Tačiau net ir mūsų pačių išpuoselėtos erdvės ilgainiui tampa mums nuobodžios. Ta pati tvarka, vyraujančios spalvos, daiktų išdėstymas ima slopinti, o ne įkvėpti. Pradedame norėti pokyčių, įvairovės. Kyla noras jas (pa)keisti. Sakoma, norėti reikia atsargiai, nes norai pildosi. Apsilankydama penkioliktojoje Kauno bienalėje „Gyvenimas po gyvenimo“ nesitikėjau, kad mano noras bus išpildytas su kaupu.

Erdvės poveikis

Pagrindinė bienalės paroda vyksta trijose erdvėse: „Stumbro“ gamykloje, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, Kauno menininkų namuose. Kaip teigia organizatoriai, penkioliktoji Kauno bienalė yra fragmentiška šio neramaus laikotarpio pasakojimų, vaizdinių ir formų mozaika. Todėl skirtingos erdvės pasirinktos naatsitiktinai. Jose žiūrovai kviečiami patirti kūrinius ne tik vizualiai, bet ir per erdvinį pojūtį, konkrečios vietos atmosferą.

Pojūčiai, kuriuos iššaukia erdvės, skiriasi kardinaliai: nuo lengvumo, pakylėjimo pojūčio, kurį sukuria šviesi, minimalistinė aplinka, ar intymumo jausmo, patiriamo žvelgiant į kūrinius jaukioje, šiek tiek namų erdves primenančioje aplinkoje, iki nejaukumo, sutrikimo, galbūt net baimės monumentalaus dydžio erdvėje. Pojūčiai labai skirtingi, todėl ekspozicijose kuriamas naratyvas yra fragmentiškas, bet kartu – daugiasluoksnis.

Šiame tekste noriu susitelkti į „Stumbro“ gamykloje eksponuojamą Kauno bienalės pagrindinės parodos dalį, kadangi jau senokai buvau patyrusi tokį stiprų erdvės poveikį, kokį patyriau būtent čia.

Patricija Baronaitė. Lietuva Votum. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kontrastai

Eksponuoti meno kūrinius ar rengti kultūrinius renginius ne įprastose galerinėse, muziejinėse, koncertinėse salėse, o industrinėse ar apleistose vietose tapo savotiška tendencija. Tačiau ne viskas, kas populiaru, pasiteisina. Tokios erdvės yra įdomios savo istorija, atmosfera, jos gali suteikti kūriniams naujų kontekstų, bet taip pat gali kelti ir nemažai iššūkių, užgožti.

Apgalvotai pasirinkus erdvę žiūrovams suteikiama galimybė kūrinius patirti intensyviau. Industrinėse ar apleistose vietose glūdi savita įtampa, kuri sustiprina jų poveikį ir praturtina meno patirtį, nes kūriniai atsiskleidžia ne tik vizualiai, bet ir per erdvės atmosferą, fizinį buvimą joje (pajuntant garsus, kvapus).

Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pažymi, kad ieškant erdvių bienalei buvo svarbus stiprus istorinis, kultūrinis ir architektūrinis naratyvas. „Mūsų indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą yra ne tik turtingas kultūrinis paveldas, bet ir gyvas veiksmas ir virsmas“, – sako „Stumbro“ gamyklos lankytojų centrų vadovė Vidmantė Mickevičienė.

Vaikščiodamas po „Stumbro“ gamyklos erdves žiūrovas išgyvena neįprastą jausmą – kontrastą tarp meno, estetikos ir gamyklinės aplinkos griežtumo, niūrumo, atšiaurumo.

Brianna Leatherbury. Pomade House. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Dairytis ne tik į šalis

Pirmą žingsnį į „Stumbro“ gamyklos erdves palydi akinantis prožektoriaus blyksnis – jis pasirodo per ryškus, erzinantis, pritemdytoje aplinkoje atsiradęs ne laiku ir ne vietoje. Galbūt dėl to kiti žingsniai po erdves yra lėtesni, atsargesni.

