Mecosopranas J. Gringytė: operos „Teresė“ muzika – nežemiško grožio | KaunoDiena.lt

MECOSOPRANAS J. GRINGYTĖ: OPEROS „TERESĖ“ MUZIKA – NEŽEMIŠKO GROŽIO

Birželio 26 d. Pažaislio muzikos festivalis pristatys antrą didįjį koncertą Pažaislio vienuolyno kieme. Pirmą kartą Lietuvos publika išgirs retai skambančios Jules‘io Massenet operos „Teresė“ koncertinį atlikimą. Savo siužetu ir nuostabia muzika intriguojantį kūrinį atliks LNOBT orkestras ir vyrų choras, pagrindines partijas dainuos Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas, prie dirigento pulto stos maestro Ričardas Šumila. Apie šio kūrinio ypatumus sutiko papasakoti pagrindinio vaidmens atlikėja, visame pasaulyje garsėjantis mecosopranas J. Gringytė.

– Justina, festivalio meno vadovas E. Montvidas man išdavė paslaptį, kad būtent tu buvai idėjos pristatyti šią operą Pažaislio festivalio publikai iniciatorė. Kuo gi šis J. Massenet kūrinys ypatingas?

– Prieš keletą metų dainavau šią rolę Škotijos operos teatre. Iki tol apie „Teresę“ nebuvau nieko girdėjusi. Juk daugelis mūsų žino tik garsiąsias J. Massenet operas „Sidas“ „Verteris“ „Tais“, „Pelenė“, gal dar kas prisimins „Don Kichotą“ ar „Lahoros karalių“. Man šis kompozitorius labai patinka, todėl, sulaukusi pasiūlymo imtis „Teresės“, kibau į darbą su didžiuliu entuziazmu. Studijuodama iš karto supratau, kad tai sudėtinga, bet fantastiško grožio medžiaga. Opera neilga, ją galima traktuoti kaip vienaveiksmę arba dviejų veiksmų, bet bendra jos trukmė neviršija 90 minučių. Man patiko logiškai ir koncentruotai išdėstyta bei išvystyta operos dramaturgija. Muzikinė medžiaga – labai turtinga, kompozitorius meistriškai plėtoja trijų pagrindinių personažų charakteristikas. Šie personažai – Teresė (mecosopranas), jos vyras, žirondistas Andrė (baritonas) ir rojalistas, buvęs Teresės mylimasis Armandas (tenoras). Pati muzika – nežemiško grožio, tikrąja to žodžio prasme – vertinga. Dar ruošdamasi savo pirmajam „Teresės“ pastatymui iš karto pagalvojau apie Edgarą, atliekantį Armando partiją. Tiesiog bežiūrėdama į kompozitoriaus užrašytas natas, išgirdau jose Edgaro balsą. Ši opera retai statoma, o darbo ją ruošiant tenka įdėti labai daug. Tad ir man pačiai norėjosi šį kūrinį atlikti daugiau nei keletą kartų. Ne tik dėl savęs – man rūpi ir klausytojas. Juk vargu ar kas sugalvotų Lietuvos teatruose inscenizuoti „Teresę“, tad koncertinis atlikimas Pažaislio festivalyje – puiki proga su šiuo kūriniu supažindinti mūsų šalies publiką. Vedama tokių inspiracijų, išdrįsau festivalio organizatoriams pasiūlyti šią operą. Mano manymu, tai optimalus variantas festivalio koncertui. Juk dažnai klausytojui trijų valandų veikalą sunkoka išklausyti, o ši opera – puikus jausmų ir muzikos koncent-ratas.

– Kaip manai, kodėl kompozitorius pagrindiniam vaidmeniui pasirinko būtent mecosopraną?

– J. Massenet labai mėgo mecosopranus ir ne vieną pagrindinę savo operų rolę skyrė būtent šiam balsui. Žinoma, paties kompozitoriaus dabar nebegalime paklausti, bet, regis, jis jautė asmenines sim-patijas mecosopranui Lucy Arbell, pirmajai sukūrusiai Teresės vaidmenį. Ji dainavo ir kitose operose, atliko ryškiausias mecosopranų partijas. Deja, po J. Massenet mirties L. Arbell buvo greitai pamiršta. Tai, ko gero, taip pat liudija apie asmeninį kūrėjo interesą. Juk dažnai pasitaiko, kad kompozitorių inspiruoja konkretaus žmogaus balsas ar asmeninės savybės ir kuriami operų personažų charakteriai yra pritaikomi būtent tam atlikėjui. Kita vertus, pažvelgus į tą laikmetį, t. y. į XIX a. pabaigos Paryžių, galime pastebėti, kad mecosopranai dominavo prancūziškame operos repertuare. Šis balsas – ypatin-gas, o prancūzų muzikai būdingas platus jausmų diapazonas, tad aukštas balsas, tikėtina, išties turi mažiau galimybių išreikšti žemiškumą. Žinoma, aistrą puikiai perteikia ir aukšti garsai, bet mecosoprano galimybės suteikia kompozitoriui progą užrašyti platesnę spalvų gamą. Tai galima pastebėti ne tik J. Massenet, bet ir Hectoro Berliozo, Charleso Gounod bei kitų kūrėjų partitūrose.

