Pirmadienio vakarą prasidėjo Joninių šventimas. Viena spalvingiausių švenčių Kaune surengta Žemuosiuose Šančiuose esančiame parako sandėlyje.
Neleido užsisėdėti
Buvusioje sprogmenų sandėlio teritorijoje, kaip ir kasmet (aštunti metai iš eilės), linksmintis kvietė muzika ir šokiai, užsisėdėti neleido įvairaus profilio veiklos ir dirbtuvės, intrigas kūrė išradingi menininkų sumanymai.
Vienas kitiems netrukdydami ir vienas kitą pakurstydami linksminosi ir maži, ir dideli, ir jauni, ir pagyvenę, šeimos ir vienišiai.
Vakaras ir naktis, anot šventės organizatorių, buvo skirti „visiems ir visokiems“.
Mokė ir šaudyti
Šventės programoje - patrankėlių salvės, kurias demonstravo Karo istorijos klubas „Juodasis parakas“, linijinių šokių pratybos, „indėno“ Raimundo šaudymo iš lanko pamokos, žolynų edukacija – „Pelkių žolės“.
Kaip ir kasmet, ypatingai judri, linksma ir spalvinga buvo šokių aikštelė.
Linksmai šventei prasmingo turinio suteikė ekskursijos, atskleidžiančios svarbius Šančių istorijos epizodus, kurie atsispindi ir parako bunkeryje. Apie tai išsamiai papasakojo ekskursiją „Nuo komendanto bunkerio iki parako sandėlio“ vedusi gidė Dalia.
Dėmesys tradicijoms
Renginio organizatoriai pabrėžė – kaip ir kasmet, dėmesys bus skiriamas tradicijų akcentavimui, primenant papročių tęstinumo svarbą.
Šiam sumanymui įgyvendinti tiko ant parako sandėlio šlaitų augančios paprastos pievų gėlės. Ypač daug baltavo garšvos žiedų, kurie ir buvo naudojami vainikams pinti. Jais netrukus pasipuošė ne tik vaikai, suaugę šventės dalyviai, bet ir kai kurie augintiniai.
Kai buvo uždegtas laužas ir liepsnos jau gerokai kaitino, šventės vedėjas pranešė, jog renginio teritorijoje yra paslėpti keturi paparčio žiedai. Netrukus jie visi buvo rasti, o suradę gavo prizus.
Atsakymai nenustebino
Renginio vedėjas surengė improvizuotą apklausą: teiravosi, ką pačioje vakaro pradžioje jau buvo spėję nuveikti į Jonines Žemuosiuose Šančiuose susirinkę žmonės. Visi apklaustieji prisipažino, kad iš pradžių apsilankė bare.
Netrukus prasidėjo šokiai. Nors ir lėtai, nors ir lietaus pagąsdinami, šventės dalyviai netrukus užpildė šokių aikštelę ir žaisminga nuotaika po truputi įsisiūbavo.
Po vidurnakčio linksmybes pratęsti iki ryto kvietė ištikimi „Parako“ bičiuliai – muzikos grupės ir didžėjai.
Mokėsi sutartinių
Turiningi ir savitumu išsiskiriantys renginiai birželio 23 – iosios vakarą vyko dar keliose Kauno vietose.
Kitoje Žemųjų Šančių teritorijoje – Nemuno pakrantėje – tradiciškai buvo uždegtas vietos bendruomenės susitelkimą turintis simbolizuoti laužas. Anot bendruomenės aktyvistų, šis laužas degino negeroves, o liepsnos aukštyn iki dangaus kėlė viltis.
Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirko bibliotekos Kalniečių parko skaitykloje kartu su grupės „Kadujo“ nariais buvo galima pasimokyti sutartinių atlikimo pagrindų, lavinti balsus ir pajusti sutartinių magiją.
Šio projekto partneriai – Asociacija „Kadujo“, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija.
Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažųjų scenų kiemelyje surengtas vakaras „Joninės lauko kine: potvynis + vainikėlių dirbtuvės“. Šventinis renginys prasidėjo gyvų gėlių vainikų pynimu, o vainikams papuošus renginio dalyvių galvas, buvo rodomas meditatyvus filmas „Potvynis“ – šiuolaikinė poema apie gamtos jėgas ir gyvybės ratą.
Antradienio renginiai
Birželio 24 dieną 14 val. Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios kiemelyje numatomas Joninėms skirtas Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ koncertas.
Koncerto organizatoriai ragina trumpiausios nakties šventę ir Jonines pasitikti su muzika – gyva, tikra, pulsuojančia mūsų krašto ritmais ir dvasia.
„Ainiai“ muzikantai jau daugiau kaip tris dešimtmečius kuria išskirtines programas, kuriose susipina liaudies dainos, originalūs kūriniai, instrumentiniai šokiai bei šiuolaikiškai skambanti tradicija.
Birželio 24 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambės varpai. Bus surengtas kariljono muzikos koncertas „Motina – Tėvynė. Gimtis – Rimtis“ (muzikos autorius ir atlikėjas Raimundas Eimontas).
Pabrėžia skirtumus
Etnologai atkreipia dėmesį, kad Joninės dažnai švenčiamos naudojant pagoniškus Rasos šventės ritualus, nors Rasos ir Joninės nėra tas pats.
Etnologai ragina neužmiršti, jog birželio 24 dieną minimos Joninės – su krikščionybe atėjusi Šv. Jono Krikštytojo diena, taip pat ir Jonų ir Janinų vardadienis.
Nei laužai, nei vainikų plukdymas, maudynės rasoje ar paparčio žiedo paieškos su Joninėmis nieko bendra neturi. Tai – Rasos šventės, dar vadinamos Kupolinėmis, tradicijos. Ši šventė skirta birželio 21-ąją prasidedančiai vasaros saulėgrįžai, kai saulė pasiekia aukščiausią dangaus tašką.
Vasaros saulėgrįža senovės lietuviams buvo ypatingas metas, kai žolynai, vanduo ir ugnis įgaudavo stebuklingų, gydančių galių, apvalydavo kūną ir sielą.
(be temos)