Žinomas fotografijos pedagogas Robertas Misiukonis parodose atsiskleidžia kaip subtilus moterų aktų kūrėjas, tačiau kūriniuose jis neapsiriboja vien gražaus kūno vaizdavimu: kiekviena fotografija tampa dienoraščio puslapiais.

Žinomas fotografijos pedagogas Robertas Misiukonis parodose atsiskleidžia kaip subtilus moterų aktų kūrėjas, tačiau kūriniuose jis neapsiriboja vien gražaus kūno vaizdavimu: kiekviena fotografija tampa dienoraščio puslapiais.

Parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 1981-ųjų dalyvaujantis fotomenininkas pastaruoju metu dirba analoginės fotografijos srityje, yra susitelkęs ties dviem serijomis, kurios kuriamos ne vienus metus.

Cikluose "Jai, arba Gyvenimo verpetas" ir "Jai – kita Gyvenimo erdvė" žinomas moterų aktų kūrėjas siekia moterį pristatyti platesniame, gilesniame kontekste, atskleisdamas ne tik kūno grožį ir paslaptingumą, bet ir vidinį pasaulį išryškinančią aplinką.

Pirmojoje cianotipijos technika sukurtoje fotografijos serijoje "Jai, arba Gyvenimo verpetas" mėlynų abstrakčių fragmentų iš žmonių kūno ir aplinkos detalių vaizdiniai-dienoraščiai pavirsta gyvenimiškais pasakojimais.

Pasak, fotomenininko Aleksandro Macijausko, tai fotografijų serija, kurioje siūloma pažvelgti į žmogų ir jo išgyvenimus. "Detalės, subtilumas, paslaptis, formos... Fotografija moteris ir vyras groja tą pačią melodiją, bet sako skirtingus žodžius. Tai neįprasta, tačiau įdomi serija lietuviškos fotografijos kontekste", – apie šio ciklo kūrinius sako A.Macijauskas.

Kitame fotografijų cikle "Jai – kita Gyvenimo erdvė" – pristatoma 30 klasikinių moterų aktų ir portretų. Čia menininkas puikiai perteikia šviesos ir šešėlių žaismą, suvienija formą ir turinį bei atskleidžia moters kūno grožį: ryškinamos kūno detalės, išraiškingos veido linijos, akys, grakščių formų fragmentai. Tačiau R.Misiukoniui svarbus ir vaizduojamos herojės bei aplinkos, kurios neatsiejama dalimi tampa moters kūnas, santykis. Kompozicijoje akcentuojamas ne tik objektas, bet ir raiškos forma, nyksta erdvės ir laiko ribos. Menininko nuotraukos ekspresyvios, plastiškos, jose svarbų vaidmenį atlieka šešėliavimas, juodos ir baltos spalvos kontrastai, montažo technika. Visi šie meninės kompozicijos komponentai padeda atskleisti tai, ką autorius vadina grakštaus moters kūno studija.

Po Lietuvos parodų erdves keliaujančios R.Misiukonio fotografijų parodos – pretekstas pakalbinti Kaune kuriantį menininką.

– Kuriate, bet tuo pat metu dirbate Kauno taikomosios dailės mokykloje, esate kūrybinių dirbtuvių "Už rėmų" vadovas ir kuratorius. Papasakokite apie šią savo veiklos kryptį.

– Kūrybinių dirbtuvių "Už rėmų" pagrindinė veikla yra mokomoji-popamokinė veikla, skirta moksleiviams, besidomintiems tradiciniu ir šiuolaikiniu fotografijos menu. Fotografijos mokytojas per kūrybinius užsiėmimus ieško jaunų talentų, kurie kurtų tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės fotografijos srityje.

Kūrybinių dirbtuvių veiklos pradžioje buvo ir yra įrengta galerijos erdvė, kurioje pristatyta pirmoji kelių mokytojų paroda "Ir mes mokėmės piešti", taip pat buvo surengta mano ir mano mokinių paroda "SapnoVizija". Profesionalių menininkų ir besimokančių mokinių parodas rengsime ir rudenį. Parodas numatyta pristatyti ir kitose Kauno miesto viešosiose erdvėse. Šiuo metu kuriama dirbtuvių interneto svetainė, jau sukurtas logotipas. Šioje svetainėje bus pateikiama didžioji dalis mano asmeninės kūrybos, taip pat ir mokykloje besimokančių mokinių darbai.

Didelės įtakos daugeliui profesionalių fotomenininkų, taip pat ir šiuo metu besimokančiam jaunimui turėjo lietuvių fotografijos mokyklos pagrindai. Kūrybinėse dirbtuvėse skiriamas dėmesys edukacinei ir šviečiamajai veiklai, dirbama analoginės fotografijos srityje. Nuo spalio planuojame organizuoti ir paskaitas apie fotografiją. Profesionalūs menininkai skaitys paskaitas mokiniams apie savo kūrybą, o profesionalūs menotyrininkai pristatys Kaune kuriančių menininkų kūrybą. Apibendrinant galima teigti, kad kūrybinių dirbtuvių "Už rėmų" pagrindinė veikla skirstoma į kelis etapus: mokomoji-edukacinė, praktinė-teorinė, galerinė ir kuratorinė veikla.

