J. PURONAITĖS-LUBIENĖS TAPYBA – BE IŠANKSTINIŲ NUOSTATŲ IR TAISYKLIŲ

Peizažo elementų ir itin jautrios emocinės kalbos jungtys, pasitelkus subtilius abstrakčiuosius motyvus, – tokia yra Jolitos Puronaitės-Lubienės tapyba. Menininkės kūrinių paroda šiuo metu veikia "Remis Tattoo" galerijoje.

Nuo 2014-ųjų asmeninėse ir grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje dalyvaujančios menininkės kūryba buvo pristatyta Ispanijoje, Indijoje, Graikijoje.

Naujausioje, jau penktojoje asmeninėje parodoje tapytoja pristato dvi dešimtis darbų, kuriuose dominuoja abstrakčioji stilistika, ryškinanti vidines emocijas, pasaulio matymo aspektus, emocijas ir įspūdžius.

J.Puronaitės-Lubienės tapyba – dinamiška, jos darbų spalvininkystė paremta priešpriešomis, kurios atskleidžia svarbiausias kūrybos ir gyvenimo sampratos bei pasaulio matymo detales.

Autorės ekspresyvioji stilistika jungia įvairius mėlynos, rudos, violetinės, juodos, baltos spalvų niuansus, kurie kuria įtampą ir sudaro kompozicijos visumą. Tokie yra šioje parodoje eksponuojami darbai "Rytai", "Demarkacinės zonos", "Susitikimas", "Ženklai", "Stichijos", "Purpurinis vakaras" ir kiti.

Tapybos kūrinius ženklina abstrakčios formos, koloristiniai perėjimai, kuriantys dinamiką ir muzikalumą. Žaismingu ar rimtu darbo pavadinimu autorė žiūrovui taip pat siunčia konkrečią žinutę ar užkoduotą informaciją.

Perkrova. / Galerijos nuotr.

Dar vykstant parodai, tapytoja J.Puronaitė-Lubienė sutiko pasidalyti mintimis apie kūrybą su "Kauno dienos" skaitytojais.

– Kada susidomėjote tapyba? Kas paskatino ir skatina kurti, aktyviai dalyvauti parodose?

Autorės ekspresyvioji stilistika jungia įvairius mėlynos, rudos, violetinės, juodos, baltos spalvų niuansus, kurie sudaro kompozicijos visumą.

– Menas ir kultūra, tikriausiai, užkoduoti mano genuose, nes esu kilusi iš Panevėžio, kuriame prabėgo mano vaikystė. Tada gimtajame mieste tvyrojo teatro dvasia, lankiau aliejiniais dažais kvepiančias dailės kūrinių parodas, įnikau į knygų pasaulį. Atvykus studijuoti į Kauną, kultūrinis alkis neišblėso, tačiau tuo metu mano prioritetai buvo visai kiti. Meno pasauliu domiuosi nuo pat vaikystės, tačiau pati bent dalele prisiliesti prie jo išdrįsau tik prieš šešerius metus. Po ilgų ieškojimų ir įvairių dailės mokyklų slenksčių peržengimų / neperžengimų, patekau į žinomo dailininko Antano Obcarsko studiją "Antaniniai obuoliai", kur pradėjau vaikščioti ir tebevaikštau kūrybinio džiaugsmo ir kančių ašmenimis.

– Nuo kada pradėjote aktyviau tapyti? Kiek laiko tapote?

– Tapyti pradėjau tik 2015 m., dar turiu daug ką suprasti, atrasti, pajusti, pažinti ir suvokti... Tapyba labai įtrauki ir galinga, net pati nepastebėjau, kaip ji užvaldė, galima sakyti, apsėdo mane ir nebepaleidžia, o ir aš nebegaliu jos paleisti, panašu, kad ilgam.

Ženklai III. / Galerijos nuotr.

– Esate viena iš A.Obcarsko tapybos studijos mokinių. Kas vienija jūsų grupę?

– Studijos "Antaniniai obuoliai" narius vienija dailininko A.Obcarsko asmenybė, erudicija ir pasaulėžiūra, būdami šalia jo ir su juo mokomės tapyba užduoti klausimus sau ir aplinkai, o atsakymų vis dar ieškome. Studijos nariai turi daug tradicijų: žiemos ir vasaros plenerai, bendros parodos, naujų narių "įšventinimai", gyvi ir nuotoliniai susitikimai su meno pasaulio atstovais (aktoriais, dailininkais, poetais), sezono atidarymai ir uždarymai.

– Ar jums svarbu dalyvauti parodose?

– Tapydama niekada negalvoju apie parodas, man svarbiau, kad darau tai, kas man patinka, o jeigu atsiranda galimybė dalyvauti parodoje, mielai sutinku, nes smagu dalytis kūrybinio džiaugsmo ar skausmo rezultatu. Mano tapyba yra tokia, kokią aš suprantu: be išankstinių nuostatų ir apribojimų, suvaržymų, taisyklių, dogmų, tai tarsi spontaniško impulsyvumo ir asmeninės laisvės tapyboje savita komunikacija. Dalyvavimas grupinėse parodose džiugina bendraminčių susibūrimu ir jų kūrybiniais sumanymais, man tai visada būna didelė šventė, kurios įspūdžiai ilgai neišblėsta. Pradėjusi tapyti dalyvavau 24 asmeninėse ir grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje.