Pasirodymas, kurio pristatymą „ConTempo“ festivalyje remia Flandrijos meno taryba, kviečia pažvelgti į technošokį ne tik kaip į greitą, energingą judesį, bet ir kaip į giliai emocionalią, atpalaiduojančią, kolektyvinę patirtį.

„Šiandien egzistuoja pavojus siekti vienodumo. Daugelis įstrigę įsivaizdavimuose, kaip turėtų atrodyti technošokis. Man tai atrodo problemiška, todėl noriu eiti kita kryptimi ir parodyti įvairovę“, – apie „While We Are Here“ pasakoja choreografė L. Vereertbrugghen.

– Lisa, kada technomuzika ir reivo kultūra pirmą kartą pakliuvo į tavo akiratį?

– Buvau dvylikos, kai keleriais metais už mane vyresnis brolis pamišo dėl gaberr muzikos. Tuo metu ši muzika buvo itin populiari tarp brolio draugų ir kitų jaunų žmonių. Prisimenu, kad kartu su broliu virtuvėje šokdavome hakken – šokį, atliekamą pagal gabber žanrą.

Studijuodama choreografiją, klausiau savęs – kas yra mano šokis? Kadangi ryšys su broliu ir kartu šoktas hakken – stipri ir intymi mano vaikystės dalis, pradėjau tai tyrinėti.

– Hardkoro technomuzikos skambesį ir šokio stilius įvairiais formatais – šokyje, garse ir instaliacijose – tyrinėji dar nuo 2013 m. Kokios temos ir klausimai vyrauja ankstesniuose tavo darbuose?

– Ankstesniuose solo darbuose daugiausia dėmesio skyriau pačiam šokiui – kaip jis veikia kūną fiziškai, ką sužadina viduje. Analizavau garsą ir jo poveikį kūnui. Sukūriau kelias instaliacijas, kuriose šokis pagal gabber muziką perkeltas į vizualinį kontekstą.

2020 m. vysčiau technomuzikos meditacijų praktiką. Jungiau technomuzikos kūrinius su internete rastomis meditacijomis. Išimdavau iš meditacijų foninius garsus – fleitų, tekančio vandens – ir vietoj jų įmontuodavau technomuzikos kūrinius. Galutinis rezultatas – technomuzika, kurią papildo meditacija balsu. Šią praktiką pristatydavau garso meno parodose ir festivaliuose, kur technomuzikos meditacija tapdavo savotišku pre-party formatu.

– „While We Are Here“ pasirodyme, kurį pristatysi „ConTempo“ festivalyje, pirmą kartą tyrinėji techno-, gabber kultūrą per kolektyvinę prizmę. Kaip kilo ši mintis?

– Po solo šokių pasirodymų pagal technomuziką sulaukdavau komentarų, esą liaudies šokius šoku per greitai. Dažniausiai taip atsiliepdavo gabber kultūros (labai greitas technomuzikos požanris – red. past.) nepažįstantys žmonės. Daug apie tai galvojau ir supratau, kad technošokis tikrai turi daug panašumų su liaudies šokiais. „While We Are Here“ pasirodyme kuriu hardkoro reivo ir folkloro šokių hibridą – technofolką.

Kolektyvinis šokio troškimas – nieko naujo, tai egzistavo visais laikais, tik skirtingais pavadinimais. Žmonės nuo seno šoka kartu įvairiuose masiniuose susibūrimuose – nuo karnavalų iki miesto švenčių. Tačiau šiandien sąlygos tam sudėtingesnės. Masinių šokių renginiai tampa vis  komerciškesni, brangsta. Tai tampa ne būtinybe, o prabanga. Gaila, nes kai kuriems tai galimybė paleisti emocijas, atsipalaiduoti. Reivas turi labai daug skirtingų interpretacijų.

Pasirodyme „While We Are Here“ taip pat noriu parodyti, kad intensyvus šokis, emocijų paleidimas neišvengiamai neatrodo gražiai. Tai prakaituota, chaotiška, triukšminga ir tam reikalinga atskira, saugi erdvė.

