Požiūrio raida

Tradicinėje estetikoje, sekant Immanuelio Kanto ar Friedricho Hegelio mintimis, kvapas buvo laikomas per daug subjektyviu, neturinčiu aukštesnės estetinės vertės. Kvapas dažnai sietas su kūniškumu, gyvuliškumu, netgi nešvara – jis laikytas jutimu, nepritinkančiu kilniam menui. Filosofas Larry Shineris atskleidžia šių nuostatų esmę: kvapai laikyti žemiausiu iš visų pojūčių, kvepalai – nereikšminga prabanga.

Tačiau šiuolaikinėje filosofijoje ir meno teorijoje požiūris į juslinį pažinimą ėmė kisti. Kvapas apibrėžtas kaip ne vien biologinis pojūtis, bet kaip turintis subjektyvų ir socialinį matmenį, kuris suteikia jam filosofinę ir estetines reikšmes. Menininkai ir kuratoriai ilgai ignoruotą kvapą pavertė nauju eksperimentų lauku. Ėmė formuotis olfaktorinis – kvapų – menas, kuriame pagrindinė meninės raiškos priemonė yra kvapas.

Nauja dimensija

Nors šis pavadinimas skamba šiuolaikiškai, jo ištakos siekia XX a. pradžią. Vienas ankstyviausių jo pasireiškimų buvo Marcelio Duchamp’o 1938 m. siurrealistų parodoje Paryžiuje įvykęs poeto Benjamino Péret’o performansas: jis skrudino kavą, pripildydamas visą erdvę aromato.

XX a. viduryje ši meno rūšis pradėjo formuotis kaip atskira sritis. Reikšmingu posūkiu laikomas 1965 m. Takako Saito kūrinys – šachmatų rinkinys, kurio figūras buvo galima atskirti tik pagal kvapą. Pvz., juodųjų karalius buvo pripildytas asafetidos, juodųjų karalienė – pipirų, o juodieji rikiai – kmynų. Baltieji pėstininkai kvepėjo cinamonu, bokštai – muskato riešutu, baltųjų karalienė – anyžiais.

Tokios figūros sutrikdė tradicinį šachmatų žaidimo tikslą – laimėti. Kuo ilgiau žaidžiama, kuo daugiau figūrų atidaroma, tuo daugiau kvapų pasklinda, o jų mišinys ima trukdyti žaidėjams – jiems tampa sunku atpažinti figūras. Nieko keisto, kad T. Saito idėja sužavėjo „Fluxus“ judėjimo pradininką Jurgį Mačiūną.

Rimti žaidimai su kvapais tapo visuotiniu reiškiniu, kurio projektų galima rasti skirtingose kultūrinėse aplinkose – nuo Londono, Berlyno, Venecijos iki Stambulo, Šanchajaus ar Bogotos.

Fonas ar tikslas?

Kaip meno rūšį kvapų meną kritikų bendruomenė pripažino XX a. devintajame dešimtmetyje. Proveržis įvyko naująjį tūkstantmetį. Viena vertus, tai susiję su naujomis technologinėmis galimybėmis, kita vertus, tai galėtų būti priskirta atskirčiai ir atsiskyrimo nuo kūno jausmui, kurį mūsų gyvenimo patyrimui suteikė tie patys technologiniai pokyčiai. Šiandien kvapų menas vadinamas bent kol kas atspariausiu skaitmenizacijai: kvapą galima sukurti, tačiau be fizinio kontakto jo negalima patirti.

Formuluodamas menų kvapo apibrėžimą L. Shineris kvietė įvertinti kvapo reikšmę – kai jis yra kūrinį lydintis efektas (pvz., kaip Janos Sterbak „Tuštybė: mėsos suknelė išblyškusiai anoreksikei“, kuris po kelių dienų ėmė skleisti sugedusios mėsos kvapą), ar kaip pagrindinė raiškos priemonė (Clara Ursitti „Autoportretas kvape Nr. 1“).

Rimti žaidimai su kvapais tapo visuotiniu reiškiniu, kurio projektų galima rasti skirtingose kultūrinėse aplinkose – nuo Londono, Berlyno, Venecijos iki Stambulo, Šanchajaus ar Bogotos.

Christophe’as Laudamielis Guggenheimo muziejuje pristatė projektą „Žalioji arija: kvapų opera“: skambant muzikai per specialius kvapų mikrofonus skleista kelios dešimtys aromatų – pradedant  gamtos, pramonės kvapais, baigiant „Absoliutaus nulio“ kvapu.

Brianas Goeltzenleuchteris prašė Los Andželo gyventojų įvardyti kvapus, keliančius jiems asociacijų su skirtingais miesto rajonais. Projekto kulminacija tapo renginys Santa Monikos meno muziejuje, kurio metu lankytojai apipurkšti savo rajono kvapu ir skatinami bendrauti su žmonėmis, kvepiančiais kitaip.

