I. STAŠELYTĖ: AKTORYSTĖS PAMATAS – AISTRA DARBUI

Prisiminus vaikystę, dažnam šypsnį sukelia svajonės apie profesiją. Vieni norėjo tapti prezidentais, kiti – mistinėmis būtybėmis, dar kiti – aktoriais. Susitikome su Nacionalinio Kauno dramos teatro aktore Ieva Stašelyte norėdami pakalbėti apie tai, "kas būtų, jeigu būtų". Bandysime statyti teatrą, svajoti apie tobulą aktorių ir pakalbėti, kokiu keliu būtų keliavusi, jei vaidyba nebūtų tapusi jos profesiniu keliu.

– Labai paprastas ir labai sudėtingas klausimas – jeigu galėtum pastatyti teatrą, koks jis būtų?

– Mano teatras būtų tikrai Lietuvoje. Jis būtų judesio ir objektų teatras, nes mane žavi vizualusis teatras. Prancūzijoje objektų teatras labai populiarus, tad norėtųsi jį populiarinti ir čia. Pats teatras nebūtų didelis, bet privalėtų būti labai jaukus. Būtų tik dvi salės. Mažai teksto. Daug veiksmo. Šiuolaikinės pjesės. Mano teatras suteiktų erdves ir galimybes jaunam žmogui skleistis ir tobulėtis, be jokių ilgų biurokratinių kelių. Žinoma daug repeticijų salių, nes teatre dažnai repeticijų salė būna viena, tada tenka repetuoti koridoriuose, tai nėra komfortiška. Kažkaip atrodo, kad privalu turėti gerą erdvę repeticijoms, nes tai yra pagrindinė darbo dalis.

– Kodėl tave traukia kūno ir objekto teatras?

– Nuo vaikystės labai daug judu – šokis, sportas. Ir, kažkaip, stebint spektaklius, man kūno kalba pasako daug daugiau, negu tekstas ar žodis gali duoti informacijos. O kūno kalba leidžia labai laisvai interpretuoti kiekvienam žiūrovui pagal save, to ir norėčiau siekti savo teatre, karjeroje.

– Kiek tavo teatro vizijoje būtų vietos tradiciniam, klasikiniam teatrui?

– Negaliu pasakyti, aš gal net nesiimčiau vietų dalybų. Aš norėčiau maišyto teatro. Šiuolaikinis teatras, kuris atsispiria nuo klasikos. Klasika ir tradicijos, manau, būtų ramstis mano teatrui, bet ne pagrindas.

– Ieva, pastatei savo teatrą. O dabar sukurk aktorių, kokį norėtum matyti savo teatre?

– Aktorius privalėtų būti pareigingas, sąžiningas, kūrybingas, nuolankus, įsiklausantis, lankstus. Bet svarbiausia – turi tikėti tuo, ką daro. Nesvarbu, koks projektas, bet aktorius turėtų visada degti aistra savo darbui. Aistra turėtų neblėsti.

– O kas žudo aktorių aistrą darbui?

– Pats aktorius. Niekas kitas. Tu tik pats gali save uždegti ir užgesinti, nesvarbu, ką sako kiti, ne kiti sumenkina mane, bet aš pati save sumenkinu. Svarbiausia stebėti, skaityti, veikti tai, kas tave įkvepia, palaiko kūrybinę galią. Aktorius visada turi būti kažko įkvėptas. Kad ir mėgstamos dainos iš ryto.

– Kas įkvepia tave?

– Muzikantai, labai keista, aš ne muzikantė, bet muzika mane įkvepia. Žinoma ir filmai. Nors ir keistai nuskambės, bet kai būna labai sunku, klausau motyvatorių kalbų įrašų. O labiausiai įkvepia dokumentika apie žmones. Žavi tai, kad nors ir žinome jų sėkmės viršūnes, bet nežinome, koks buvo jo kelias iki sėkmės. Tai mane žavi. Kad galiu matyti, kad ir jis buvo duobėje kartu su savomis problemomis.

Mano teatras suteiktų erdves ir galimybes jaunam žmogui skleistis ir tobulėti, be jokių ilgų biurokratinių kelių.

– Ką ir kada galima pavadinti blogu aktoriumi?

– Tas, kuris neatlieka namų darbų, nemoka teksto, nesidomi visu procesu – žiūri tik savęs, nesiklauso pastabų, kartoja tik tai, ką liepė režisierius, kartoja savo klaidas. Labai blogai, kai matai ir supranti, kad aktoriui nesvarbu. Bet pats baisiausias dalykas, labai žemiškas ir kasdienis – apkalbos. Žinoma, čia mano nuomonė, mano galva, čia pats baisiausias scenarijus.

– Ką aktoriai apkalba?

– Viską. Būna atvejų, kai apkalba kolegas, patį kūrinį, režisierių, neva jis blogai viską daro, tačiau pats aktorius visiškai nieko nedaro, kad būtų geriau. Pasakyti, tiesiai į akis yra sunku, daug lengviau pabambėti kampe ir grįžus apsimesti visų draugu.

– Tai kaip aktoriai susitvarko su kritika?

– Man atrodo, labai svarbu yra tai, kaip kritika yra pateikiama. Jei ji priekaišto formos, tai ne tik aktorius, bet kas, manau, bandys iškart neigti tokią kritiką. Kritika turi motyvuoti, o ne siekti sumenkinti. Svarbiausia – konstruktyvumas. Bent jau aš kritiką priimu kaip iššūkį patobulėti, ištaisyti klaidas ir pasikeisti. Kritiką labai svarbu gauti iš tų žmonių, kuriais tu pats, asmeniškai, pasitiki. Aš manau, kad kritika nežlugdo, bet ji augina kūrėją. Bet reikia pripažinti, kad ją girdėti, vis vien sunku.

– Kokia aktore tu laikai save?

– Kaip sunku kalbėti apie save... Kokia aš?... tikriausiai, kad judri. Energinga. Tiek komiška, tiek dramatiška.

– Kaip manai, jei nebūtų tavo gyvenime vaidybos, kuo būtum tapusi?

– Šokėja. O jei ne šokėja... Galbūt kineziterapija, masažai...