Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje | KaunoDiena.lt

KVIES PAMATYTI ŽYMAUS KERAMIKO V. MIKNEVIČIAUS PĖDSAKUS MOLYJE

Švenčiant 110-ąsias dailininko Vaclovo Miknevičiaus (1910–1989) gimimo metines ruošiamasi surengti šio žymaus XX a. keramiko kūrinių parodą "Pėdsakai molyje".

Šia proga bus pristatyta nauja monografija apie šį dailininką, o Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus bibliotekoje bus galima pamatyti eksponuojamas knygas, katalogus, straipsnius, rankraščius ir kitus dokumentus, kurie dar plačiau iliustruos menininko kūrybą ir veiklą.

Dailininkas praeityje buvo didelis parodų entuziastas, mėgo jose dalyvauti, kas dešimtmetį rengdavo išsamų savo naujausių darbų pristatymą. Po V.Miknevičiaus mirties jubiliejines parodas organizuoja jo kūrybą branginanti menininko šeima. Nemažai kūrinių saugoma Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Iš ten į parodas atkeliauja fondų darbai.

Kita dailininko kūrybos dalis yra jo dukters dr. Nijolės Mickevičienės ir jau mirusio sūnaus architekto Tautvydo Miknevičiaus ir jo žmonos Giedrės namuose. Iš šių kolekcijų jubiliejinėms parodoms taip pat pasitelkiama visuomenei retai matomų eksponatų.

Kūrybos etapai

Prisimenant mūsų keramikos istoriją, galime teigti, kad V.Miknevičius yra laikomas vienu iš Lietuvos profesionaliosios keramikos pradininkų. Dailininkas visą gyvenimą buvo itin aktyvus, įgyvendino daugybę serijinės gamybos etalonų, unikalių parodinių darbų, stambių monumentaliosios keramikos objektų. Jis vertinamas ir kaip Lietuvos keramikos pramonės organizatorius, nenuilstantis išradėjas, nuolat tobulinęs įvairius gamybos procesus. Nemažą savo laiko dalį menininkas paskyrė ir edukacinei bei visuomeninei veiklai, buvo Dailininkų sąjungos narys.

Menotyrininkai V.Miknevičiaus kūrybą suskirstė į tris raidos etapus. Teigiama, kad pirmojo etapo (1933–1958) darbuose ryškiausiai matoma lietuvių liaudies keramikos formų, tautinių ornamentų įtaka. Antrojo tarpsnio (1958–1970) dailininko vazoms, servizams būdingas modernus dizainas, saikingas, stilizuotas dekoras, išraiškingų faktūrų paieška. Nuo 1970 m. prasidėjo ir iki 1989 m. tęsėsi trečiasis etapas, kai autoriaus kūryboje įsivyravo monumentalūs architektūriniai ir skulptūriniai keramikos darbai.

Tiek V.Miknevičiaus 110-osioms metinėms skirtoje parodoje, tiek ir monografijoje stengtasi išsamiai pristatyti minėtus etapus, atskleisti įvairiarūšę menininko kūrybą. Todėl parodoje rodomi skirtingų paskirčių ir laikmečių keramikos objektai, akvarelės, gausūs kūrybinę virtuvę atspindintys eskizai, archyviniai dokumentai.

Kelio pradžia

Prisimenant svarbiausius V.Miknevičius gyvenimo faktus, pirmiausia norisi pakomentuoti jo jaunystės dienų pomėgius, o kartu ir būsimo kūrybinio kelio pasirinkimą. Vaclovas gimė 1910 m. liepos 26 d. Zanėnų kaime, Molėtų krašte. Vaikystėje mokėsi netoliese esančio Piliakiemio kaimo pradžios mokykloje, toliau lankė Giedraičių miestelio vidurinę mokyklą, taip pat buvusią už kelių kilometrų nuo gimtojo kaimo. Čia tuo metu dirbo žinomas dailininkas, lietuvių nacionalinės kultūros puoselėtojas Antanas Jaroševičius, mokiniams įskiepijęs meilę tautiniam paveldui, suteikęs jiems gerus akvarelės ir piešimo pradmenis, o gabesnius nukreipęs studijuoti dailę.