Norvegijos chemikė, menininkė Sissel Tolaas yra sukūrusi daugiau kaip 700 kvapų kompozicijų. Jos projektas „SmellScape Berlin“ buvo ambicingas bandymas užfiksuoti miesto kvapų topografiją. S. Tolaas analizavo skirtingų Berlyno rajonų kvapus ir sukūrė jų kvapų žemėlapį naudodama sintetinę kvapų rekonstrukciją. Tai nebuvo parfumerinis darbas – menininkė siekė sukurti miesto kvapo dokumentą, kviečiantį pažvelgti į urbanistinę tapatybę per uoslės prizmę.

Dar vienas išskirtinis pavyzdys – Anicka Yi, korėjiečių kilmės amerikiečių menininkė, kurios instaliacijos tiria žmogaus, technologijos ir biologijos santykį. Jos 2015 m. kūrinys „You Can Call Me F“ buvo instaliacija, kurioje panaudoti kvapai, sukurti iš moterų kūno bakterijų. Tai buvo politiškai angažuotas kūrinys, kvestionuojantis švaros, feminizmo, tapatybės ir kūniškumo temas.

Technologiniai iššūkiai

Nepaisant augančio pripažinimo, kvapų menas susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Bene ryškiausia – konservavimo problema: kvapas yra nepastovus, tad sudėtinga išsaugoti kūrinius muziejų archyvams ar retrospektyvoms. Net jei kvapas gali būti atkurtas sintetiniu būdu, vis dėlto pirminė patirtis priklauso nuo erdvės, konteksto ir žiūrovo.

Be to, ne visi žiūrovai vienodai jaučia kvapus, kai kurie turi uoslės sutrikimų, o kvapas dažnai sukelia neprognozuojamų emocinių reakcijų. Skirtingai nei vizualinis ar garsinis menas, kvapas sunkiai standartiškai komunikuojamas. Tai kelia klausimų apie prieinamumą ir universalią meno patirtį.

Parodos lankytojai atsidurs kitame pojūčių lygmenyje, kai regimasis menas susijungia su kvapiuoju – kvapų menu, taip atras naujų meno suvokimo ir patyrimo galimybių.

Į kvapų estetikos monopolį pretenduoja parfumerijos ir reklamos industrijos, tad iškyla rizika, kad kvapas bus redukuotas į prekinę formą. Kai kurie kritikai sako, kad kvapų menas rizikuoja prarasti savo konceptualų potencialą, jei per daug remsis jusline malonumo funkcija.

Intriguojantis projektas

Lietuvoje kvapų menas dar nėra plačiai išplėtotas, esama kūrėjų, dirbančių kvapų, parfumerijos ir dailės sankirtoje. Tad paroda VDU meno galerijoje neabejotinai papildys šios meno rūšies pasakojimą.

Žadama, kad S. Vyšniauskaitės kuruojamoje parodoje „Įkvėpimas" pagrindiniai eksponatai bus kvapų meno kūriniai, kurių sudėtį ir sukūrimą įkvėpė regimojo meno darbai – klasikų ir šiuolaikinių kūrėjų objektai.

Parodos sumanytojai kviečia lankytojus į tarpjuslinį patyrimą: užuosti kvapų meno kūrėjų aiškinimus, kurie atspindi paveikslo būseną, jausmus, spalvas, formas, ritmą, padeda įžvelgti ir pajausti dailės kūrinių gylį, simboliką ar nuotaiką.

Skirtingos parodos pavadinimo reikšmės atspindi skirtingas projekto dimensijas. Įkvėpimas – kaip kūrybos impulsas, kai viena meno rūšis, konkretus kūrinys, tampa akstinu sukurti kitos meno rūšies ar kitą kūrinį. Įkvėpimas – kaip veiksmas, kai atsiveriama neapčiuopiamai, neregimai kvapų juslių patirčiai.

Parodos lankytojai atsidurs kitame pojūčių lygmenyje, kai regimasis menas susijungia su kvapiuoju – kvapų menu, taip atras naujų meno suvokimo ir patyrimo galimybių.

Parodoje dalyvauja kvapų meno kūrėjai Laimė Kiškūnė, Jolanta Cinaitienė, Eglė Jonaitytė, Giedrė Juozapavičienė, Justina Šyvokienė, Inga Petravičiūtė, Saulė Vyšniauskaitė. Regimajam menui atstovaus Algė Julija, Asta Keraitienė, Saulė Pipirė.

Kas? Kvapų meno paroda „Įkvėpimas“.

Kur? VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7).

Kada? atidarymas ir susitikimas su autoriais – gegužės 28 d. 17.30 val. Veiks iki birželio 4 d. 12 val.