai taikoma. Matome, kad yra geresni rezultatai. Netgi kai kurios mokyklos Lietuvoje, kurios įsirengė savo nuožiūra, sako, kad yra geras poveikis ir teigiamas rezultatas.

– Kaip apčiuopiamas teigiamas rezultatas, kuo jis pasireiškia?

– Pasireiškia tuo, kad vaikai daugiau bendrauja. Jų dėmesys yra geresnis ir labiau jį išlaiko pamokų metu. Jų nedirgina tai, kad turės kažką pasižiūrėti, o daugiau laiko skiria judėjimui, bendravimui su kitais ir socializacijai, koks ir turėtų būti pertraukų mokykloje tikslas.

– Draudimai yra gerai?

– Šioje situacijoje mokyklose drausti telefonus yra gerai. Turime suprasti, kad vaikai yra nesuaugę ir patys negali logiškai nuspręsti. Nors jie yra samprotaujantys ir kuo vyresni, tuo geriau samprotauja, bet vis dėlto telefonas yra įtraukiantis. Dauguma suaugusių yra priklausomi nuo savo telefono ir socialinių tinklų. Jie sako, kad yra suaugę ir negalima jiems nieko drausti, nors reikėtų truputėlį taip pat susirūpinti savimi.

– Paminėjote socialinius tinklus. Viena yra telefonas, kuris yra skirtas susisiekimui. Be abejo, jame „TikTok“, „Messenger“, „Instagram“ ir kiti panašūs dalykai. Nuo kelerių metų rekomenduojama vaikams leisti naudotis socialiniais tinklais?

– Kuo vėliau, tuo geriau. Realiai tas skaičius daugmaž apie 16 metų. Knygoje „Nerimo karta“ yra aprašyta visa tai, kas įvyko, kai atsirado socialiniai tinklai ir kaip tai pradėjo veikti paauglių psichologinę būklę. Padidėjo nerimo, depresijos, valgymo sutrikimai. Tai siejama su socialiniais tinklais. Aišku, visada bus kažkas šalia to – daug dirbantys tėvai, mažai skiriantys laiko vaikams. Matome koreliacijas, kad atsiradus socialiniams tinklams psichologinių problemų pradėjo daugėti. Gal tai nėra tiesioginė sąsaja, o tiesiog koreliacija. Tačiau verta sunerimti ir kalbėtis daug daugiau.

Yra keli aspektai dėl socialinių tinklų.

– Ką reikėtų vaikams žinoti? Ką tėvai turėtų perduoti tėvams? Ką svarbu vaikams akcentuoti?

– Yra keli aspektai dėl socialinių tinklų. Vienas – jie yra labai įtraukiantys ir gali sukelti priklausomybę. Antras – mus veikiantis vaizdas, ką matome ir ką galvojame apie save. Trečias – saugumas. Suaugusieji dažnai nepagalvoja, su kuo bendrauja vaikai. Jie dažnai nežiūri į tai. Ten gali būti bendravimas su suaugusiais, kurie apsimeta vaikais. Tokių atvejų yra labai daug. Tik tėvams labai paradoksaliai atrodo, kad į lauką eiti yra baisu ir palikti vaikus vienus yra baisu, bet jeigu jie turės telefoną – viskas gerai, gali ten praleisti laiko kiek nori. Tačiau jie nežiūri, ką jie veikia telefonuose, su kuo susirašinėja. Gali būti privatumo pažeidimas, bet reikia apie tai kalbėti, nes yra žmonių, kurie naudojasi ir išvilioja nuotraukas, tuo šantažuoja. Yra nemažai sugriautų gyvenimų. Lietuvoje apie tai dažnai net nesužinome, nes yra tokia didelė gėda, kad niekas net nenori apie tai kalbėti.

– Kaip padėti tiems vaikams, kurie turi priklausomybę nuo telefonų, socialinių tinklų?

– Galima riboti. Susitariame, kad nuo kažkurios valandos namuose nė vienas (čia yra labai svarbus dalykas – jeigu turime kažkokią strategiją, visi jos ir laikomės) nesinaudoja telefonu. Negali būti to, kad taisyklės tik vaikams. Visi turime rodyti pavyzdį. Galima blokuoti socialinius tinklus, apie tai kalbėti su vaikais – kokią naudą atneša. Apie tai reikia kalbėti, o ne rėkti ir šaukti. Visada turi būti pokalbis ir bandymas užmegzti ryšį. Jeigu žmonės tai pamiršo ir paliko telefonui, tada reikės laiko tą ryšį atstatyti, pasistengti. Bendras ribojimas – prie vakarienės stalo, kai valgo, savaitgaliais – iš to žiūrėti, kaip visi jaučiamės. Visiems reikės telefono, to neišvengsime ir visa tai bus, bet turime į tai žiūrėti blaiviai. Suaugusieji taip pat yra priklausomi ir apie tai net negalvoja. Nesusimąsto, kodėl jie blogai miega, jaučiasi ir kas su jais vyksta dienos metu nežiūrint į telefoną.