A. Stankevičius baigė Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos Teatrinį skyrių, kūrybos kelią lėlių teatre pradėjo 1958 m. vaidmeniu spektaklyje „Stebuklingas Aladino žibintas“. Spektaklis sukurtas Marijampolėje (tuo metu – Kapsukas) Stasio Ratkevičiaus ir jo žmonos Valerijos Gruodytės-Ratkevičienės įkurtame lėlių teatre, kuris 1960 m. perkeltas į Kauną, į tarpukariu pastatyto kino teatro „Odeon“ patalpas. Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT) daugiau nei pusę amžiaus A. Stankevičius kūrė vaidmenis, vėliau ėmėsi režisūros ir tapo teatro meno vadovu. Kūrėją vertino tuometis teatro vadovas, jo mokytojas S. Ratkevičius: „Algimantą teisingu keliu vedė intuicija, tad ir lėlė bemat paklusdavo: paima ją į rankas, atidžiai apžiūri, padaro keletą staigių, jam vienam tesuprantamų judesių, – ir viskas, lėlė – jo...“ (Stasys Ratkevičius, „Visos mano dienos“)
Apie 1959 m. A. Stankevičiaus sukurtą vaidmenį spektaklyje „Velnių malūnas“ (pagal I. Štoką, rež. S. Ratkevičius, dail. D. Barauskas) režisierius sakė: „Mums tikrai pavyko premjera – Isidoro Štoko „Velnių malūnas“. Poeto Plėšiko ir Poeto Isidoro vaidmenyje aktorius A. Stankevičius sublizgėjo kaip keletą metų lėlėmis „žaidęs“ meistras. Dvilypio vaidmens (turiu galvoje skulptūrinį lėlių sprendimą) interpretavimas parodė giluminį silueto ir utriruoto, santykinio judesio suvokimą.“ Kelių dešimtmečių A. Stankevičiaus aktorinė patirtis lėlių spektakliuose spindėjo ryškiais, originaliais, temperamentingais vaidmenimis, pelniusiais žiūrovų simpatijas ir sulaukusiais palankių kritikų vertinimų.
1975 m., jau sukaupęs neabejotinai vertingą aktorinių patirčių bagažą ir paskatintas savo mokytojo S. Ratkevičiaus, A. Stankevičius ėmėsi režisūros, sukūrė daugiau nei 60 spektaklių mažųjų auditorijai. Tapęs režisieriumi, A. Stankevičius siekė naujų meninės išraiškos būdų ir jautriai perteikė mažiesiems žiūrovams žmogiškųjų vertybių svarbą. Režisierius teigė: „Kelias į žiūrovą yra emocijos.“ Jo spektakliai išsiskyrė raiškos priemonių įvairove – atsisakęs tradicinės širmos, jis scenoje išryškino kaukę, kostiumą ir aktoriaus santykį su lėle. Režisierius rėmėsi santykinio teatro principais, ypatingą dėmesį skirdamas simbolinei teatro kalbai.
Kartu su režisieriaus spektakliais užaugo trys žiūrovų kartos, o jaunesnieji teatro kūrėjai sėmėsi žinių ir patirčių.
Prie jau pažinto iš aktorinės pusės personažo „Aladino“ A. Stankevičius 1998 m. sugrįžo ir iš režisūrinės perspektyvos. „Režisieriaus darbuose yra ryškių vyraujančios, formos neužgožtų minties pavyzdžių. Paskiausioje premjeroje – „Aladino žibinte“, kur deformuotos būtybės bokalais negailestingai darko papročius ir nukelia pasaką į kažkokį temperamentingą turgų, režisieriaus sumanytas Džino paveikslas grąžina mūsų vaizduotę į „Tūkstančio ir vienos nakties“ šalį. Tai režisieriaus laimėjimas“ (S. Ratkevičius). A. Stankevičius spektakliais „Šyvio dalia“ (1979 m.), „Stebuklingojo Motina Elnė“ (1985 m.), „Juodoji karalaitė“(1987 m.), „Tigriukas Petrikas“ (1995 m.), „Linksmieji gaidžiukai“ (1980 m.), anot S. Ratkevičiaus, pristatė save kaip visiškai subrendusį režisierių. 1991 m. režisieriaus sukurtas spektaklis pagal Oskaro Vaildo pasaką „Princesės gimtadienis“ – istorija apie įnoringą princesę – tapo ilgiausiai rodomu lėlių teatro pastatymu Lietuvoje – scenoje išliko net 30 metų.
Prisiminimais apie pažintį su režisieriaus kūryba pasidalijo aktorė, režisierė, KVLT vadovė Rasa Bartninkaitė: „Režisierius A. Stankevičius savo kūryba lydėjo mane nuo vaikystės, kai, būdama vos penkerių, mačiau visus šio teatro spektaklius. Galiu drąsiai teigti, kad A. Stankevičiaus režisuoti spektakliai „Mėlynasis šunytis“, „Linksmieji gaidžiukai“, „Šyvio dalia“, „Stebuklingoji motina elnė“ ir kt. buvo mano patys mėgstamiausi. Su ašaromis akyse mamos prašydavau penktą kartą nupirkti bilietą į tą patį spektaklį. Taip su A. Stankevičiaus kurtais be galo jautriais ir aukščiausių žmogiškųjų vertybių prisodrintais spektakliais užaugo trys kauniečių kartos: ne tik teatralais tapę to meto vaikai, kaip aš, režisierius Arvydas Lebeliūnas, dabartinis Vilniaus „Lėlės“ teatro vadovas Paulius Tamolė, bet ir gausybė gydytojų, mokytojų, verslininkų, tiesiog gerų žmonių...“
Mizanscena iš spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“, 2023. / KVLT archyvo nuotr.
