Penkių skirtingų kompozitorių kūriniai išsisups dviejų jūrų bangomis, vilnijant juoda–balta fortepijono vandenynui nuo tyliausio pianissimo iki paties garsiausio fortissimo. Pasitinkant koncertą, kalbinama pianistė, meno kultūros asmenybė, įvairiais pripažinimą liudijančiais apdovanojimais Lietuvoje ir užsienyje įvertinta už muzikinį talentą, meistrystę ir nuopelnus kultūrai. Ką ir kaip kalba muzikos menas juo ir jame gyvenančiam žmogui? Ką ir kaip menininkas, muzikantas nori ir turi kalbėti šiandien plačiajai visuomenei, išpildydamas talentą kaip tam tikros misijos duotį? Apie visa tai – menotyrininkės Elvinos Baužaitės pokalbyje su maestre M. Rubackyte, kviečiant leistis muzikos meno prasmių jūros gelmėn, kontekstualiai mąstyti, tarytum žvelgiant į atspindį vandeny, kai klausimus suponuoja biografinė knyga „Gimusi po fortepijonu“ (1), žinoma, dėmesio epicentre esant Pažaislio muzikos festivalio jubiliejui.
– Koncertas „Nuo Baltijos iki Adrijos“ skiriamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Žinia, visa Lietuva šiais metais aktualizuoja mūsų genijaus kūrybos palikimą – būtent M. K. Čiurlionio preliudai ir noktiurnai pirmieji skambės koncerte liepos 10-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje. Jūsų repertuare nėra atsitiktinių autorių, Jūsų koncertų programose tik tie kūriniai, kurie asmeniškai jaudina, yra įvairiaprasmiai svarbūs. „Man rūpi ne ovacijos ir scenos blizgučiai, o jausmai, kuriuos išgyvenu scenoje. Siekdama harmonijos ir tobulybės, pasineriu į transcendentinę, pasąmoninę būseną. Ieškau unikalių, dieviškų akimirkų – jas leidžia patirti genialių kompozitorių šedevrai, kurie be „tarpininkų“ niekuomet neprabiltų ir liktų neišgirsti, nugrimztų užmarštin.“ (2) Neišleidžiant iš akių šios minties, prašyčiau pasidalyti asmenine pajauta, M. K. Čiurlionio muzikos pažinimu.
– Studijuodami M. K. Čiurlionio muziką, pasineriame į išskirtinį, nepaprastai savitą pasaulį. Jo kūryboje simbolistinė pasaulio vizija pasireiškia metaforiškai. M. K. Čiurlioniui svarbiausia perteikiamos emocijos ir prasmė, tai jis manifestuoja ne realistine ar impresionistine raiškos forma, o simbolizmo kanonų kalba. Todėl M. K. Čiurlionio kūryba artima simbolistinei poezijai – kiekvienas mūsų ją gali išsiversti į sau pažįstamus, patiriamus jausmus. Unikalus fenomenas yra ir M. K. Čiurlionio paveikslų ryšys su muzika.
– M. K. Čiurlionio raišką galima vadinti sinestezine, kai muzika skamba spalvomis, o spalvos prabyla muzikos garsais. Gerbiama Mūza, ką Jumyse pažadina ir sužadina šio kūrėjo dailės darbai – giliaprasmiai, daugiaklodžiai paveikslai, sugėrę ir manifestuojantys ne vienos meno srovės žymes, dargi ataidintys genijaus muzikoje?
– Nuo pat vaikystės M. K. Čiurlionio kūriniai skambėjo mūsų namuose. Mama ir teta, garsios M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogės, grojo M. K. Čiurlionį, jo paveikslų reprodukcijos kabėjo ant sienų. Aš irgi baigiau tą mokyklą, joje gavau ne tik muzikinį, bet ir platesnį meninį išsilavinimą.
Puikiai prisimenu ten dirbusių profesionalių menotyrininkų pamokas apie M. K. Čiurlionio dailę su išsamiais konkrečių detalių komentarais, paaiškinimais. Mums, muzikams, įsigilinimas į jo sonatų paveikslų ciklus arba „Fugą“ yra neišsenkamas atradimų šaltinis. Jo kūryba man visada atrodė kaip didžiulis lobynas, kurį žmogus kiekviename savo gyvenimo etape vis naujai mato ir girdi.
