Airidos Milašauskienės darbuose – laukinės prigimties gyvybė, jėga, grožis

Kūrėja, galerijos „Saatchi art“ Londone vadinama perspektyvia menininke, yra sulaukusi pasisekimo Anglijoje ir Amerikoje, jos darbai publikuojami Indijos katalogų viršeliuose.

Su daile A. Milašauskienė susijusi nuo pat vaikystės. Šiaulių universitete audiovizualinius menus studijavusią kūrėją iš pradžių įkvėpimas buvo nuvedęs į tapybą, peizažų, moterų portretų pasaulį. Vėliau, gerai įvaldžiusi sausos pastelės techniką, ji pradėjo kurti didelio formato emocingus gyvūnų atvaizdus. A. Milašauskienė juose akcentuoja estetiką, emociją, ekspresyvias spalvas, kompoziciją.

Gyvūnas autorei niekada nėra vien gyvūnas. Jo kūnas, žvilgsnis, laikysena, kailio ar plunksnų faktūra gali kalbėti apie žmogų, jo prigimtį, instinktus, pažeidžiamumą ir vidinę jėgą. Kaune veikiančioje parodoje (pristato VšĮ „Gabrielės meno galerija“) gyvūnų atvaizdai taip pat peržengia natūros studijos ribas. Čia jie virsta savotiškais gyvybės archetipais – nebyliais, tačiau intensyviais buvimo pasaulyje liudytojais.

Laukinė tyla. Drobė, aliejus. / A. Milašauskienės nuotr.

Žvelgiant į A. Milašauskienės gyvūnų atvaizdus, pirmiausia krinta į akis ne pasakojimas, o būvis. Gyvūnas dažniausiai nevaizduojamas kaip veiksmo dalyvis. Jis nesistengia papasakoti istorijos. Jo buvimas pats savaime tampa paveikslo turiniu. Tai ypač išryškėja žvelgiant į liūtų, tigrų, vilkų, erelių ar žirgų atvaizdus. Jos gyvūnų galerijoje galima aptikti ir sausa pastele atliktų realistinių darbų, ir aliejumi ant drobės sukurtų kompozicijų. Toks pasirinkimas leidžia kalbėti apie portretišką gyvūno traktavimą. Menininkė ne tiek iliustruoja rūšies išvaizdą, kiek siekia pagauti individualų charakterį. Gyvūnas tampa beveik asmenybe: su savo laikysena, savo tyla, savo žvilgsniu. Todėl parodos pavadinimo žodžiai – gyvybė, jėga, grožis – gali būti skaitomi ne kaip trys atskiros temos, o kaip trys vieno vaizdinio aspektai.

Tapytoja sustabdo akimirką, kai gyvūnas žiūri į mus, o mes – į jį.

A. Milašauskienės tapyboje svarbus ne tik žvilgsnis, bet ir kūniškumas. Tačiau gyvūno kūnas čia nėra anatominė schema. Jis tampa plastine, tapybine forma. Paveikslai kviečia ne tiek pažinti gyvūnus, kiek susitikti su jų buvimu. Tapytoja sustabdo akimirką, kai gyvūnas žiūri į mus, o mes – į jį. Tame žvilgsnio mainų taške išnyksta riba tarp žmogaus ir gyvūno, tarp kultūros ir gamtos, tarp stebėtojo ir stebimojo.