„Kai matai, kaip šiuolaikiniai menininkai interpretuoja, transformuoja, tęsia M. K. Čiurlionio idėjas, sustiprėja supratimas, kad palikimas (...) gali augti ir keistis kartu su mumis. M. K. Čiurlionis kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą, į vidų – ir tai yra priešnuodis šiuolaikiniam chaosui“, – pastebi M. Pranulis.
Jo kūrinys – kosmologinė opera „S’Anatomia“, jau parodytas kelias dešimtis kartų, leisis į gastroles po Lietuvos didmiesčius. Artėjant gastrolėms M. Pranulis kalba apie universalias „S’Anatomia“ idėjas, kosmišką droninės muzikos skambesį ir rezonansą žiūrovų sielose, vis dar girdimus ir įkvepiančius M. K. Čiurlionio pėdsakus, jo užkoduotą mūsų meninį DNR, ir dalijasi kitomis giliomis čiurlioniškomis mintimis.
– Kokių atgarsių iš kolegų esate sulaukęs apie kūrinį? Iš žiūrovų? Kuo labiausiai džiaugiatės galvodamas apie „S’Anatomia“?
– Atsiliepimų sulaukiu įvairiausių ir tai man yra labai brangu. Žmonės po spektaklio dažnai prieidavo pasidalyti savo patirtimi – vieni sakė, kad išgyveno kažką gydančio, kiti – kad pavyko sutikti kažką asmeniško viduje. Buvo žmonių, kurie verkė, kiti kalbėjo apie meditacinę ramybę. Iš kolegų sulaukiu pripažinimo dėl drąsos eiti netradicinio žanro keliu, kurti kūrinį, kuris žada ne lengvą supratimą, bet patirtį.
Labiausiai džiaugiuosi tuo, ką minėjau ir ankstesniame interviu – kad atlikėjai šį kūrinį išgyvena kaip poilsį. Kad žmonės atvažiuoja dirbti, bet pailsi. Ir kad žiūrovai turi erdvės sau, savo mintims, savo išgyvenimams. Kai kūrinys tampa tiltu į save, o ne vien tik spektakliu scenoje – štai tada jaučiu, kad pavyko.
– Ko šiuo kūriniu siekėte, ką norėjote perteikti 2021 m., o ką – šiemet? Kiek kūrinys pasikeitė nuo 2021 m., kai buvo jo premjera? Ką kaskart pavyksta atkartoti, o kas pavyksta vis kitaip?
– 2021 m. siekiau sukurti erdvę, kurioje žmogus galėtų patirti savo kosmiškumą – tą jausmą, kad esame ne atskirti nuo visatos, bet jos dalis. Norėjau, kad tai būtų patirtis be žodžiais išreikštų prasmių, kur garsu, kūnu ir šviesa galima prisiliesti prie to, kas sunkiai įvardijama žodžiais. Šiemet tas troškimas nė kiek nepasikeitė, tik gal dar stipriau jaučiu, kad šis kūrinys reikalingas kaip tam tikra tyla, poilsio vieta triukšmingame pasaulyje.
Pats kūrinys iš esmės nepasikeitė – struktūra, muzika, koncepcija liko tie patys. Tačiau, kaip ir bet koks kita gyvas kūrinys, kiekvieną kartą jis skamba truputį kitaip. Tai priklauso nuo erdvės akustikos, atlikėjų vidinio būvio, energijos, kuri cirkuliuoja salėje. Pavyksta atkartoti tą droninės muzikos gylį, tą kosmiškumo pojūtį – tai lieka stabiliu kūrinio branduoliu. Bet emocinė spalva, intensyvumas, tam tikri niuansai visada skirtingi. Ir tai puiku – man patinka, kad kūrinys gali kvėpuoti, keistis, prisitaikyti prie momento.
– Kiek M. K. Čiurlionio šiame kūrinyje buvo ir yra?
– M. K. Čiurlionio šiame kūrinyje yra labai daug, bet ne tiesiogiai. Tai nėra jo muzikos citavimas ar tiesioginis paveikslų perkūrimas. M. K. Čiurlionis čia yra kaip filosofinis ir vertybinis pamatas. Jo „Zodiako“ ciklas tapo atspirties tašku formai, jo simbolizmas – įkvėpimu vaizdiniams sprendimams, o jo kūrybinė ideologija – mano paties kūrybos vedliu.
Kai kūrinys tampa tiltu į save, o ne vien tik spektakliu scenoje – štai tada jaučiu, kad pavyko.