– Tęsiant mintį, norėčiau pasiteirauti, ar Jūs asmeniškai muziką regite, o, regėdama vaizdinius, girdite muziką? Turiu galvoje patirtis skambinant M. K. Čiurlionio kūrinius, taip pat ir kitų kompozitorių šedevrus...
– Visa papildoma, paraleli muzikai informacija man, interpretatorei, yra labai svarbus įkvėpimo šaltinis. Lavinama literatūros, teatro, tapybos pažinimu ir patyrimu, tai visuomet siejau su muzika. Robertas Schumanas, abejodamas dėl savo pašaukimo būti poetu ar muziku, yra pasakęs, kad muzika yra žymiai stipresnė ir tikslesnė nei žodis. Jei pirmoji minties dalis akivaizdi, tai antroji slypi kiekvieno iš mūsų, girdinčio muziką, individualiame jos supratime. Todėl labai saikingai dalijuosi savo pačios inspiracijomis ir analogijomis, nes tai yra mano asmeninės patirties vaisiai. Jokiu būdu tai neturi apriboti kitų individualiai autentiškų patirčių.
Interpretuojant M. K. Čiurlionį, jo muzika mus neišvengiamai įkvepia vizijomis, užfiksuotomis jo paveiksluose.
– Knygoje „Gimusi po fortepijonu“ dalijatės itin svarbiomis didžiųjų kompozitorių genijų pažinimo, prisilietimo prie jų asmenybių formavimosi paženklintų vietų patirtimis, Norisi paklausti, ką ir kaip Jumyse sužadino, tikiu, ne kartą aplankyti M. K. Čiurlionio namai?
– Įžengdami į genijaus gyvenamąją vietą, mes tarsi įeiname į šventovę. Kasdienės buities daiktai, priklausantys jam, tampa relikvijomis. Vietos aura pripildo mus ilgam ir po to gyvena mumyse nauju kvėpavimu interpretuojant jo muziką ir susikaupiant įdėmiam jo paveikslų mąstymui. Druskininkuose aš grojau savo pirmąjį rečitalį. Ši patirtis – nepamirštama, jaučiausi tarsi išgyvenusi laiko tarpsnį su M. K. Čiurlioniu.
– Šiemet minimos ir Lietuvos žydų kilmės JAV kompozitoriaus Leopoldo Godowskio 155-osios gimimo metinės, kurio Sonatos e-moll ištrauka skambės liepos 10-osios vakarą. Gerbiama Mūza, atskleiskite savąjį šio kūrėjo raiškos pajautimą, pasidalykite asmenine reikšme ir svarba Jums tiek Leopoldo Godowskio Sonatos e-moll, tiek kompozitoriaus muzikos viseto.
– L. Godowskis – genialus pianistas ir aranžuotojas – ilgą laiką nebuvo pripažintas kaip kompozitorius. Beje, jo vardas vis dar nėra įtrauktas į kompozitorių katalogus. Tiesa, jis nerašė nei simfonijų, nei operų, bet, kaip Fryderykas Chopinas, visą savo gyvenimą dedikavo mylimam instrumentui. Pirmą kartą išgirdusi jo sonatą, iškart supratau, kad tai yra mano muzika. Ši gigantiška, vos ne valandos trukmės epopėja, kupina humanizmo. Kaip ir žmogaus gyvenime, joje yra visko – ir džiaugsmo, ir skausmo, ir žaismės, ir mirties. Nenuostabu, kad ji skirta mylimai žmonai. Vėliau, susipažinusi su platesniu L. Godowskio kameriniu repertuaru, su džiaugsmu atvėriau jo valsų smuikui ir fortepijonui pasaulį. Nepaprastai savitas L. Godowskio mąstymas ir technika nėra lengvai prieinami interpretatoriui. Būtent tai man ir yra patrauklus, neišsenkamas atradimų lobynas.
– Tęsiant koncerto programos temą, gal galėtumėt pasidalyti ir kompozitorės Ramintos Šerkšnytės, šiemet mininčios 50-mečio jubiliejų, kūrinio „Pasakalija“ pajauta, kai kompozitorės muzikiniu raštu įprasminta idėja virsta čia ir dabar Jūsų sukuriamu efemerišku muzikos meno kūno virpėjimu, ataidinčiu kiekvieno sieloje autentiškų prasmių balsu.
