Ekspertės papasakojo apie tradicijų nykimo priežastis, jų reikšmę mūsų tapatybei ir atskleidė būdus, padedančius įtraukti jaunąją kartą į jų išsaugojimą.
Tausojo ir gerbė maistą
Pasak Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistės, etnologės Astos Valiukevičienės, mūsų protėvių kasdienybėje maitinimosi įpročius lėmė gyvenamoji aplinka.
Gyvenantys greta vandens telkinių galėdavo mėgautis žuvimi, kai kitiems tai būdavo tik šventinis maistas, o gyvenantys miškingose vietovėse savo maisto racioną papildydavo grybais ir uogomis.
„Supratimas, kaip ant stalo atkeliauja maistas, skatino jį tausoti. Dabar lyg kokią naują madą bandome įsisavinti maisto nešvaistymo kultūrą, o mūsų protėviams tai buvo savaime suprantamas dalykas“, – sako A. Valiukevičienė.
Dabar lyg kokią naują madą bandome įsisavinti maisto nešvaistymo kultūrą, o mūsų protėviams tai buvo savaime suprantamas dalykas.
Pasak jos, didžiausia grėsmė tradicijoms greičiausiai iškilo tuomet, kai vaikai ėmė augti atskirai nuo tėvų ir senelių – kelioms kartoms gyvenant po vienu stogu, tradicijų perėmimas vyko savaime ir sklandžiai.
Vėliau viskas sutriko: tėvai išeidavo į darbus, vaikai laiką leisdavo vieni namuose, šaldytuvuose rasdavo jiems pagaminto maisto, kurį tereikėdavo pašildyti.
Sovietmečiu tradicinių receptų aktualumą ir poreikį juos išsaugoti gerokai sumenkino ir standartizuoti maisto gamybos principai, plačiai paskleistas sovietinis standartizuotas receptų sąrašas, į kurį buvo įtraukti ir kai kurie nacionaliniai, „broliškų tautų“ patiekalų receptai.
Anot pašnekovės, maisto gamyba mūsų protėviams buvo ir neišvengiamas kasdienis darbas, ir ritualizuotas veiksmas. A. Valiukevičienė išskiria duoną, kurios kepimas buvo laikomas šventu.
„Ruošiantis kepti duoną, namuose nebūdavo galima pyktis, triukšmauti. Duonos šventumas juntamas ir kasdienybėje, ir šventėse – ji nededama ant pliko stalo, neapverčiama „aukštielninka“, numesta duona pakeliama ir pabučiuojama, o jos trupiniai nemėtomi“, – primena etnologė.
Valgymas kartu – svarbus
Lietuvos nacionalinio kultūros centro nematerialaus kultūros paveldo specialistė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė pastebi, jog tradiciniai receptai tampa svarbiu kartas jungiančiu elementu, o su jais susijusios receptų kelionės, jų perdavimas, tobulinimas, pritaikymas – įdomiais ir įtraukiančiais pasakojimais, skatinančiais jaunąją kartą sukurti savąją patiekalo versiją arba grįžti prie autentiško recepto, išreiškiant pagarbą ir meilę protėviams.
Pusryčių gaminimas pagal susitartą grafiką, ragavimas kartu, įvertinimų ar apdovanojimų skyrimas – tai gali tapti smagiu ir įtraukiančiu užsiėmimu.
Be to, maisto ruoša ir jo valgymas kartu turi didelę reikšmę vaikams. „Internete teko skaityti psichologų straipsnius šia tema ir sužinojau, kad įvairūs tyrimai rodo, jog kuo dažniau šeima pietauja ar vakarieniauja kartu, tuo rečiau vaikams ir paaugliams knieti išbandyti cigaretes, alkoholį, narkotikus, ankstyvus lytinius santykius, jie rečiau serga depresija, valgymo sutrikimais, rečiau turi minčių apie savižudybę, jiems geriau sekasi mokykloje, jų žodynas platesnis“, – pasakoja L. Sungailienė.
„Neįsivaizduoju mūsų šeimos Kūčių stalo be mano kartu su vaikais keptų kūčiukų. Nors šiandien įvairių jų rūšių galima nusipirkti prekybos centruose, kepyklėlėse, tačiau namuose kepti yra patys gardžiausi ir geidžiamiausi. O ir tas pusdienis, praleistas kartu maišant, kildinant tešlą, formuojant gyvatėles ir pjaustant jas mažais kvadratėliais – šventas šeimos bendrystės ir įgūdžių perdavimo laikas, kurio niekur nenusipirksi“, – dalijasi etnomuzikologė.
Kaip įtraukti į maisto ruošą
Anot pašnekovės, įtraukti jaunimą į bendrą maisto ruošą galima pasitelkiant žaidybinę formą.
„Vaikus ir jaunimą visada vilioja tam tikras žaidimas ar tikslas – atžalos mieliau užsiima maisto gamyba, kai savo pagamintais patiekalais gali prekiauti giminės ar vietos bendruomenės renginiuose, mokyklose ar labdaros mugėse, jei savo paruoštais valgiais gali nudžiuginti senelių ar vaikų globos namų auklėtinius, pasidalyti jais su vargingiau gyvenančiomis šeimomis. Tai ir įdomu, ir prasminga“, – pastebi L. Sungailienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vaikams patinka varžytis, tad galima surengti šeimos kalėdinio, velykinio ar kitokio šventinio patiekalo konkursą tarp kaimynų ar klasės draugų. Tokio konkurso svarbi sudėtinė dalis galėtų būti patiekalo pristatymas ir jo gamybos vaizdo klipo parengimas ir parodymas.
Pasak L. Sungailienė, aptariant esamas šeimos tradicijas, galima kurti naujas – juk sekmadienio pusryčiams kepama kiaušinienė ar širdelių (čirviniai) blynai pagal močiutės receptą taip pat gali būti smagi šeimos tradicija.
„Pasiskirstymas darbais ar pusryčių gaminimas pagal susitartą grafiką, ragavimas kartu, įvertinimų ar apdovanojimų skyrimas – tai gali tapti smagiu ir įtraukiančiu užsiėmimu“, – teigia nematerialaus kultūros paveldo specialistė.
(be temos)