– Kiek teko pastebėti, savo kuriamus vaidmenis analizuoji visapusiškai, matyt, ne išimtis ir Teresė. Kaip manai, kodėl ši herojė pasirinko mirtį kartu su giljotinuoti vedamu vyru, o ne gyvenimą pabėgus su mylimuoju? Ar galėjo ši istorija baigtis kitaip?

– Pareiga ar noras – nuolatos Teresę kamuojantis klausimas. Šiuo atveju laimi pareiga ir sieloje juntama teisybė. Ji žino, kad pabėgusi su Armandu niekada neatras vidinės ramybės, laisvės ir laimės. Tai – nėra teisinga, o Teresė – teisinga pati iš savęs, todėl pasirenka mirtį. Ji jaučia pareigą likti su sutuoktiniu, kuris, deja, vedamas į giljotiną. Tai – ateinantis iš vidaus, natūralus sprendimas. Reikia nepamiršti, kad draskoma aistros ji pažada Armandui su juo iškeliauti, bet atėjus lemtingai akimirkai sprendimą priima nedvejodama. Ir tai išties drąsu, nes tuo laikmečiu asmuo, išdrįsęs viešai sušukti „Tegyvuoja karalius“, vargu, ar galėjo tikėtis likti gyvas. Žinoma, kartais norisi šviesesnės siužeto baigties, bet J. Massenet muzikoje to nesigirdi.

– Pažaislio muzikos festivalyje tave teko girdėti jau ne kartą. Kuo Pažaislio festivalis svarbus Lietuvos, o gal netgi Europos muzikinei padangei?

– O taip, su maestro Gintaru Rinkevičiumi teko dainuoti Antonino Dvořako „Stabat Mater“ ir Gus-tavo Mahlerio „Dainą apie žemę“, koncertavome su pianistu Petru Geniušu, o neįtikėtiniausia istorija nutiko su maestro Juozo Domarko diriguotu Giuseppe‘ės Verdi „Requiem“, kuomet susirgus kolegei turėjau ją staiga pakeisti ir mano planuotoji „pižamos diena“ staiga pasibaigė „diena su puošnia suk-nele“. Tad jau esu patyrusi „pažaislietė“ ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai – itin aukšto muzikinio lygmens festivalis, išryškinantis akademinę muziką kaip vieną esminių kultūrinių reiškinių. Pažaislio muzikos festivalis per ilgus metus tapo prestižiniu renginiu, tam tikru kokybės pripažinimo ženklu. Neturiu galimybės dažniau apsilankyti festivalio koncertuose kaip klausytoja, bet mano pačios nuo-monė ir kolegų atsiliepimai liudija, kad festivalis klausytojui pateikia pačią aukščiausią renginių kokybę. Tokie festivaliai visame pasaulyje turi užtarnautą vardą, yra patikimi ir teikiantys daug gėrio. Manau, Pažaislio festivalis gali drąsiai rikiuotis greta aukščiausią kokybę užtikrinančių garsiųjų Europos festivalių. Tai – mano nuomonė, bet manau, kad daugelis su manimi sutiks.

– Ar stebi festivalio pokyčius meno vadovu tapus E. Montvidui?

– Negaliu teigti, kad esu įsigilinusi į festivalio programas, bet tvirtai žinau, kad dėl savo įdirbio ir patirties pasaulinėje operos rinkoje Edgaras gali prikalbinti į Lietuvą atvykti itin garsius atlikėjus, pripažintus vardus ir tokiu būdu kurti didelius darbus. Negaliu lyginti praeities su dabartimi tarsi juodo ir balto. Tam turėčiau analizuoti ankstesnes programas ir kritikos atsiliepimus. Bet tikiu, kad Edgaras festivaliui atveria naujus horizontus ir leidžia Pažaislio vardui sklisti dar toliau.

– Dabartinis Pažaislio muzikos festivalio šūkis „Kuriame meilę muzikai“. O J. Gringytė? Ar ji myli muziką ir kokius būdus ji žino tai meilei kurti?