– Kompozitorė prisipažino, kad jos kūrybai įtakos turėjo M. K. Čiurlionis. Pirmą kartą išgirdusi Ramintos muziką buvau sužavėta jos dvasingumo ir grožio. Nors kompozitorės fortepijoninė kūryba nėra gausi, tačiau tai, kas jau egzistuoja, akivaizdu, parašyta valdant fortepijoną ir žinant, kaip juo kalbėti. „Pasakaliją“ autorė sukūrė jaunystėje, dar studijų metais, jos pradine inspiracija yra Jėzaus Kristaus Kryžiaus kelias. Studijuodama šį kūrinį taip pat atradau ryšį su Ferenco Liszto „Funérailles“ (liet. Laidotuvės).
– Gerbiama Mūza, Jūs – F. Liszto konkurso Budapešte nugalėtoja, iniciatorė ir globėja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykstančio pianistų konkurso „Lisztofonija“. Biografinėje knygoje teigiate: „Groti Lisztą ne visiems lemta, nes tai nėra paprasta – nelyginant ilgai ir sunkiai kopti į aukštą viršukalnę. Ir tik ją pasiekus galima grožėtis ne tik slėnio kraštovaizdžiu, bet ir dangaus šviesa. Lisztas mus pribloškia savo asmenybės įvairiapusiškumu: jis ir kompozitorius, ir pianistas virtuozas, vargonininkas, dirigentas, pedagogas, muzikologas, rašytojas, teologas, abatas.“ (3) Šiame kontekste, suprantant, jog muzika žodžiais neišsakoma, kad jos reikia klausytis, idant būtumei paliestas, vis dėlto, būsimai koncerto publikai belaukiant liepos 10-ąją Jūsų perteikiamų trijų F. Liszto pjesių iš fortepijoninio ciklo „Antrieji klajonių metai: Italija“, pjesės „Vilos d‘Este fontanai“ iš fortepijoninio ciklo „Tretieji klajonių metai: Roma“ ir Sonatos h-moll, prašyčiau įžodinti, kas pabunda, ką ir kaip ima kalbėti, kai pagalvojate apie artėjantį dar vieną susitikimą su šio muzikos genijaus kūryba?
– Su F. Lisztu gyvenu visą laiką. Net jei yra mano programų, kuriose jo muzika neskamba, ji niekuomet nėra toli, nes yra reikalinga ir mano sielai, ir mano kūnui. Nuolat grįžtu prie viso „Klajonių metų“ ciklo, jo koncertų fortepijonui su orkestru. Pavasarį su jungtiniu Vilniaus universiteto choru Prancūzijoje atlikome vieną iš vėlyviausių F. Liszto šedevrų „Via Crucis“ (liet. Kryžiaus kelias).
Įeiti į šio genijaus muziką – man būtina, o jei repertuare, kaip šįkart, yra Sonata h-moll – išskirtinė laimė. Ši sonata, kuri mano repertuare yra nuo tada, kai buvau penkiolikos metų, kiekviename gyvenimo tarpsnyje suspindi naujomis spalvomis, simboliais ir atradimais. Kaip M. K.Čiurlionio, F. Liszto kūryba yra pranašinga ir tebeaktuali ateities kartoms. Ir ne tik dėl transcendentinio virtuoziškumo. Šio kūrėjo muzikos elegancija ir dvasingumas mums leidžia ne vien gėrėtis muzikiniais peizažais, bet taip pat atskleidžia dievišką pradą. Klausydamiesi sonatos išgyvename gėrio ir blogio konfrontaciją bei dilemą tarp dieviškos ir žemiškos meilės, o fontanai tampa šventu vandeniu, kuris mus atveda į amžinąjį gyvenimą (4).
– „Niekada neabejojau didžia muzikos užduotimi – per kūrybą skleisti grožį ir visuotines vertybes, auginančias žmogų ir kuriančias geresnį pasaulį.“ (5) Gerbiama Maestre, kaip traktuotumėte šiuolaikinių kompozitorių raišką? Ką ir kaip tai byloja dabartyje, liudys ateityje apie mūsų gyvenamąjį laiką ir muzikos meno būtį XXI a. pirmojoje pusėje?