A.Jaroševičiaus skatinamas, 1930 m. V.Miknevičius tapo Kauno meno mokyklos studentu. Joje ketverius metus mokėsi bendrajame skyriuje, kur įvairias disciplinas būsimam dailininkui dėstė Adomas Varnas, Ignas Šlapelis, Adomas Galdikas, Vladimiras Dubeneckis ir kiti žymūs tarpukario Lietuvos kūrėjai. Pirmuosiuose kursuose puikiai sekėsi dar tėviškėje išbandyta akvarelė. Kauno meno mokykloje ypatingą pažangą akvarelės srityje lėmė ir garsaus Lietuvos akvarelininko Kajetono Sklėriaus paskaitos. Ir nors aplinkybės jaunojo dailininko specialybės pasirinkimą pakoregavo kita linkme, akvarelės jis niekuomet neužmetė.

Atvykęs į Kauną, V.Miknevičius turėjo pats save išlaikyti, todėl tik pradėjęs studijuoti įsidarbino "Marginių" amatų bendrovėje. Kadangi nuo jaunumės domėjosi meistryste, veikla "Marginiuose" jam patiko: vaikinas darė projektus, dekoravo tautodailininkų kūrinius, pats drožė medžio dirbinius.

1931 m. Kauno meno mokykloje buvo atidaryta keramikos studija. Ir nors pirmųjų metų studijos veiklą lydėjo įvairūs nesklandumai, vis dėlto keramika nuo pat pradžių itin traukė V.Miknevičių: dar mokydamasis bendrajame skyriuje jis tiesiog neišeidavo iš šios studijos, ten netgi leisdavo vasaros atostogas, kurių metu lipdydavo keramikos dirbinius parodoms. 1934 m., baigęs bendrąjį skyrių, menininkas galutinai pasirinko keramikos specializaciją ir 1936 m. joje apgynė keramikos diplominį darbą – vazą "Liaudies šokis polkutė".

Unikalūs eksponatai

Mokantis keramikos studijoje ir vėliau, visą 4-ąjį dešimtmetį, menininko darbų stilistika labiausiai atspindėjo liaudies dirbinių tradicijų plėtotę. Dailininkas kūrė kaime paplitusius švilpukus, dekoratyvines skulptūrėles, bet vis dėlto dažniausiai darė indus.

Servizuose ir vazose varijavo liaudies indų formas, dekorui pasitelkdavo kraitinių skrynių raštus, gyvybės medžio, gėlių motyvus. Dauguma šių indų pasižymėjo atskirų dalių tarpusavio darna, lanksčiomis, išbaigtomis detalėmis, atlikimo profesionalumu. Palaipsniui kūriniuose pradėjo ryškėti ir tarpukario art deco stiliui būdingi meniniai ypatumai – įstriži ar banguoti rankenėlių, dangtelių elementai, konstruktyvesnė dekoro traktuotė.

Derėtų pastebėti, kad A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtoje parodoje eksponuojami anksčiau nedemonstruoti šio ankstyvojo menininko kūrybos periodo darbai, saugomi jo šeimos kolekcijoje.

Nuopelnai keramikai

Baigęs Kauno meno mokyklą dailininkas energingai dalyvavo įvairiose užsienio ir Lietuvos parodose. Vienas svarbiausių jo ankstyvosios kūrybos įvertinimų buvo 1937 m. Pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje gautas aukso medalis ir diplomas už keturiolikos dalių servizą, skirtą vynui gerti.

Šiuo laikotarpiu V.Miknevičius sukūrė šeimą: su būsimąja žmona, gydytoja Elena Zdanavičiūte, jis susipažino 1936 m., susituokė 1939 m., o 1942 m. ir 1943 m. susilaukė dukters Nijolės ir sūnaus Tautvydo. Palaipsniui šeima įsikūrė Vilijampolėje, netoli dailininko darbo vietos.

