Naujoji projektų, eksperimentų, netradicinių meninių vyksmų erdvė "Kabinetas" oficialiai atvėrė duris žiūrovams, pristatydama jaunosios kartos menininkės Raimondos Sereikaitės specifinės vietos instaliaciją "Butterflies are Cool in the Big, Huge, Green Forest" (liet. "Nuostabūs drugeliai milžiniškame žaliame miške").

R.Sereikaitė, atpažįstama kaip griežtų geometrinių formų kūrėja, šioje instaliacijoje kūrė sunkią, tačiau plastišką, sąlygišką formą, primenančią trikampį.

Sterilią "Kabineto" erdvę (A.Mapu g. 20) perskrodžiantis aukso spalvos medžiaginis objektas, kontrastuodamas su aplinka, užlaiko žiūrovo žvilgsnį, panardindamas jį į tykiai vilnijančias, gilias audeklo bangas, kuriose raibuliuoja šviesos ir šešėliai.

Ekperimentuodama su erdve ir kūrinio koncepcijos vizualiu atlikimu, autorė išlaikė esminius kūrybos bruožus: koncentravimąsi į spalvą, formą, dydį / tūrį. Tarp dviejų galerinės erdvės sienų įsispraudęs objektas savo tviskėjimu akina į jį smingančius žvilgsnius, sykiu sukurdamas dramatišką atmosferą. Paslaptis, kas slepiasi kitoje objekto pusėje, į kurią patekti galima tik peržengus patį objektą, ne mažiau žadina fantaziją nei tai, kas gali slėptis objekto viduje, tarp daugybės klosčių.

Kaip teigiama parodos anotacijoje, teatrališkumas yra aktyvi gija menininkės kūryboje. Tai atskleidžia ir "Kabinete" eksponuojamos specifinės vietos instaliacijos pavadinimas, pasiskolintas iš nežinomo autoriaus kurto haiku.

"R.Sereikaitė kūrinio pavadinimu nesistengia žiūrovui nurodyti krypties, kuria jis turėtų eiti, norėdamas perprasti kūrinio koncepciją", – atskleidė parodos kuratorė Vaida Stepanovaitė.

Erdvė interpretacijai tokia plati, koks platus yra miškas, kuriame vaizdai, kvapai ir garsai mainosi tarpusavyje, atmosferą pripildydami paslapties.

Kaip ir stebint spektaklį scenoje, taip ir stovint priešais menininkės objektą, žiūrovas junta įtampą, laukdamas kito veiksmo – minties poslinkio, sužadinto aplink objektą vaikščiojančių žingsnių ritmo, pro langus sklindančių gatvės garsų ar varstomų "Kabineto" durų aido.

Žmogaus vaizduotė – kaip atviras langas, sujungiantis tai, kas yra viduje su tuo, kas vyksta išorėje. Jei žiūrėjimo kryptis neturi aiškaus sufokusuoto objekto, žvilgsnis ramiai juda nesibaigiančiame horizonte. Kaip ir žiūrovui, neturinčiam aiškiai nubrėžtos krypties kūrinio koncepcijai perprasti, jo suvokimo procesas tampa įdomia kelione, po vietas, kurios iki šiol buvo nepažintos.

Buvimas su R.Sereikaitės kūriniu tampa kontempliacija, išlaisvinančia iš nuorodų ir leidžiančia kurti artimą, intymų santykį su erdvėje vibruojančiu objektu.