Sulėtėja ne tik žingsniai. Žvilgsnis tampa atidesnis, pastabesnis detalėms. Parodos prižiūrėtojas mandagiai pasufleruoja: „Vaikščiodami ne tik dairykitės į šalis, bet ir pakelkite akis į lubas.“

Žiūrovas tampa veikėju jam visiškai svetimoje erdvėje. Jis ne tik interpretuoja kiekvieno kūrinio prasmę, bet ir sąveikauja su erdve, panirdamas į unikalią patirtį ir išgyvendamas nenuspėjamą pojūčių, emocijų ir jausmų dinamiką.

Alex Mackin Dolan. Be pavadinimo (Maistas smegenims: pilna versija). / Regimanto Zakšensko nuotr.

Tai, kas lieka vaizduotėje

Veiksmo pradžios taškas – kiekvieno parodos lankytojo asmeninis pasirinkimas. Manuoju tapo Cudelice'o Brazeltono tarpdisciplininis darbas „Pomade House. Tai kūrinys, kuriame jungiama tapyba, garsas ir architektūra. Tai pavėsinė, sukurta iš sukietintos drobės, imituojančios gofruotą statybinę medžiagą – šiferį.

Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tvirta, bet iš tiesų yra minkšta, yranti. Kūrinys, pasak autoriaus, duoklė juke joint – socialinėms erdvėms JAV pietuose segregacijos laikotarpiu. Šios erdvės buvo tarsi bendruomenės centrai, kuriuose buvo susitinkama, bendraujama, linksminamasi. Pavėsinės viduje ant sienos matyti žmogaus figūra, girdėti garso įrašas. Pavėsinė tuščia, labai tamsi, tačiau pro mažus plyšelius į ją skverbiasi šviesa. Tai ir vizualiai paveikus, ir emocionaliai jaudinantis darbas apie atskirtį, laisvės ribojimą, fundamentalių žmogiškųjų vertybių paminimą.

Mūsų indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą yra ne tik turtingas kultūrinis paveldas, bet ir gyvas veiksmas ir virsmas.

Parodoje taip pat pristatomas Ksenijos Pedan nuotraukų ciklas „Originali vizija 2“, „Originali vizija 3“, „Originali vizija 4“. Šiame cikle eksponuojamos fragmentiškos, neryškios fotografijos, kuriose užfiksuoti gatvės motyvai (perėjos, šaligatviais einantys žmonės, aptrūpėję kelkraščiai) tarsi pratęsiami tarp jų įterptuose spalvoto stiklo detalėse ir gamyklinės ekspozicijos erdvės elementų atspindžiuose. Nuotraukose ne tik dokumentuojama aplinka. Jos sąveikauja su erdve per atspindžius, todėl vaizdai mainosi, keičiasi, vienu metu ir trikdydami, ir intriguodami žiūrovą.

Įdomia ir neįprasta patirtimi tampa ir Jaspero Marsalio kūrinys „Veidas 14“. Jame parodos lankytojas netikėtai išvysta savo veidą, sustingusį toje akimirkoje, kai vos įžengus į parodos erdvę tiesiai į akis sminga ryški prožektoriaus šviesa. Įsižiūrėjus į padidintą, pikseliuotą savo paties atvaizdą, gali kilti daugybė klausimų: ką matau? Ko matyti nenoriu? Ką jaučiu? Kas mane gąsdina? Kas pykdo? Kas kelia nerimą? Kas verčia įsitempti? Kas prajuokina? Ir t. t. Kūrinys skatina intymų pokalbį su savimi. Tokie pokalbiai lengvi nebūna.