Po Kauno meno mokyklos studijų ir privalomosios karo tarnybos 1937 m. V.Miknevičius kaip dailės pedagogas buvo paskirtas dėstytoju į Kauno 1-ąją valstybinę amatų mokyklą. Čia jis ėmėsi kelti mokymo lygį, dėstė keramikos dirbinių formavimą ir dekoravimą, vadovavo gamybinei praktikai.

Greta pedagoginio darbo ir parodų veiklos ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dailininkas vis aktyviau reiškėsi kaip ypatingas keramikos pramonės entuziastas. Todėl 1940 m., reorganizavus "Marginių" bendrovę į kooperatyvą, gavo pakvietimą vadovauti šio kooperatyvo keramikos dirbtuvėms įrengti. Vieną po kitos įrengė dvi dirbtuves. Antrąją įkūrė 1942–1944 m. Vilijampolėje, A.Kriščiukaičio gatvėje. Nežiūrint laikmečio sunkumų joje aktyviai vystė keramikos gamybą.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pastaroji keramikos dirbtuvė kaip atskiras cechas buvo inkorporuota į 1945 m. pradėjusią veikti naują organizaciją – Kauno "Dailės" kombinatą. (Įdomus faktas, kad ši dirbtuvė ir šiandien yra svarbi keramikų bazė. Ji priklauso LDS Kauno skyriui, tad studijas čia turi nemažas būrys kauniečių menininkų. Pastatas yra pažymėtas memorialine lenta, jo viduje kabo ir V.Miknevičiaus portretinis bareljefas.)

Be pančių

Pokaryje "Dailės" kombinate keramikas dirbo vyr.technologu. Jam reikėjo rūpintis medžiagų įsigijimu, serijine gamyba, kurti keramikos dirbinių etalonus, teikti racionalizacinius technologinius pasiūlymus. Darbo aplinkybės buvo labai sudėtingos. Visą dailininko veiklą kontroliavo sovietų valdžios paskirti atstovai, dažniausiai visai nesuprantantys keramikos pramonės ypatumų. Todėl nuo 1959 m. V.Miknevičius atsisakė vadovaujančių pareigų ir savo namuose įsirengė dirbtuvę su žiedimo staklėmis, mufelinėmis krosnimis ir kitais keramikai kurti reikalingais įrenginiais.

Menininkas siekė būti kuo mažiau priklausomas nuo "Dailės" kombinato, turėti didesnę laisvę eksperimentuojant, įgyvendinant tiek užsakymus, tiek autorinius darbus. Dailininko kūryboje jau pastebimai reiškėsi XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos taikomajai dailei būdingas modernėjimo, dizainiškų formų etapas. Minėto periodo V.Miknevičiaus darbai pasižymėjo funkcionalumu, plastikos lakoniškumu, grakštumu. Šio elegantiško laikmečio kūrinių šį kartą gausu keramiko parodoje.

Greta serijinių modelių menininkas vis aktyviau ėmėsi autorinių ir parodinių objektų bei stambesnių eksperimentinių užsakymų – monumentalių keramikos kompozicijų (ansambliškos patalpų apdailos, sienelių, pano). Pastarųjų daugiausiai įgyvendino XX a. 8–9-ajame dešimtmetyje. Keramiką landšaftui, pastatų eksterjerui ir interjerui menininkas kūrė iki pat gyvenimo pabaigos. Jo monumentalūs darbai papuošė Vilniaus, Kauno, Vilkaviškio ir kitų Lietuvos miestų bei užsienio šalių pastatus. Iš Kauno paminėtini bent keli daugeliui miestiečių gerai žinomi objektai. Tai garsiosios kavinės "Tulpės" interjero dekoratyviniai elementai, Kauno centrinio knygyno apdaila, J. ir O.Markūnų antkapinė terakotinė vaza Petrašiūnų kapinėse, skulptūrinė grupė "Žalgiris" Veterinarijos akademijoje, galiausiai paties menininko gyvenamojo namo kieme Vilijampolėje praeivių akį traukianti ir lietuviškus koplytstulpius primenanti monumentali skulptūrinė kompozicija "Manoji Lietuva".

