Gegužės pirmąją savaitę Kaune karaliavo literatūra – įvairiose miesto erdvėse šurmuliavo antrosios „Kauno literatūros savaitės“ renginiai. Penktadienio pavakarę knygų gerbėjai rinkosi Laisvės alėjoje – Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, kur vyko diskusija „Išeivės ir namiškės“.

Jaukioje bibliotekos aplinkoje vykusios diskusijos viešnios – rašytojos Sandra Bernotaitė ir Jurga Tumasonytė. Tiesa, renginio moderatorė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė šmaikštavo, kad diskusijai labiau būtų tikęs pavadinimas „Išeivė ir ateivė“, mat S. Bernotaitė Kaune apsigyveno tik prieš kelerius metus, grįžusi iš Australijos, kur dešimtmetį gyveno Melburne. Renginyje pristatytos naujausios abiejų autorių knygos – S. Bernotaitės „Akys chimeros“ ir J. Tumasonytės „Remontas“.

Skirtingas, tačiau tas pats Kaunas

Abiejuose romanuose veiksmas sukasi Kaune, tačiau gerokai skirtingais laikotarpiais. „Akys chimeros“ telkiasi į tarpukarį, kuomet laikinojoje sostinėje telkėsi šalies inteligentijos pagrindas, o „Remontas“ praveria vėlyvojo sovietmečio Šilainiuose duris. S. Bernotaitė romanas parašytas kiek rečiau literatūroje sutinkamu stiliumi – knyga pasakoja apie vieną konkrečią dieną, 1939-ųjų liepos 25-ąją. Tai istorija apie tuomečių Lietuvos ir Lenkijos rašytojų išvyką Nemunu į Gelgaudiškio dvarą.

J. Trofimovs nuotr.

Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau.

Paprašyta papasakoti apie tai, kaip pavyko „susidoroti“ su medžiagos gausa, kuri matyti ir knygoje, autorė pasakojo: „Į knygą sugulė tikrai ne viskas. Prieš rašant knygą, turėjau gana mažai žinių apie tarpukarį, ypač apie tą 1939-ųjų liepos 25-ąją, tad atlikau smulkmenišką tyrimą. Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau. Taip pat teko domėtis to meto spauda, ieškoti skirtumų tarp „Lietuvos aido“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijų, sužinoti jų pažiūras.“ S. Bernotaitė taip pat pasidalijo ir linksmais to meto atgarsiais – pasakojo apie Prezidento Antano Smetonos asmenukę rugių laukuose, kuri buvo išspausdinta laikraštyje. Viso knygos ruošimas truko kone dešimtmetį – būtent tiek laiko autorė rinko medžiagą ir faktus, ir tuo metu spėjo išleisti dvi kitas knygas.

Sandra Bernotaitė / J. Trofimovs nuotr.

Tęsdama pasakojimą apie knygos kūrimo procesą, S. Bernotaitė prisiminė epizodą iš minėto medžiagos rinkimo etapo – knygos herojai į Gelgaudiškį plaukia garlaiviu „Klaipėda“. Tiksliai atvaizduoti šį laivą autorei padėjo pažintis su istoriku Gediminu Kasparavičiumi, išleidusiu knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 m.“. Gediminas rašytoją supažindino su šio garlaivio istorija, pasidalijo ir nuotrauka – autorė teigė, kad pirminiame romano variante buvo gerokai pagražinusi realų „Klaipėdos“ vaizdą, tad gauta medžiaga svariai papildė smulkmenišką istoriją.

„Kaune kiekvienas namas turi istoriją“

S. Bernotaitė, paklausta, kodėl grįžusi gyventi į Lietuvą pasirinko būtent Kauną, teigė, tai iš dalies lėmė rašomas romanas: „Dešimt dienų buvau apsistojusi „Metropolyje“. Tuomet vaikštinėdama po miestą supratau, kad Kaunas labai pasikeitė. Jis tapo žmonių miestu. Klausydama gidų ir kitų miestiečių pasakojimų supratau, kad čia, o ypač centre ir Žaliakalnyje, kiekvienas namas turi istoriją. Čia gyveno visi tarpukario, moderniosios Lietuvos kūrėjai. Nusprendžiau, kad būtų sąžininga rašyti apie miestą gyvenant jame.“ Vos po keleto dienų, praleistų atidžiau tyrinėjant laikinąją sostinę, rašytoja pamilo Kauną. O pajausta miesto dvasia, alsavimas tapo svarbia dalimi rašant „Akys chimeros“.

J. Tumasonytė: „Kuo mažiau laiko turiu, tuo daugiau rašau“

Kalbėdama apie romano „Remontas“ priešistorę, autorė pasakojo, kad mintis apie šį romaną kilo gana spontaniškai: „Medžiagą apie devyniasdešimtuosius, kuomet į nepriklausomybę buvo žvelgiama tarsi pro rakto skylutę (man tuomet buvo treji), daugiau ar mažiau rinkau kone visą gyvenimą – artimųjų ir pažįstamų vis klausinėdavau, ką gi jie veikė Sausio 13-ąją, koks tuomet buvo gyvenimas. Mintis parašyti šią knygą kilo, gerai pamenu, vieną 2016-ųjų karštą vasaros dieną, socialiniuose tinkluose stebint vaikystės draugės gyvenimą. Galvojau apie detektyvinę istoriją, pasakojimą apie tris drauges, tačiau pradėjus rašyti, parašiau gal dešimt puslapių, ir sustojau. Netgi svarsčiau, kad gal niekad ir neberašysiu. Bet gimė pirmasis mano vaikas, ir tuomet turėjau žiauriai mažai laiko – štai tada ir užbaigiau knygą. Dabar gimė antrasis, ir jau beveik parašiau kitą knygą“, su šypsena pasakojo pašnekovė.

Jurga Tumasonytė / J. Trofimovs nuotr.

R. Eidukevičienė pabrėžė, kad „Remontas“ svarbus ir kuriant literatūrinę Kauno topografiją – visgi absoliuti dauguma kūrinių apie Kauną koncentruojasi į centrinę miesto dalį, senuosius jo rajonus, o štai miegamieji rajonai dažniausiai lieka užmiršti. J. Tumasonytė gimtuosius Šilainius prisimena su šypsena: „Grįžusi į Kauną į Šilainius užsukdavau retai. Tačiau kažkada nuėjau į „Oazės“ baseinus, ir pasijutau tarsi Niliūnas, grįžęs į gimtuosius Nemakščius – užplūdo tiek jausmų, kad vos neapsiverkiau. Tada į Šilainius pradėjau užsukti dažniau, eidavau pro vietas, kuriose vaikystėje žaisdavau, ir kaskart ten būnant suspaudžia širdį.“

Jaukioje bibliotekos salėje skambant susirinkusiųjų juokui ir plojimams, baigėsi diskusija „Išeivės ir namiškės“, kurioje plačiu spektru aptartas Kaunas, nugulęs į knygų puslapius. Visi norintieji po renginio galėjo įsigyti romanus „Akys chimeros“ ir „Remontas“ su autorių autografais.