– Menas vienaip ar kitaip yra savo meto kūdikis. Nuo menininko priklauso, ar jis aktyviai gyvena čia ir dabar, ar užsidaro savo pasaulyje, mato tamsiąją ar šviesiąją aktualijų pusę. Mene, kokia bebūtų jo išraiškos forma, kalba ar turinys, aš ieškau dvasingumo ir grožio. Mano suvokimu, tiktai Grožis ir Dvasingumas gali mus pakylėti ir išgelbėti. Kita vertus, esu įsitikinus, kad kūrėjas turi būti ir pilietiškas, ir visuomeniškas – būdamas matomas negali likti abejingas gyvenamojo laiko peripetijoms.
Neseniai mus palikęs didysis šiuolaikinis lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis buvo jautrus jį supantiems įvykiams. Jo koncertas „Resurrection“, kurio kompaktinę plokštelę šiuo metu ruošiu, yra tragedijos (6) ir vilties drama. Viduryje kūrinio skambantys bažnyčios varpai tarytum iškyla virš viso chaoso ir tampa Prisikėlimo himnu.
– Esate ne tik pasaulinio garso pianistė, bet taip pat dalijatės savomis žiniomis, sukaupta patirtimi su jaunąja muzikų karta – dėstote Budapešto ir Veimaro Liszto akademijose, esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, vedate meistriškumo kursus, susitinkate su jauniausio amžiaus būsimaisiais muzikais Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininkais, dargi esate daugelio tarptautinių konkursų komisijų narė, tai leidžia pamatyti itin platų jaunosios pianistų kartos horizontą, pažinti juos, tad kokie tie dabarties ir netolimos ateities plačiojo pasaulio ir Lietuvos pianistai Jūsų akimis?
– Kaip žinome, visais laikais, keičiantis kartoms, tikrieji šedevrai išliko, taigi išliks ir tie, kurie tuos šedevrus prikelia iš tylos. Talentų visada buvo ir bus, ir aš jų sutinku visur, taip pat atvežu juos ir į Vilniaus fortepijono festivalį.
Dėstau tiktai tiems, kurie iš tiesų ateina pas mane ieškodami prasmes ir tikrų žinių, o ne tiems, kurie skraidžioja nuo vieno prie kito profesoriaus, siekdami ryšių ar jo vardo įrašo savo biografijoje. Niekada to nedarau nuotoliniu būdu, mano vertinimu, tai labai ribota alternatyva, galėjusi būti naudinga tik pandemijos laikotarpiu. Džiaugiuosi galėdama pasidalyti savo patirtimi, atskleisti kūrinių gelmes, kompozitoriaus koncepciją, pagelbėti technikos aspektais. Ypač esu laiminga perteikdama žinias Lietuvoje. Nes sėjant sėklas į savo žemę misijos prasmė tampa dar didesnė.
– Yra tokia Jūsų ištara: „Scenos menas yra skirtas publikai.“ (7) Tad, gerbiama Mūza, remdamasi ilgamete pasaulinio lygio pianistės patirtimi, kaip apibūdintumėte XXI a. publiką tiek bendrąja prasme, turint galvoje pasaulio kontekstą, tiek Lietuvos auditoriją?
– Didžiuojuosi mūsų publika, melomanais. Ne visose šalyse jų tiek ir tokių yra. Dažnos auditorijos ar festivaliai pageidauja pramogos, todėl orientuojasi į lengvesnio turinio muzikos kūrinius. Nuo 2009 m. kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija kviečiame Lietuvos publiką į Vilniaus fortepijono festivalį (8). Mano kolegos, užsienio muzikai, yra sužavėti lietuvių publikos susidomėjimo, gausos ir atidžios, įdėmios klausymo kultūros.
Muzikos menas pasižymi tuo, kad tiesiogiai virpina žmogaus jausmus ir leidžia išgyventi išskirtines emocijas. Katarsis tebeegzistuoja nuo antikos, nes mes tebesame jautrūs menui.
