Filme „Mano naktys aidės“ – apie ribą tarp sapno ir realybės | KaunoDiena.lt

FILME „MANO NAKTYS AIDĖS“ – APIE RIBĄ TARP SAPNO IR REALYBĖS

Kai esu visiškoje tamsoje. Kai nebelieka jokių išorinių dirgiklių ir lėtai grimztu į sapną... Kokie vaizdiniai, kokios mintys ir jausmai aplanko? Kodėl iš kai kurių sapnų, regis, taip ir neprabundu? Ribą tarp sapno ir realybės savo gyvenimais matuoja kanadiečių režisierės Sophie Goyette filmo "Mano naktys aidės" (ang. "Still Night, Still Light") herojai.

Savo balso pajauta

Šiame filme veikėjų gyvenimai persipynę su jų sapnais, todėl atsakymus į kasdienybėje kankinančius klausimus herojai randa būtent juose. Sapnuodami jie susiduria su savo baimėmis, kaltėmis, giliai slepiamais troškimais, dar kartą patyria sukrėtimus, tačiau nubunda sustiprėję, atradę viltį ir pasiryžę veikti.

Sapnuose pradėtas vidines keliones jie perkelia ir tęsia vos atsikėlus. Jauna moteris Eliane (akt. Éliane Préfontaine) iškeliauja į Meksiką ir ten tampa pianino mokytoja, vidutinio amžiaus vyras Romes (akt. Gerardo Trejo Luna) pasiryžta atgaivinti santykius su tėvu Pablo (akt. Felipe Casanova) ir leidžiasi kartu į kelionę Azijoje. Joje Pablo išgirsta save ir pagaliau atranda jėgų išpažinti sūnui savo paslaptis.

Kelionių motyvas filme gana ryškus. Galbūt todėl, kad jis siejasi su veikėjų dvasiniu augimu, postūmiu, kuris įvyksta herojams priėmus sprendimą veikti. Kita vertus, tam tikri suvokimai aplanko tik nusprendus pajudėti iš komforto zonos. Kertant valstybių sienas, griūna ir tos sienos, kurios laikė Eliane, Romes ir Pablo izoliuotus savo vienišume, vidiniame pasimetime ir uždarume.

Keliaudami veikėjai atsiveria sau ir kitiems, užmezga dialogus, išmoksta pasitikėti. Viena įsimintiniausių filme rūko scena – veikėjas Romes vairuodamas automobilį ūkanotoje vietovėje ramina Eliane, kad kelią jis puikiai mato, neva rūkas gali būti daug  tirštesnis. "Kad ir kas vyksta, mes turime tikėti", – šie žodžiai nuskamba veikėjo lūpose. Keliama aliuzija į gyvenimą, kada priėjus kryžkelę, nebežinai, kuria kryptimi pasukti toliau. Tikėjimas lemtimi, kad viskas galiausiai bus gerai, gali padėti judėti toliau, net kai ateitis nėra iki galo aiški.

Poetiška kalbos forma

Filmo kalba itin poetiška. Dauguma lemtingų veikėjų pokalbių įvyksta gamtos apsuptyje, tad žiūrovus nuolat lydi besikeičiantis kraštovaizdis ir svarbiausi jo elementai – vanduo, kalnai, miškai ir dangus. Gamta herojams yra ir savitas prieglobstis, kur jie sau leidžia būti pažeidžiamais.

Nekantresniems žiūrovams pritrūks veiksmo, greitų sprendimų, tačiau šio filmo ritmui reikia nusiteikti. Įsijausti. Jis – lėtas. Pauzės po veikėjų išsakytų minčių yra skirtos savirefleksijai – tai laikas, kai žiūrėdamas filmą gali kelioms akimirkoms pasilikti vienas su savo mintimis, o apmąstyti yra ką – temos, kuriomis herojai šnekasi, yra universalios, daugeliui, ko gero, lengvai atpažįstamos. Tai ir stiprybės paieška praeities išgyvenimuose, savirealizacijos iššūkiai, gyvenimo prasmės ieškojimai bei atradimai, noras sustabdyti laiką. Kitų žmonių jausmai, mintys ir išgyvenimai veikėjus veikia kaip veidrodis, kuriame herojai atranda ir pamato patys save. Štai kodėl mums reikia artimo ryšio su kitais žmonėmis, nepaisant amžiaus, tautybės, kalbos ir kitų skirtumų, kuriuos, beje, ir turi Eliane, Romes ir Pablo.

Vis dėlto, net ir nusiteikus lėtai besivystančiam siužetui, kai kurie dalykai gali būti nepatogūs – keletas filmo kadrų yra pernelyg tamsūs, todėl žiūrovui, užuot kreipus visą dėmesį į dialogus, dalį savo pastangų gali tekti nukreipti bandant tirštoje prieblandoje įžiūrėti siluetus ir veido išraiškas.

Kita vertus, galbūt tai buvo sąmoningas režisierės sprendimas parodyti, kad dauguma idėjų mums gimsta tamsoje, kad tam tikri dalykai lieka nematomi, ir būtent tamsoje stipriausiai pasireiškia vaizduotės galia. Ne veltui sapnuojame užsimerkę. Tamsoje paaštrėja pojūčiai, ji yra intymi, kartais bauginanti, o kartais gydanti.

Šviesos trūkumą tarsi bando atsverti suintensyvėję ir pagarsėję gamtos garsai, ir garso takelis yra viena stipriausių techninių filmo pusių, leidžianti užsimiršti, kad sėdi prie ekrano, o ne guli kur žolėje ar plūduriuoji viduryje jūros. Šie gyvos, kvėpuojančios gamtos garsai, kuriuos papildo nuskambantys žymių kompozitorių kūriniai, ypač prisideda, kuriant bendrą poetiškai terapinę filmo nuotaiką ir veikia žiūrovą meditatyviai.

Sukaupta įtampa

Nors filmas yra gana statiškas, lėtas jo judėjimas ir auganti kulminacija išryškėja pabaigoje, kai kaip finalinį filmo akordą išgirstame Romes tėvo Pablo išmintį. Tos minutės – viena stipriausių ir jautriausių filmo vietų.

Nuoseklus pasakojimo vystymas pradedant nuo jauniausios veikėjos Eliane ir pamažu einant link vyriausiojo Pablo remiasi stipria vidine logika – vyriausias žmogus yra sukaupęs daugiausia išminties, todėl tie finaliniai žodžiai taip tauriai skambės būtent iš jo lūpų, ir, ką gali žinoti, galbūt privers nubraukti ašarą ne vieną žiūrovą.

"Mano naktys aidės" filmas – lėta, poetinės kalbos, vaizdų ir garsų prisodrinta juosta, reikalaujanti tam tikro žiūrovų susikaupimo, nusiteikimo ir vidinės rimties. Filmas, kuriame dialogai bei laikas, skirtas savianalizei, groja pirmu smuiku, tad neverta tikėtis įtempto veiksmo ir efektų. Veikiau jis primena kelionę, į kurią sąmoningai leidiesi, trokštant pažinti savo vidų, nebijant užklysti į tamsiausias jo kerteles ir viliantis atnešti į jas šviesą.


Kas? Filmo "Mano naktys aidės" seansas.

Kur? Kino centre "Cinamon".

Kada? Spalio 5 d. 14.30 val.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS