„Tikiuosi, kad mūsų orkestras taps tiek Kauno, tiek Lietuvos reprezentaciniu veidu. Kaunui reikia naujojo amžiaus požiūrio į visą klasikinę muziką, kuri, mano nuomone, yra šiek tiek apleista“, – sako Kauno jaunimo simfoninio orkestro įkūrėjas ir vadovas Domininkas Ramašauskas.

Apie jaunimo santykį su klasikine muzika, jos svarbą, naują požiūrį, idėjas ir klasikinės muzikos ateitį Lietuvoje – pokalbis su šio visomis prasmėmis jauno kolektyvo vadovu.

– Pradėkime nuo pradžios – kaip ir kada kilo mintis suburti būtent jaunimo simfoninį orkestrą Kaune?

– Idėja kilo dar mokykloje, dvyliktoje klasėje. Tačiau tuo metu man trūko ryšių ir kompetencijos surinkti tiek daug jaunų profesionalių muzikų, kurie gebėtų atlikti muziką. Tas pats buvo ir po pirmo kurso, kai irgi buvo bandyta įkurti simfoninį orkestrą, deja, nepavyko. Trečiuoju bandymu atradau Juozo Naujalio simfoninę poemą „Ruduo“, kuri itin retai atliekama, ją tikrai nedaug kas groja. Panorau muzikus pritraukti būtent šios lietuviškos muzikos atlikimo idėja. Kadangi tai Juozas Naujalis, Lietuvos muzikos patriarchas, jo retai atliekama simfoninė muzika tikrai turėjo galingai suskambėti. Būtent šiuo trečiuoju bandymu ir pavyko pritraukti muzikus, juos suvienyti. Nuo to laiko su visais jais palaikau gerą santykį, ryšį. Nusprendžiau eiti toliau ir organizuoti kitus koncertus.

Misija: D. Ramašauskas tiki savo suburto orkestro galimybėmis prisijaukinti jaunąją auditoriją. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūsų orkestro repeticijos vyksta Kaune, tačiau muzikantai čia atvažiuoja ir iš kitų Lietuvos kampelių. Kas labiausiai motyvuoja jaunus žmones važiuoti į Kauną, repetuoti, investuoti laiką?

– Na, iš tikrųjų, iš Lietuvos kampelių – toks vasariškas pasakymas, kadangi visi grįžta į savo miestelius. Per mokslo metus esame iš Kauno ir Vilniaus. Visų pirma, mus motyvuoja lietuviška muzika, antra, jaunimo bendrumas, tai, kad visi – jauni žmonės, visi turi bendros kalbos, gali susirasti draugų, pažinčių, visi yra profesionalūs muzikantai arba planuoja tokie tapti. Manau, kad bendrystės jausmas labiausiai ir motyvuoja, o paskui – ir lietuviška muzika. Žinoma, motyvuoja ir tai, kad mes vis dėlto planuojame ateityje tapti profesionaliu, valstybės finansuojamu orkestru, o tai sudarytų galimybių pragyventi dirbant šiame orkestre. Manau, kad didžiausia motyvacija – ne tik atvykti, bet ir kartu groti, jaustis bendruomene.

– Dabar orkestras suburtas, bet, manau, sunkumai nesibaigė. Ar lengva rasti instrumentų, vietą repeticijoms ir koncertams?

– Tikiuosi, kad laikui bėgant šių sunkumų turėsime mažiau, tačiau dėl galimybių trūkumo negalime sau leisti repetuoti labai dažnai, nes  muzikantams reikia važiuoti iš Vilniaus į Kauną. Dabar repetuojame Kauno kultūros centre. Pernai repetavome labai nuostabioje ir gražioje Kauno Ąžuolyno bibliotekoje, kur mus tikrai labai šiltai priėmė, esu dėkingas jiems už tuos metus. Dėl patalpų tikrai turėjome problemų. Labai ilgai ieškojome, nes nėra orkestrui pritaikytų ir šiaip didesnių salių, kur mus kaip kolektyvą įsileistų nuolat repetuoti.

Savo instrumentų sudėtį pildome, tačiau tikrai dar trūksta ir didžiųjų instrumentų – timpanų, arfos, ir šiek tiek smulkesnių – perkusijos. Tačiau manau, kad ilgainiui tai problemų nesudarys, o koncertuose sukamės iš padėties, apsieiname be tam tikrų instrumentų ir manau, kad tai trumpalaikė problema.

– Norėčiau paklausti apie patį jaunimo požiūrį į simfoninę, apskritai klasikinę, muziką. Kokia, Tavo akimis, Lietuvoje yra jaunimo ir klasikinės muzikos situacija: ar jaunimas labiau artėja prie jos, ar tolsta?