– „Tų, kas eina paskui savo svajonę ir siekia sėkmės, kelias niekada nėra nubrėžtas iš anksto ir dažnai būna akmenuotas. Pianistės solistės gyvenimas yra labai savitas, atsiskyrėliškas, kartais slegiantis, reikalaujantis daug drąsos ir atkaklumo. [...] Kartais vaizduojuosi save it kokią heroję, kuri privalo įveikti išbandymus, kad pasiektų sėkmę – scenoje gautų „Gralį“ ir išgyventų pakylėtą jaudulio akimirką. Per trumpą laiką iš atsiskyrėlės turiu tapti scenos žvaigžde. Tai įmanoma tik puoselėjant priešingas savybes – kantrybę ir užsidegimą. Pasirengimas groti scenoje yra esminis, įgyjamas nelengvai ir per ilgą laiką.“ (9) Jūsų asmenine patirtimi, kas ir kaip leidžia pasiekti aukščiausiąją meistrystę priešybių vienyje?
– Gyvenu su Muzika visą laiką – ir kasdienybėje, ir scenoje. O gyvenimas drauge su šedevrais įpareigoja. Tikro artisto misija – nenuvilti autoriaus. Dėl to talentingas muzikas dirba savo daugiabriaunėje profesijoje neskaičiuodamas valandų, kaip neskaičiuojame savo gyvenimo valandų. O, mąstant apie žemiškesnius dalykus, galiu pasakyti, kad ne kiekvienas gali įsivaizduoti, jog grojimas fortepijonu ir koncertai yra tiktai profesijos aisbergo viršūnė, kurią norėdamas pasiekti turi būti disciplinuotas.
– Knygoje „Gimusi po fortepijonu“ Jūsų atskleista istorija liudija labai įvairialypes patirtis, didžia dalimi lemtas gyvenimo sovietmečiu XX a. vis dar galiojusių įvairių stereotipinių nuostatų, patriarchalinio požiūrio į moterį – menininkę, muzikantę, pianistę solistę. Kaip būtojo laiko kontekste regite šiuolaikinę tikrovę, moters muzikantės, pianistės solistės raiškos galimybes mūsų gyvenamuoju metu?
– Mene nėra kategorijų „vyriška“, „moteriška“. Nepaisant to, šiandien žymiose koncertų ar konkursų scenose dar matome daugiau stipriosios lyties atstovų. Manau, viena priežasčių yra ta, kad ne visos moterys geba ir turi galimybių suderinti motinystę ir profesiją. Pianisčių fiziologija taip pat gali būti labiau ribojanti nei vyrų.
Visais laikais scenos moters artistės padėtis buvo labai pažeidžiama dėl kultūrinių, patriarchalinių priežasčių. Totalitariniuose režimuose dar labiau komplikuota dėl politinių. Man pačiai teko patirti ir vienas, ir kitas. Demokratinėse visuomenėse šiandien visose menų sferose moters karjeros prasme vyksta didžiulis apsivalymo procesas, užtikrinant nediskreditavimą lyties aspektu, įtvirtinant moterų ir vyrų profesinį lygiateisiškumą. Daugelis sėkmingų moterų karjeros pavyzdžių mums teikia vilties, kad tiktai talentas yra svarbiausias karjeros kriterijus.
– Galvojant apie gyvenimo kasdienybę, žvelgiant į platųjį meno pasaulį, kas pakylėja Jūsų širdį, leidžia kaskart iš naujo patirti įkvėpimą, kaip vaizduotės pažadinimą, pažįstant daugiaklodę jausminę realybę?
– Poezija, taip pat ir mudviejų su vyru – vienas kitam rašome meilės laiškus. Jau yra šeši tomai laiškų, kuriuos tikimės išleisti, šiuo metu juos tvarkome.
Literatūra, tapyba, skulptūra, teatras, kelionės, draugai, gamta – taip pat reikšminga mūsų gyvenimo dalis.
Paryžius, Londonas, Madridas, Florencija, Venecija mums, nuolat ištroškusiems kultūros, yra itin svarbūs miestai.
– Biografinėje knygoje teigiate esanti laiminga. Tikint, kad ir dabar galite tai pakartoti, prašyčiau atskleisti, kas yra Jūsų laimės šerdis, kokie yra esminiai jos prasmių sandai, žvelgiant į gyvenimo tikrovę ir asmeninę retrospektyvą?
– Kaip muzikoje – svarbu harmonija. Vadovaujantis Sokrato išmintimi, siektina harmonija tarp proto, jausmo ir emocinio gaivalo. Žmogiškosios vertybės. Daryti gerus darbus yra laimė. Jausti ir gauti besąlygišką meilę – palaima.
