Per pokalbį „Namas ir miestas“ rašytoja ir kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė, padedamos vertėjos Julijos Gulbinović, bičiuliškai diskutavo apie antrąjį M. Vidaić romaną „Patalinės blakės“ (Stjenice, 2021), visas jo kūrimo subtilybes. Vėliau, klausytojai galėjo ne tik pasiklausyti hipnotizuojama kroatų kalba skaitomos romano ištraukos, bet ir užduoti klausimų. Jų būta pačių įvairiausių: nuo politikos ir baltų literatūros statuso Kroatijoje iki sporto.

Į salę po truputėlį rinkosi vis daugiau žmonių. Rašytoja prisipažino šiek tiek paklydusi ir dėl šios priežasties kiek pavėlavusi. Nepaisant to, visi labai kantriai jos laukė ir galiausiai sulaukė. Pokalbis vyko ant sofos jaukiai įrengtoje scenoje. Atmosfera buvo išties jauki, todėl ir diskusijoje nebuvo justi jokios įtampos, moderatorė ir rašytoja buvo atsipalaidavusios, nemažai juokavo, o vertėja savo darbą atliko nepriekaištingai. Nebuvo justi jokių didelių vertimo trikdžių, pokalbis vyko itin sklandžiai. Kita vertus, ausis lepino neįprastas, net kiek egzotiškas kroatų kalbos skambesys, todėl laukti lietuviško M. Vidaić minčių suskambėjimo buvo nesudėtinga.

„Jei „Patalinės blakės“ būtų filmas, jis būtų nufilmuotas vieno kadro principu“, – aptardama romano stilistiką ir formatą įžvalgomis dalijosi K. Lingienė. Išties, svarstant apie knygos struktūrą, į akis krinta pasakojimo vientisumas (naratyvas nesuskirstytas į skyrius), galima pastebėti itin intensyvų naracijos tempą. Rašytoja prasitarė tokiu stiliumi siekusi atspindėti romano protagonistės Goranos vidinę būseną, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo atvira, bet iš tikrųjų – gana uždara. Ji pridūrė, kad redaguoti tokį vientisą tekstą buvo nemenkas iššūkis. Be to, pačioje romano rašymo pradžioje M. Vidaić įsivaizdavusi jį esant žodyno formato, tačiau laikui bėgant šią idėją paliko nuošalyje.

„Patalinėse blakėse“ akcentuojami smulkūs gyviai – blakės ir skruzdės. Autorė atviravo, kad, žiūrint siaubo filmus, jos oda šiurpsta vos tik ekrane pamačius smulkučius vabzdžius. Paminėdama juos romane, sakė norėjusi, kad skaitytojas patirtų baimės, nerimo, nes pačioje kūrinio pradžioje esančios skruzdės yra būsimos nelaimės pranašės.

M. Vidaić prisipažino besidominti architektūra ir pagrindinei veikėjai suteikė šią profesiją dėl jos statuso. „Goranai norėjau suteikti visuomenėje vertinamą profesiją, kad jos iškritimas iš sėkmės lauko būtų stipriai juntamas“, – pasakojo ji. Kalbėdama apie Zagrebą, kuriame vyksta pagrindinis siužeto veiksmas, autorė sakė, kad jis „Patalinėse blakėse“ funkcionuoja kaip atskiras veikėjas, todėl viename epizodų Gorana sako likusi viena su miestu. Romane veikėja itin intensyviai išgyvena miestą ir visa tai susiję su jos, architektės, profesija.

M. Vidaić literatūrinę karjerą pradėjo debiutuodama poezijos kūriniais. Net ir jos prozoje galima įžvelgti poetiškų elementų, darnų kalbos skambėjimą. Rašytoja pasakojo esanti išties reikli prozos kalbai. Nepaisant to, kurdama prozos kūrinius, stengiasi prisiminti, kad tokiuose tekstuose pasakojimas turi būti svarbesnis už pačią kalbą. Atkreipdama į tai dėmesį rašytoja visame kūrinyje išlaiko itin ryškų, įtikinamą Goranos balsą. K. Lingienė prisipažino autorei, kad visas siužeto tikrumas ir kuriama įtampa taip įtraukė, kad romaną perskaitė kone vienu ypu.

Galiausiai atėjo itin lauktas momentas, kai klausytojai galėjo užduoti įvairiausių klausimų. Paklausta apie baltų šalių literatūros poziciją Kroatijoje, rašytoja paatviravo, kad šalyje ji nėra labai plačiai žinoma. Buvo galima matyti, kad viešnia išties domisi politika, nes, išgirdusi tokio pobūdžio klausimą, atrodo, galėjo kalbėti ištisą valandą. Tik sportas jai svetimas. Vienas iš renginio lankytojų išreiškė didžiulį susižavėjimą Kroatijos sportiniais pasiekimais ir pasiteiravo, kurie kroatų sportininkai yra didžiausi poetai, kurie – prozininkai ir dramaturgai. Šis klausimas prajuokino žiūrovų auditoriją, tačiau vertėja susidūrė su nemenku iššūkiu, nes M. Vidaić labai sunkiai suprato šį klausimą. J. Gulbinović visais įmanomais būdais mėgino rašytojai viską aiškiai paaiškinti, tačiau ne veltui sakoma, kad kuo ilgiau juokelis aiškinamas, tuo mažiau jis būna juokingas.

Pasibaigus klausimams, baigėsi ir renginys. Vieni klausytojai skubėjo pasiimti paltų, kiti – įsigyti rašytojos romaną. Išėjus į lauką mano akys klaidžiojo po dangų kone nuliejusio saulėlydžio vaizdą, o ausys – po išėjusių renginio lankytojų pokalbius. Dvi garbaus amžiaus moterys prasitarė, kad rašytoja jų nesužavėjo ir romano jos tikrai neskaitys. Pasak jų, šis kūrinys yra kiek šiuolaikiškas, todėl didelio susidomėjimo joms nesukėlė. O aš manau, jog puiku, kad šis Kauno literatūros savaitės renginys sukėlė diskusijų, ir natūralu, kad ne visos jos bus teigiamos. Nepaisant to, buvo išties įdomu, kad rašytoja labai nuoširdžiai pasidalijo įvairiausiomis „Patalinių blakių“ rašymo proceso subtilybėmis ir atskleidė gvildenanti kito romano idėją.