Man svarbiausias buvo mistinis, kosmologinis, dvasinis M. K. Čiurlionio kūrybos aspektas. Gebėjimas perteikti nesuvokiamą, archetipinį, universalumą pasitelkus abstrakcijas. Tad „S’Anatomia“ yra tarsi kūrybinė tąsa – aš ėmiau jo pajautos esmę ir perkūriau ją šiandienos garsinėmis, sceninėmis, vaizdinėmis priemonėmis, kurios jo laikais dar neegzistavo ar nebuvo aktualios. Tai radikali transformacija, bet dvasiškai, vertybiškai ir tam tikra prasme estetiškai – tas pats kelias.
– Kaip pasikeitė jūsų santykis su kūriniu ir kaip kūrinys pakeitė jus (kokių naujų minčių suteikė kūrybinis procesas ir pan.)?
– Iš pradžių kūrinys buvo idėja, vėliau – uždavinys, kurį reikėjo įgyvendinti. Dabar jis man yra kaip draugas, su kuriuo einu į sceną ir kiekvieną kartą išgyvenu ką nors naujo. Santykis tapo šiltesnis, brandesnis. Nebematau jame trūkumų, kuriuos kurdamas kartais regėdavau – dabar matau tai, kas pavyko ir kas rezonuoja žmonėms.
Kūrinys pakeitė mane tuo, kad dar labiau įsitikinau kūrybos kaip gydymo, ritualinio akto ir terapijos jėga. Jis mane išmokė, kad ne viskas turi būti paaiškinta, suprantama ar struktūrizuota. Kartais gražiausia tiesa slypi patyrimo gelmėje, kur žodžiai nebepasiekia. Procesas taip pat patvirtino, kad laisva, be streso ir spaudimo sukurta muzika gali būti prasminga ir veiksminga. Ir tai, kažkur giliai, sutvirtino mano tikėjimą, kad M. K. Čiurlionis ir tie keliai, kuriais jis ėjo, vis dar reikalingi, vis dar gyvi, vis dar įkvepia.
– Kaip manote, kodėl kiekvienam kūrėjui reikia M. K. Čiurlionio?
– M. K. Čiurlionis yra vaizdingas priminimas apie tai, jog kūryba gali ir turi būti daugiau nei estetinis žaidimas ar techninis meistriškumas. M. K. Čiurlionis rodo, kad kūryba gali būti kelias į transcendenciją, į savęs pažinimą, į kosmines tiesas. Jis drąsiai ėjo savo keliu, nesidairydamas į tendencijas ar madas – kūrė iš vidinės būtinybės, iš misijos.
Kiekvienam kūrėjui M. K. Čiurlionis gali būti paskata nebijoti abstraktumo, nebijoti gelmės, nebijoti to, kas sunkiai įvardijama. Jis yra pavyzdys, kad menininkas gali būti ir filosofas, ir mistikas, ir tyrinėtojas, ir mediumas. Be to, M. K. Čiurlionis mums, lietuviams, yra kaip šaknis – jis rodo, iš kur išaugome, kokia mūsų meninė DNR. Ir grįžimas prie šaknų visada padeda rasti stiprybės ir autentiškumo.
– Kaip šių metų Vyriausybės kanceliarijos programos „Čiurlioniui 150“ renginių gausa prisidėjo prie kiekvieno Lietuvos žmogaus suvokimo, kas yra M. K. Čiurlionis, jo kūryba, palikimas?
– Manau, kad tokios programos kaip „Čiurlioniui 150“ yra itin svarbios. Jos sukuria erdvę M. K. Čiurlionį ne tik pažinti, bet ir patirti įvairiausiais būdais – klausantis muzikos, teatre, parodose, pokalbiuose. Tai leidžia skirtingų kartų ir skirtingų pomėgių žmonėms rasti savo prieigą prie šio kūrėjo. Kai matai, kaip šiuolaikiniai menininkai interpretuoja, transformuoja, tęsia M. K. Čiurlionio idėjas – sustiprėja supratimas, kad palikimas yra gyvas, jis gali augti ir keistis kartu su mumis.
Ypač svarbu, kad tokios programos skatina ne tik vartoti kultūrą, bet ir mąstyti giliau – apie save, apie savo vietą pasaulyje, apie tai, kas yra brangu. M. K. Čiurlionis kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą, į vidų – ir tai yra priešnuodis šiuolaikiniam chaosui. Taigi taip, tikiu, kad tai prisideda prie tapatybės pajautimo ir minčių laisvės – nes M. K. Čiurlionis buvo absoliučiai laisvas savo kūryboje, ir ta laisvė yra užkrečianti.
Kas? Kosmologinė opera S’ANATOMIA I.
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? lapkričio 25 d. 16 val., 18 val.; gruodžio 6 d. 16 val., 18 val.
Naujausi komentarai