Per visą kūrybinę veiklą V.Miknevičius pasižymėjo kaip gabus technologas. Jis nuolat tobulino redukcines ir bešvines glazūras, eksperimentavo su terakota. Pastarajai sutvirtinti sėkmingai pritaikė polimerus. Keraminei skulptūrai ir pastatams apipavidalinti atrado itin tinkamą pusiau sukepantį geležingą molį, į gamybą diegė įvairiausias inovacijas. Pavyzdžiui, bendradarbiavo su Kauno stipriųjų gėrimų "Stumbras" ir Anykščių vyno gamyklomis, joms darė išskirtinius, skysčiams nepralaidžius keraminius butelius (reprezentacinę tarą). Savo kūrybiniais ieškojimais ir atradimais V.Miknevičius nuolat dalijosi su kolegomis, jaunimu, konsultavo užsienio kraštų keramikus. 1970 m. išleido knygą "Dailioji keramika. Dailės ir technologijų darbai", iki šiol kaip vadovėlį skaitomą keramikos specialistų ir studentų.

Platūs horizontai

Pristatant V.Miknevičiaus kūrybos visumą, derėtų neužmiršti ir menininko aistros lieti akvareles. Kaip jau minėta, jas tapė visą gyvenimą, labiausiai mėgo peizažo žanrą. Ypač daug akvarelių įgyvendino kūrybos namuose Šiaurės Kaukaze.

Akvarelėse atsiskleidė dailininko įvaldyti skirtingi tapybiniai sprendimai: vienose jų dominavo ryškus koloritas, griežti kontūrai, aiškus piešinys, kitose – lengvai, vandeningai, niuansuotai išsiliejusios pastelinės tapybinės plokštumos. Parodoje ši meno sritis demonstruojama stengiantis atskleisti akvarelių plastinę raidą: rodomi ir tarpukariu kruopščiai, bet tarsi nedrąsiai nulieti Lietuvos kaimo peizažai, ir ekspresyvūs, egzotiškų motyvų, atviromis spalvomis įgyvendinti 8–9-ojo dešimtmečių vaizdiniai.

Menininko biografija buvo prisodrinta įvairių veiklų. Aktyviai gyvenęs, itin produktyviai kūręs V.Miknevičius mirė staiga, savo namuose Vilijampolėje, 1989-ųjų vasarą. Dailininkas palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

GALERIJA

  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
  • Kvies pamatyti žymaus keramiko V. Miknevičiaus pėdsakus molyje
Miknevičių šeimos archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (12)

konentatoriui :vienas POETAS yra paSAKES.

taip sakydavo dauguma senolių, nes tas sakinys yra lietuvių liaudies patarlė

Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė Garbonienė

Labai nudžiugino Raimondos Simanaitienės straipsnis „Kauno dienoje“ apie žymaus XX a. keramiko 110-ąsias Vaclovo Miknevičiaus (1910 – 1989) gimimo metinėms surengti kūrinių parodą „Pėdsakai molyje“. Autorė giliai ir išsamiai aprašė V.Miknevičiaus kūrybą ir Jo gyvenimo etapus. Man labai svarbu pasakyti nors porą žodžių apie V. Miknevičiaus žmogiškąsias savybes. Tai buvo nuoširdus, dėmesingas ir jautrus kito žmogaus skausmui žmogus. V. Miknevičių siejo gyli draugystė su Kernavės mokytoju, Kernavės muziejaus įkūrėju, 1941 m. tremtiniu Juozu Šiaučiūnu, žuvusiu Rešiotų lageryje. Nuostabus ir vertas dėmesio jų susirašinėjimo laiškai visą prieškarinį laikotarpį iki 1941 m., kada viskas nutrūko. Kai mano šeima 1957 m. grįžo iš Sibiro V. Miknevičius nebijojo su mumis bendrauti, jis ir tada buvo patriotas, nes kai kas tik dabar tampa „Mylinčiais Lietuvą“.

...po PIETU ir ANTROS KAVOS...,

mane!!! paGAVO IKVEPIMAS...,tai JUMS leidus ir paTEIKIAU AKCENTELI MENO TEMA... TASKAS
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS