Simbolio prasmė

Kamertonas – muzikinis prietaisas, kurį sudaro dvi šakutės ir laikiklis. Šakutės gali būti nevienodo ilgio. Nuo to priklauso jo skleidžiamo garso tonas. Du tapytojai – skirtingi, aplinkoje atrandantys kitokias temas kūrybai: P.Ramanauskas tiria tapybos ribiškumą, nuo dvimačių paveikslų pereidamas prie tūrinių objektų tapybiniu paviršiumi. R.Sorakaitė, sekdama kasdienybės pėdsakais, ieško nebesančio laiko, kuris, susigėręs į tapybos kūrinius, tampa atsiminimu.

Palietus skirtingo ilgio kamertono šakutes, šios virpėdamos slopina viena kitą, tačiau padėtos ant stabilaus paviršiaus ima skleisti vienodą dažnį. Panašiai – ir abiejų menininkų duetas: nepaisant individualumo, atsidūrę vieno erdvėje, jie savo skirtumais papildo vienas kitą, perteikia platesnį regimo ir juntamo pasaulio suvokimą.

Ženklai ir ribos

Galerijos erdvė tapo lauku, sujungiančiu iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančius vienas kitam objektus: nedidelio formato, lengvas, laiko ir aplinkos pokyčiams neatsparias R.Sorakaitės akvareles, baltame popieriaus paviršiuje sulaikančias šviesą, tylą, lėtą žvilgsnio tėkmę stebint pasirinktus motyvus, kuriuose žiūrovą persekioja akimirkos efemeriškumas, ir masyvius, daugiasluoksnius, įvairias medžiagas (medis, drobė, kartonas ir kt.) jungiančius P.Ramanausko kūrinius, kuriuose tapyba išreiškiama per spalvą, faktūrą ir atsitiktinumą kaip veiksnį, nulemiantį ryšį tarp skirtingų objektų, kuriančių bendrą visumą.

Vis dėlto atsitiktinumas tapytojo objektuose nėra nesuvaldytas. Jis lemia kūriniuose susijungiančių detalių atsiradimą, jų išskyrimą iš aplinkos, o kūrinių visumą ir paskirų elementų dermę P.Ramanauskas atidžiai sudėlioja, sujungia. R.Sorakaitės akvarelėse atsitiktinumo faktoriaus nėra – jose justi jautrus aplinkos stebėjimas, atrandant tuos motyvus, kurie yra perskaitomi kaip ženklai. Ženklai, formuojantys kiekvienos dienos pajautas, reflektuojantys su kūrėjos būsenomis. Dėl to tapytojos darbai lengviau užmezga dialogą su žiūrovu.

P.Ramanausko objektai labiau komunikuoja su pačia ekspozicijos erdve, nesiekdami jos transformuoti, bet praplėsdami jos ribas, sukurdami papildomas ertmes, šešėlius, paviršius. Menininko darbai skatina aktyvų žiūrovo suvokimo procesą, atmesdami tradicines klišes, kuriomis dažnai yra pridengiama tapyba.

Pratęsimai

Nepaisant dviejų kūrėjų skirtybių, paroda yra bendras procesas, jungiantis skirtingas puses tam, kad jų sąveikoje rastųsi nauja erdvė mąstymui, saviraiškai.

Stebint vienas kitą tiek kūrybiniuose ieškojimuose, tiek kasdienėje buityje – viskas susipina, tampa neatskiriama. Ir parodoje nėra vizualios skirties tarp tapytojų kūrinių. Jie tarsi pereina vienas į kitą. Tai ypač atsiveria R.Sorakaitės eksponuojamoje apskrito veidrodžio detalėje, atremtoje į sieną, kurioje atsispindi P.Ramanausko kūrinio fragmentas. Taip – ir tiesiogiai, ir metaforiškai – vienas kūrinys pratęsia kitą. Juos sujungia erdvė, laikas, aplinkybės.

Priartėdami vienas prie kito kūrybinėje plotmėje, menininkai nepraranda savo individualumo, priešingai: pasinaudoja juo kaip sąlyga, skatinančia prisitaikyti neatsisakant savasties – asmenybės pagrindo.

"Kamertono aidą" patys menininkai įvardija kaip eksperimentą, kuris yra atliekamas tam, kad du žmonės, du kūrėjai, įsiklausydami vienas kitą, dalydamiesi patirtimis, skirtingais požiūriais ir emocijomis, atrastų gyvenimo pilnatvę.

Kas? R.Sorakaitės ir P.Ramanausko paroda "Kamertono aidas".

Kur? Galerijoje "101".

Kada? Veikia iki balandžio 22 d.