1992 m. tapęs teatro meno vadovu, A. Stankevičius kryptingai formavo vaikams skirtą repertuarą, plėtojo įvairiapusę lėlių teatro veiklą, ugdė aktorių trupę ir puoselėjo teatro tradicijas. „Kai, ieškodama vietos, kaip jauna aktorė vėl atėjau į šį teatrą, to meto teatro meno vadovas A. Stankevičius priėmė mane į aktorių trupę ir patikėjo pirmuosius vaidmenis savo spektakliuose. Esu dėkinga maestro už pasitikėjimą, perduotas profesines žinias ir be galo atsakingą visos mūsų aktorių trupės auginimą širdimi, pasakojimais, filosofinėmis diskusijomis“, – sako R. Bartninkaitė.
Jau tuo laikotarpiu lėlių teatras buvo aktyvus ir tarptautiniame kontekste: dalyvavo festivaliuose, vyko į gastroles – aplankytos Pietų Amerikos šalys, Italija, Švedija, Čekija, Bulgarija, Ukraina, Lenkija ir kitos valstybės. R. Bartninkaitė: „Pernai užsimojome nuvežti lietuvišką pasaką net už Atlanto gyvenantiems Lietuvos vaikams. Prisimenu, kai, prieš pakylant lėktuvui į JAV, paskambinau A. Stankevičiui pasidžiaugti, kad po 50 metų teatras vėl kelia sparnus į tolimąją Ameriką vaidinti vaikams. Gera buvo sulaukti gilaus džiaugsmo, pasididžiavimo atodūsio ir nuoširdaus palaiminimo visai mūsų lietuvybės misijai.“
Nors A. Stankevičius pasitraukė iš aktyvios kūrybinės veiklos, jis nenutolo nuo teatro – teikė kolegoms konsultacijas kūrybos klausimais ir rūpinosi pastatytų spektaklių režisūros priežiūra. Kartu su režisieriaus spektakliais užaugo trys žiūrovų kartos, o jaunesnieji teatro kūrėjai sėmėsi žinių ir patirčių.
„Esu be galo dėkinga maestro už paskatinimą ir palaikymą prieš penkerius metus perimant teatro vadovavimą, – sako teatro vadovė. – Jo šiltas, laiku ištartas žodis man suteikė drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis. Džiaugiuosi kiekvieną kartą galėdama jam paskambinti ir papasakoti, kaip puikiai sekasi mums tęsti jo paties daugybę metų vykdytą, iš teatro įkūrėjų V. ir S. Ratkevičių perimtą misiją – kurti vaikams!“
2023 m. KVLT Didžiajai salei suteikė ilgamečio teatro meno vadovo, režisieriaus ir aktoriaus Algimanto Stankevičiaus vardą. Tais pačiais metais 65 metų teatro jubiliejaus proga režisierė Milda Mičiulytė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė sukūrė spektaklį „Slaptas lėlių gyvenimas“. Spektaklis mažuosius ir vyresniuosius teatro žiūrovus vedė į paslaptingą lėlių pasaulį – teatro istoriją, iš kurios žengė ryškiausių spektaklių personažai. Tarp jų – didelė dalis A. Stankevičiaus sukurtų publikos atmintyje ilgam išlikusių veikėjų: iš pastatymų „Mėlynasis šunytis“ (1975 m.), „Linksmieji gaidžiukai“ (1980 ir 2006 m.) ir kt.
Mizanscena iš pirmojo Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „Stebuklingas Aladino žibintas“. / KVLT archyvo nuotr.
A. Stankevičiaus kūrybos palikimas – neatsiejama Lietuvos lėlių teatro istorijos dalis. Jo indėlis į šio meno vystymą ir nuoseklų puoselėjimą yra ryškus ir nepamirštamas, įkvepiantis ne vieną jaunesnės kartos kūrėją.
Pasitinkant ilgamečio režisieriaus ir meno vadovo jubiliejinę sukaktį, teatras kviečia dabartinę mažųjų žiūrovų kartą į jo vardu pavadintą Didžiąją teatro salę. Režisieriaus gimtadienio dieną, kovo 11 d., 16 val. ten bus parodytas spektaklis „Kudlius ir miško broliai“ (rež. A. Sunklodaitė) apie mūsų tėvynės laisvės kovas. Teatro galia vaikams per lėles, muziką, įtaigų žodį perduoti istorijos pamokas ir pačias aukščiausias vertybes yra begalinė, todėl teatro bendruomenė, atsakingai tęsdama A. Stankevičiaus parodytą kūrybos kelio kryptį, iš visos širdies sveikina jį linkėdama ilgiausių metų!
(be temos)