Kokteilis

Skirtingas skausmas?

Moteris, įsipjovusi pirštą, tyliai aikteli. Įsikiša pirštą į burną, kad nepritaškytų kraujo. Kita ranka išėmusi iš pakelio pleistrą ir užklijavusi jį ant žaizdos, dirba toliau.

Stipriosios lyties ąžuolams tai būna nepakenčiama kančia.

Iš pradžių jie garsiai riebiai nusikeikia. Po to ištiesia ranką į priekį kuo toliau nuo savęs. Pats žiūrėdamas į kitą pusę, nes bijo kraujo, garsiai šaukiasi pagalbos.

Per tą laiką ant kilimo atsiranda didžiulės kraujo dėmės. Tada vyras atsisėda, nes staiga pasijaučia keistai ir, eidamas prie sofos, palieka kraujo lataką kaip paskerstas šernas.

Į pagalbą atskubėjusiai moteriai didvyriška kankinio mina papasakoja, kad vos nenusipjovė rankos.

Vėliau atsisako pasiūlyto pleistro, aiškindamas tuo, kad jis tokiai didelei žaizdai per mažas.

Tuo metu, kol moteris lekia į vaistinę nupirkti didesnio pleistro, jis varto medicinos enciklopediją norėdamas sužinoti, kiek netekus kraujo kyla pavojus žmogaus gyvybei.

Grįžus gelbėtojai, skausmingos išraiškos veidu leidžia užklijuoti platų ilgą pleistrą ir pareikalauja didelio kepsnio vakarienei, nes išsekusiame vyriškame organizme reikia paspartinti raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.

Kad geriau jaustųsi, patogiai susikelia kojas ant sofos. Ir laukdamas, kol bus iškeptas kepsnys, lupinėja pleistrą, žiūrėdamas, ar žaizda nustojo kraujuoti. Tol krapšto, kol žaizda vėl pradeda kraujuoti. Tuomet priekaištauja, kad moteris blogai užklijavo pleistrą.

Naktį vis nuslenka į vonią ir žiūri, ar ant rankų neatsirado įtartinos raudonos linijos, liudijančios apie kraujo užkrėtimą. Todėl kitą dieną būna neišsimiegojęs ir piktas.

Rytą iš darbo atsiprašo dviem valandoms vizitui pas gydytoją, jog įsitikintų, kad jam tikrai nėra kraujo užkrėtimo.

Vakare aludėje mėgaudamasis visuotiniu dėmesiu pareiškia, kad apie tokį „menką“ sužeidimą neverta kalbėti.

Česka (ar tiesa, kad vyrai kaip dantys? Kai juos turi, jie skauda, o kai jų atsikratai – lieka tuštuma)