Atitrūkti nuo savęs galima pereinant prie Alexio Mackino Dolano darbo be pavadinimo (Maistas smegenims: pilna versija). Remdamasis skaitmeninės kultūros estetika, autorius konstruoja žaidimų automatų (primenančių XX a. dešimtojo dešimtmečio žaidimų automatus Palangos J. Basanavičiaus gatvėje) karkasus iš kartono ar faneros, kuria naują programinę įrangą, o taip pat – specialius žetonus. Menininkas pakviečia žiūrovus sudalyvauti lošime, kurio tikslas – sužadinti nesibaigiančio malonumo, potraukio, priklausomybės mechanizmus, įsijungiančius mumyse, kai tampame nebe žaidimo dalyviais, o bevaliais valdomais objektais.

Jasper Marsalis. Veidas 14. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pamąstyti apie valią skatina Patricija Baronaitė kūrinyje „Lietuva Votum“. Menininkė šiame darbe paliečia demokratijos, pilietinės atsakomybės temas. Kūrinys skatina žiūrovą permąstyti savo vaidmenį visuomenėje ir asmeninę atsakomybę kuriant kolektyvinę ateitį, prie kurios kiekvienas iš mūsų prisidedame valingais (arba ne) pasirinkimais. Mūsų pasirinkimai formuoja mūsų įvaizdį. Dėl jo mes nerimaujame, esame neužtikrinti. Lyginame save su kitais ir todėl jaučiamės nepakankami.

Šie jausmai ir būsenos inspiravo Liudmila (Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis) instaliaciją „Not yet Under“. Joje perdirbti biuro baldai sukomponuoti taip, kad primintų ir bažnytinio baroko fasadą ir vadinamąjį XX a. dešimtojo dešimtmečio kolūkinį baroką. Pro dailiai išpjautus fasado langus žvelgia commedia dell’arte personažai, tarpusavyje aptariantys, o gal greičiau patys kuriantys paskalas ir gandus. Instaliacija skatina žaismingą, bet kartu ir kritišką socialinį dialogą.

Socialinius aspektus instaliacijose „Fortas“, „Bendruomenė II“ ir „Bendruomenė III–IV“ paliečia Debora Delmar. Kūriniai inspiruoja žiūrovą refleksijai apie tai, kaip bendruomenės struktūros, apeliuodamos į saugumo, bendrystės, pritapimo arba priklausymo poreikį, formuoja mūsų elgesį, sąveiką su kitais. Pripažinkime, kad vieni kitų atžvilgiu esame (truputį) pikti. Mums trūksta pakantumo išklausyti, trūksta noro suprasti, trūksta pastangos gerbti.

Šį pyktį išlieti ir atversti švarų, baltą lapą naujai pradžiai gal padėti Anastasijos Sosunovos (kartu su Tomu Kažemėku) kurta performatyvi instaliacija „Destrukcijos parkas“. Šis parkas atviras tik savaitgaliais, nuo 12 iki 15 val. Šiuo laiku parodos lankytojai yra kviečiami išlieti emocijas daužant didelėse talpyklose sukrautus naudoti netinkamus daiktus. Svarbu: būtina laikytis nurodytų taisyklių, kad jūsų pyktis neišsilietų už tam skirtos platformos ribų.

Tekste paminėti autoriai ir jų kūriniai yra tik dalis „Stumbro“ gamykloje įrengtos ekspozicijos. Verta parodai skirti daugiau laiko, išlaikyti lėtą žingsnį ir įdėmų žvilgsnį. Neužmirškite ir mandagios parodos darbuotojo rekomendacijos vaikščiojant pakelti akis į lubas. Svarbu ne tik tai, ką rengime akimis, bet ir tai, kas lieka mūsų vaizduotėje. Laukite tęsinio.

Kas? 15-oji Kauno bienalė "Gyvenimas po gyvenimo". Pagrindinė paroda (dalis).

Kur? Istorinėje "Strumbro" gamykloje. (K. BŪgos g. 7).

Kada? veikia iki lapkričio 23 d., III-VII 12-19 val.