– Daugeliu atvejų, manau, jaunimą simfoninė muzika atbaido savo statiškumu. Pati muzika yra tikrai gana gili. Pagal savo terpę, kuri yra gana įvairi, galiu pasakyti, kad simfoninė muzika išlieka ant rizikos ribos, kai jaunimas galbūt tikrai nustos ja domėtis, ypač – eiti į klasikinės muzikos koncertus. Dabar jaunimas gali pasiklausyti muzikos visose elektroninėse platformose „YouTube“, „Spotify“, ir jiems tie koncertai tiesiog nebeaktualūs.

Mano nuomone, klasikinė muzika turėtų būti pateikiama naujoviškai,  performatyviai, įdomiai ir įtraukiai. Vis dėlto aukštoji kultūra ir klasikinė muzika išliks pačiame kultūros viršuje, tačiau, norint pritraukti jaunimą, reikia ieškoti to, kas būtent jį užkabins, privers domėtis klasikine muzika. Šiek tiek vyresni ir brandesni žmonės supranta klasikinę muziką. Jie nori nueiti į koncertą, patirti dvasinį apsivalymą, išeiti iš koncerto linksmi, patenkinti, galbūt apimti kokių nors emocijų. Jaunimą reikia prie to auginti ir tikiuosi, kad jie ateityje taip pat patirs visa tai, ką gali išprovokuoti būtent klasikinė muzika.

– Sakai, kad jaunimui klasikinė, simfoninė muzika ne visada yra prie širdies. Tuomet kuo tie jauni žmonės, pasirenkantys orkestrą, aukojantys laiką repeticijoms, skiriasi nuo tų, kuriems klasikinė muzika atrodo tolima ar neįdomi?

– Manau, kad orkestro nariai klasikinę muziką jaučia tarytum kokį pojūtį, kaip emociją, o ne kaip muzikos garsus. Manau, kad jų galvose ši simfoninė muzika yra tikra ir gyva. Tai gyvo garso muzika, kai iš muzikanto reikalaujama per daugybę metų išmokti profesionaliai groti tam tikru instrumentu. Net tada, po tiek metų, jis dar nebus pasiekęs tobulybės. Nėra tobulybės ribos. Tačiau manau, kad labiausiai juos motyvuoja būtent ta gyvoji muzika. Ši muzika turi sielą ir būtent ta visa gyvybė ir motyvuoja atvykti.

Svarbu pritraukti jaunimą, kad domėtųsi viskuo. Ne tik klausytų populiariosios muzikos, bet ir rimtųjų kompozitorių, pasiklausytų Renesanso ar Baroko muzikos.

– Minėjai, kad jaunimą prie simfoninės muzikos reikia pratinti po truputį. Galbūt pats jaunimo simfoninis orkestras gali tapti pirmu žingsniu jauniems žmonėms patirti klasikinę muziką kitaip?

– Manau, kad jaunimą pritraukti reikia tuo, ko jie patys nori, t. y. performansais ir visa gyvąja muzika. Šiek tiek apie performansus – jų metu patys muzikai nėra tik statiškai grojantys kokį nors kūrinį. Patys muzikantai tampa aktoriais: vaidina,  groja, vaikšto po sceną. Lygiai taip pat ir publika. Ji tampa nebe pasyvia klausytojų grupe, tačiau įtraukiama į visą koncertą. Publika, klausytojai, tampa tarytum veikėjais, aktoriais pačiame koncerte.

– Kodėl jaunimui svarbu domėtis simfonine muzika? Ar, Tavo manymu, jaunimui būtina bent kiek nors pažinti šio žanro muziką?

– Manau, kad visa gyvoji, klasikinė, muzika daro žmogų jautresnį, malonesnį, mandagesnį ir tiesiog atskleidžia dar nematytą jo sielos dalį, kai jis tampa nuoširdesnis. Manau, kad tai yra itin svarbi visos klasikinės muzikos dalis. Būtent dvasinis atsivertimas.

– Kaune jau turime įsitvirtinusį Kauno miesto simfoninį orkestrą. Kaip  vertini jo veiklą šiandien, ypač žvelgiant iš jaunimo pritraukimo pusės?

– Manau, Kaunui reikia šviežesnių idėjų, reikia tapti šiek tiek gyvesniam. Dabar visus kultūros laurus su simfoniniais orkestrais yra susišlavęs Vilnius, kuriame tikrai labai puoselėjama aukštoji kultūra. Tiek visi didieji kompozitoriai kuria, tiek visas kultūrinis gyvenimas verda labiau Vilniuje nei Kaune. Man, kaip Kauno miesto gyventojui, šiek tiek skaudoka, kad Kaunas nebepritraukia žmonių idėjomis. Galbūt nepuoselėjama idėja pritraukti jaunimą prie klasikinės muzikos. Manau, problema – kad visa ta muzika atliekama sausai. Koncertinis variantas skirtas jau tą muziką suprantantiems žmonėms, o jaunimui vietos klasikinės muzikos pasaulyje tiesiog nebelieka. Jiems nesudaroma galimybių naujoviškai, jaunatviškai išgirsti tą muziką.