– Kalbamės pasitinkant Pažaislio muzikos festivalio 30-metį. Kaip laukiama viešnia, kaskart dovanojanti išskirtinių koncertų patirtis, įžodinkite šį muzikos meno reiškinį. Ką norėtumėte pasakyti, ko linkėtumėte festivalio dalyviams, kūrybinei komandai, visiems ir kiekvienam, šiais metais apsilankysiančiam festivalio renginiuose?
– Festivalio ašis – išskirtinė, šventa vieta. Net jei koncertai vyksta ir kitur, Pažaislio vienuolyno aura skleidžiasi ir tenai. Džiaugiuosi ilgalaikių festivalio organizatorių Krėpštų šeimos sėkme ir jų bei jų komandos indėliu į Lietuvos kultūros aruodą. Artimai pažinojau amžiną atilsį Petrą Bingelį, kurio aura taip pat išliko Pažaislyje. Sveikinu nuostabų meno vadovą ir artistą Edgarą Montvidą. Be to, man asmeniškai itin brangi kauniečių publika – juk aš gimiau Kaune, Žaliakalnyje, Lietuvių gatvėje. Nekantriai laukiu susitikimo su jumis visais!
– Liepos 10-osios koncerto pavadinimas „Nuo Baltijos iki Adrijos“ ryškina jūros svarbą. Išskleiskite patirtąją – muzikinę ir metaforinę – jūros pajautą.
– Programos tema tiesia tiltą ir išskamba mūsų Europą. Baltijos jūra man susijusi su vaikystės atostogomis Palangoje: gintarų ieškojimu, bangomis, kopomis, jūros kvapu, M. K. Čiurlionio pasaulėjauta. Pasaulio piliečio, litvako L. Godowskio muzikos audringumas, tikriausio europiečio F. Liszto „Gondolininko dainos“ tema yra mus, europiečius, atliepiančios inspiracijos.
– „Grodama persismelkiu šedevrais, išgyvenu didžiųjų meistrų jausmus, jų žmogišką arba sakralią meilę.“ (10) Gerbiama Mūza, kokie būtų Jūsų žodžiai sau pačiai ir plačiajai Jūsų koncertų publikai bendrąja, pasaulį apimančia prasme, kiekvienam klausančiam ir girdinčiam garsų meną, vadinamą muzika, turint omeny pacituotą frazę?
– Kartais pavartau senus albumus ir žvelgiu į savo senelio, matematiko, melomano, nuotrauką – jis sėdi universiteto salėje ir greičiausiai taiso studentų darbus, o už jo nugaros – juoda lenta, ant kurios kreida parašyta: „Grožis ir harmonija yra muzikoje – tarnauk jai“.
Kas? Režisierės Agnės Marcinkevičiūtės pilnametražis dokumentinis filmas „Mūza“. Po seanso – pianistės Šviesės Čepliauskaitės moderuojamas pokalbis su maestre M. Rubackyte. Seansas rengiamas bendradarbiaujant su Pažaislio muzikos festivaliu.
Kur? Kauno „Romuvos“ kino teatre.
Kada? liepos 9 d. 18.30 val.
1 – Mūza Rubackytė, Gimusi po fortepijonu. Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė. Vilnius: Tyto alba, 2022.
2 – Ibid, p. 357–358.
3 – Ibid, p. 362.
4 – Pjesė Vilos d‘Este fontanai pripildyta biblinių simbolių, jos viduryje pasitelkta Evangelijos pagal Joną citata: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, / tas nebetrokš per amžius, / ir vanduo, kurį jam duosiu, / taps jame versme vandens, / trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 4, 14, cituojama iš Naujasis Testamentas. Iš graikų kalbos vertė kun. Česlovas Kavaliauskas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p. 2257).
5 – M. Rubackytė, op. cit., p. 358.
6 – Koncertą fortepijonui Resurrection inspiravo 2001 m. rugsėjo 11-ąją Jungtinėse Amerikos Valstijose įvykdytas teroristinis aktas.
7 – M. Rubackytė, op. cit., p. 367.
8 – 2025 m. lapkričio mėnesį įvyksiantis IX Vilniaus fortepijono festivalis dedikuojamas M. K. Čiurlioniui.
9 – M. Rubackytė, op. cit., p. 366–367.
10 - Ibid, p. 356.
(be temos)