Kai taikomosios dailės mokyklos erdvėse ir už jos ribų užsimezgė aktyvus profesionalių fotomenininkų ir mokinių bendradarbiavimas, mokyklos vadovybė labai džiaugėsi ir skatino, suteikė visas sąlygas, kad įgyvendinami kultūriniai ir meniniai projektai įgautų prasmę.

– Neseniai jūsų fotografijos paroda "Jai, arba Gyvenimo verpetas" veikė Panevėžio fotografijos galerijoje, o kita klasikinės fotografijos paroda "Jai – kita Gyvenimo erdvė" pristatyta Tauragėje. Kokia šių parodų priešistorė?

– Paroda "Jai, arba Gyvenimo verpetas", kuri neseniai buvo pristatyta Panevėžio fotografijos galerijoje, turi tikrai netrumpą istoriją. Šios parodos priešistorė siekia daugiau nei kelerių metų laikotarpį. Ši fotografijos serija buvo kurta kartu su projekto bendraautore Gintare Žaltauskaite, kuri, deja, iš projekto pasitraukė. Ši serija buvo kurta kitos parodos "Gyvenimo verpetuose" kontekste.

Ciklas buvo pristatytas Tauragėje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Kėdainiuose ir Birštone, išleistas nedidelis parodą lydintis katalogas. Lydimąjį tekstą parodai rašė fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, recenziją apie vykusias parodas rašė menotyrininkas, mokslų daktaras Tomas Pabedinskas. Kiekviena paroda iš principo skiriama moteriai, nes ji yra pagrindinė pristatomų fotografijų herojė.

Parodoje "Jai – kita Gyvenimo erdvė" pristatomi mano ne vienerius metus ir ne vieną dešimtmetį kurti klasikiniai moterų aktai bei portretai. Tai tarsi studija apie grakštų moters kūną, kuris fotografuojamas vis naujoje aplinkoje. Abi šios parodos yra visiškai skirtingos, kurtos ne tik naudojant skirtingas technologijas, tačiau yra skirtingų spalvų ir atspalvių. Tauragėje pristatyta fotografijų paroda sukurta naudojant ir visai kitokią techniką, tai dvigubo montažo principas – sudvigubintas kadras.

– Kuo ypatinga jūsų naudojama analoginė cianotipijos fotografijos technika?

– Cianotipijos metodas, kuriuo dirbu jau labai seniai, yra tikrai kitoks, ir šiuo metu nežinau, ar kas nors daugiau iš profesionalių fotomenininkų jį naudoja. Na, gal vienas kitas. Fotografijos, atspaustos cianotipijos technologija, turi visai kitokį mėlyną atspalvį. Cianotipija – intriguojantis, įdomus ir įtraukiantis procesas. Šis fotografijų rankinis spausdinimo būdas yra išrastas 1842 m.

– Esate klasikinės fotografijos šalininkas, tačiau dažnai lankotės ir šiuolaikinės fotografijos parodose bei esate ne vieno šiuolaikinio meno projekto dalyvis. Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinę Lietuvos fotografiją?

– Per pastaruosius keletą metų stebint Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, galima teigti, kad kai kurie šiuolaikinio meno procesai ir reiškiniai iš Vilniaus persikėlė į kai kurias Kauno mieste esančias kultūrines erdves, tik ne visi pritapo. Tai galima suprasti iš parodos lankytojų, kolegų nuomonių. Manau, kad reikia dažniau prisiminti ir aktualizuoti klasikinį fotografijos meną Kaune, nors nedaugelis institucijų ar menotyrininkų tai daro. Kalbant apie lietuviškosios fotografijos tradicinio meno suvokimą ir kontekstą, kai kurie iš menininkų išlaiko ir šiuolaikinės fotografijos linijas. Šia prasme išskirčiau kolegų Vytauto Balčyčio, Algirdo Šeškaus, a.a. Remigijaus Pačėsos, Gintauto Trimako, Remigijaus Treigio kūrybą.

Diskutuoti ir kalbėti apie šiuolaikinės fotografijos tradicijas būtų galima daug, tačiau galėčiau teigti, kad šiuolaikinė fotografija kovoja su tradicinėmis nusistovėjusiomis fotografijos taisyklėmis ir principais.

Kalbėdamas apie savo kaip apie fotografo patirtį, man regis, kad nuolat stengiuosi laviruoti tarp dviejų srovių. Ne kartą esu kūręs ir dalyvavęs šiuolaikinio meno projektuose. Tai vyko permainingais metais, kai keitėsi mūsų visų požiūris į meną. Nuo 1991 iki 2014 m. su pertraukomis esu įgyvendinęs aštuonis absurdo projektus. Parodos buvo surengtos viešosiose Kauno miesto erdvėse. Šiose parodose dalyvaudavo skirtingų kartų autoriai, tačiau dažnai dalyvaudavo ir jauni fotomenininkai. Temų įvairovė apimdavo nuo "absurdiško peizažo" iki žmogaus absurdiškoje situacijoje motyvų. Šių projektų metu vykdavo menininkų paskaitos absurdo tema. Manau, kad kaip tik šiuo metu lietuviškojoje fotografijoje kaip tik ir trūksta laisvų, o ne griežtų temų.