– Ar nemanai, kad vyresnioji, brandesnioji, muzikantų karta galėtų sakyti, kad jei jaunimas nesugeba suprasti dabartinės klasikinės muzikos, tai gal jiems iš viso ir nereikia jos suprasti?

– Tai gana juokingas požiūris į jaunus žmonės. Jauni žmonės nuvertinami, nors ir turi savo idėjų, planų, svajonių, ir visi tokie žodžiai jaunimą demotyvuoja. Manau, kiekvienas gali tiek suprasti visą tą muziką, tiek į ją visiškai įsijausti. Tarp kitko, anksčiau ir klasikinė muzika nebuvo rašoma rimtai. Tai buvo ir tyčiojimasis iš kitų žmonių ar tam tikrų grupių, paimami kokie nors tekstai su gražia melodija, tačiau ten žodžiai visiškai nieko bendro su grožiu neturi. Na, tai tiesiog klasikinė muzika. Anksčiau tai būdavo ta pati buitis, ką mes dabar girdime populiariojoje muzikoje, ir visa tai būdavo perteikiama tiesiog klasikinės muzikos forma, gyvais balsais. Dažnai vyresnioji karta galvoja, kad klasikinė muzika visą laiką turi būti rimta. Drįstu prieštarauti, kadangi, viena vertus, tai rimtoji muzika, tačiau jos tekstai chorinėje muzikoje ar netgi simfonijose kartais tikrai nebūna labai rimti. Galima atrasti citatų, kai vieni kompozitoriai tyčiojasi iš kitų rašydami kūrinius arba gali būti labai vulgarus ir buitiškas tekstas, kuris neatspindi senosios, vyresniosios, kartos požiūrio į visą klasikinę muziką. Manau, čia toks lengvas būdas pasakyti, kad jaunimui nereikia suprasti klasikinės muzikos, nes tai yra subrendusių žmonių muzika. Reikia padėti jaunimui subręsti ir paskui jie patys galės spręsti, ką klausyti.

– Netolimoje ateityje Nemuno saloje turėtų iškilti M. K. Čiurlionio koncertų centras. Kaip manai, ar tai gali tapti naujosios muzikantų kartos koncertų vieta?

– Mūsų viso orkestro svajonė groti toje salėje ir būti pagrindiniu tos salės orkestru. Tikiuosi, kad Kauno miestas jau bus subrendęs iki  idėjos, kad Kaunui reikia antro simfoninio orkestro, atliekančio daugiau nei tik simfoninio orkestro funkciją.

– Kaip įsivaizduoji simfoninės muzikos ateitį Lietuvoje po dešimties ar penkiolikos metų? Ar jau bus įgyvendintos idėjos, apie kurias šiandien pasakojai?

– Tikiuosi, kad po dešimties ar penkiolikos metų tikrai bus daugiau jaunimo, kuris domėsis ne tik simfonine, bet ir chorine muzika, ją patys atliks. Lietuva yra dainuojančių, t. y. muzikuojančių, žmonių kraštas. Mes netgi sukėlėme revoliuciją dainuodami ir manau, kad tai yra tautos palikimas, kurio link einame. Mums nereikia pritraukti viso jaunimo klausytis klasikinės muzikos, nes galbūt kažkam ji tikrai nebus prie širdies, sakykim, J. S. Bachas, W. A. Mozartas ar L. van Beethovenas. Galbūt jie pasirinks modernesnius kompozitorius arba pasiliks prie kitokių muzikos žanrų, ir tai nėra blogai. Tačiau mums svarbu 100 proc. pritraukti jaunimą, kad domėtųsi visokia muzika. Ne tik klausytų populiariosios, bet ir rimtųjų kompozitorių, pasiklausytų Renesanso ar Baroko muzikos. Svarbu, kad domėtųsi, eitų, klausinėtų, kad būtų ir išliktų visą laiką vaikai ir kodėlčiai. Tikiuosi, kad mes, kaip Lietuva, kaip visas šis dainuojantis kraštas, aktyviai skatinsime muzikinį paveldą, muzikinę kultūrą ir po dešimties ar penkiolikos metų. Tikrai tikiuosi, kad jaunos šviesuomenės bus daug daugiau.