– Kas dar sieja hardkoro reivą ir folkloro šokius?

– Svarbu paminėti, kad man įdomūs liaudies šokiai, atsieti nuo nacionalistinio ar religinio konteksto ir šokami tik dėl malonumo, džiaugsmo, bendrystės.

Abiejuose šokiuose yra tam tikro greito tempo, šokinėjimo. Techniškai tiek liaudies šokiai, tiek šokiai pagal gabber ar technomuziką yra gana paprasti – juos gali atlikti bet kokio sudėjimo šokėjas. Tada viskas priklauso nuo kartojimo – kuo daugiau šoki, tuo labiau ryškėja tavo asmeninis stilius. Šokių paprastumas suteikia daug laisvės interpretacijai. Galiausiai jie panašiai atrodo vizualiai: daug darbo tenka kojoms – trepsėti, spardyti.

– „While We Are Here“ pasirodymui pasirinkai šokėjas, kurios anksčiau nebuvo susidūrusios su gabber ir technokultūra. Kodėl?

– Norėjau dirbti su žmonėmis, kurie į tai galėtų pažvelgti visiškai naujai ir nesistengtų atrodyti kietai ar techniškai taisyklingai. Su kiekviena šokėja dirbau individualiai, ieškojome asmeninio priėjimo prie judesių.

Kiekvieno žmogaus asmeninė to paties šokio išraiška sudaro didelę dalį choreografijos esmės. Šiandien egzistuoja pavojus siekti vienodumo. Daugelis įstrigę įsivaizdavimuose, kaip turėtų atrodyti technošokis. Man tai atrodo problemiška, todėl noriu eiti kita kryptimi ir parodyti įvairovę.

– Kiek pasirodyme šokėjos turi laisvės ir vietos improvizuoti?

– Choreografija susideda iš dviejų dalių. Pirma – tai judėjimas erdvėje: kas, kada, kur, kiek laiko ir kokiu tempu juda. Antra – kiekvienas atskiras žingsnis. Tikslus judesių režisavimas šiame kūrinyje nužudytų reivo pojūtį. Kiekviena šokėja žino, kiek laiko ir kur turi judėti, kur nukreipti žvilgsnį, tačiau turi daug laisvės pasirinkti, kokį konkretų judesį tą akimirką atlikti.

– „While We Are Here“ pasirodymui tikslingai pasirinkai šokėjas tik moteris, tiesa?

– Taip. Vienas iš pasirodymų tikslų – parodyti kitokius reivo kultūros aspektus, ne tik tuos, kurie ir taip gerai žinomi.

Techno-, gabber muzika ir kultūra dažnai siejama su vyriškumu. Tačiau šis šokis turi ir kitų sluoksnių – švelnių, jautrių, atsiveriančių įvairiems kūniškiems pojūčiams. Noriu tai pabrėžti, todėl pasirinkau dirbti su šokėjais, kurių kūnai įprastai nesiejami su technokultūra, – tiek kalbant apie lytį, tiek apie amžių. Juk šokis pagal technomuziką neskirtas vien jaunimui.

– Kokį jausmą nori perteikti žiūrovui?

– Noriu žiūrovams sukurti fizinį pojūtį. Man buvo labai svarbu, kad kūrinys būtų ne tik vizualinė patirtis. Kartu su garso ir šviesų dizainerių komanda daug eksperimentavome ir ieškojome būdų, kaip įtraukti publiką. Noriu, kad žiūrovai iš spektaklio išeitų lyg po valandos šokio.

– Norėtum, kad auditorija pradėtų per spektaklį šokti?

– Spektaklio metu – turbūt ne (juokiasi). Kaip ir minėjau, performansas turi aiškią choreografiją ir svarbu ją pamatyti nuo pradžios iki pabaigos. Jei žiūrovai pradėtų šokti, dingtų pasirodymo esmė. Tačiau ko norėčiau ir kas nutinka tikrai dažnai – kad po pasirodymo žmonėms kiltų noras šokti.