– Myli, net labai. Galima muziką mylėti, bet joje tarsi nedalyvauti – tiesiog mėgautis. Bet kai muzika tampa tavo profesija, atsiduri ant kitos meilės pakopos. Ir tada, jeigu meilės nebūtų pakankamai, šios profesijos būtų neįmanoma pakelti. Taigi, Justina Gringytė labai myli muziką. Na, o sukurti meilę muzikai galima tik pačiam ją mylint. Jeigu atlikėjas muzika labai pasitiki, neieško joje kaip perteikti ar parodyti save, o bando tapti jungiančiuoju saitu, kanalu, leidžiančiu muzikai skleistis per atlikėją, tuomet klausytojas muziką išgirsta šiek tiek kitaip. Iš tiesų, ko gero, neįmanoma išmokyti mylėti nei žmogaus, nei poezijos, nei muzikos, bet išmokyti pajausti ir išgirsti – galima.

Tai – didžiulis atlikėjų, dirigentų, kompozitorių darbas, siekiant perteikti tą jungiančiąją giją, bandant tapti laidininku tarp muzikos ir klausytojo. Manau, atlikėjas nėra kūrėjas. Muzika jau sukurta, ją reikia atlikti. Ir tik mano profesionalumo klausimas, kaip tiksliai, unikaliai, gerai aš atliksiu sukurtą kūrinį. Juk kartais nutinka, kai atlikėjai sau leidžia per daug kūrybinės laisvės. Bet čia reikia jausti ribas. Norint žinoti atlikimo subtilybes, turi gerai išmanyti savo profesiją. Tam tarnauja metų metai studijų, kasdienis darbas: jeigu studijuoji H. Berliozo partitūrą, turi puikiai žinoti Ludwigą van Beethoveną, jeigu studijuoji Georgesą Bizet – mąstai, kodėl jis rašė būtent taip ir kokios muzikinės įtakos lėmė vieną ar kitą jo kūrybos aspektą.

Kas tuo metu buvo svarbu? Tai – didžiulis mokslas ir intelektualinis darbas. Šie dalykai publikai yra nematomi ir neturi būti matomi. Tai, ką tu į muziką įdedi pats, gali paveikti žiūrovą ir padėti jam dar geriau išgirsti, suvokti, ką norėjo pasakyti kompozitorius. Tai – atlikėjo duona: įdedi į muziką viską, žinodamas, kad padarei maksimaliai, ką gali. Ir jeigu tai patiko publikai – kelia džiaugsmą. Ir sąžinė lieka rami. Na, o jeigu nepatiko – galbūt simpatijas pelnys kito atlikėjo interp-retacija. Juk esame skirtingi ir muziką girdime savaip. Tuomet netgi kritika, kuri kartais gali būti skaudi, taps priimtina. Juk padarei viską, ką galėjai. Prisimenant „Teresę“, galiu pasakyti, kad ško-tams ši muzika labai patiko: tiek publikai, tiek kritikams. Jie ją pamilo. Tikiu, kad pamils ir Lietuvos klausytojai.

– Esi ne tik operos solistė. Dainuoji stambios formos kūrinius, atlieki kamerinę muziką. Ar galima operą pavadinti dominuojančiu žanru tavo kūrybiniame kelyje?

– Ir taip, ir ne. Bėgant metams vis dažniau norisi savo kūrybinę veiklą padalinti į tris dalis: opera, stambi forma, kamerinė muzika. Visi šie žanrai man vienodai svarbūs. Visų pirma – esu muzikantė, baigusi fortepijono klasę ir kartais operoje man neužtenka muzikinės saviraiškos. Man reikia G. Mahlerio, patinka dainų ciklai. Nenoriu savęs apriboti vien opera, nors ji man labai svarbi. Juk dar būdama trejų metukų mamai sakiau, kad noriu dainuoti ir vaidinti vienu metu, nors apie operos žanrą nieko nežinojau. Tad kartu su mano agentais dėliojame pasirodymų laikus taip, kad užtektų vietos visoms trims kryptims. Kai tau dvidešimt – siekiai vienokie, bet vėliau viskas kristalizuojasi. Dabar tiesiog elgiuosi pragmatiškai: nedainuoju, ko nenoriu, nedainuoju, kur nenoriu, be to – turiu šeimą, kuri man itin svarbi. Juk visų pasaulio pinigų neuždirbsi, ant visų kėdžių neatsisėsi, visuose teatruose nepadainuosi. Kita vertus, laviruoti tarp šių trijų žanrų yra pakankamai sudėtinga, bet sukdamasi tarp šių skirtingų dalykų jaučiuosi tarsi užpildyta sfera, kurioje nėra jokių briaunų ar tarpų. Tai kelia didžiulį pasitenkinimą. Žinoma, egzistuoja taip vadinami trijų rolių atlikėjai, turintys repertuare vos keletą partijų bei puikiai ir patogiai iš to gyvenantys. Bet tai ne man. Man reikia gyventi muzikoje. Plačioje muzikoje.

– O ar lieka tavo gyvenime vietos kitai, galbūt netgi pramoginei muzikai?

– Žiūrint vienu rakursu – ne, nes aš dalinu savo laiką tarp darbo ir šeimos. Bet būnant su šeima mes klausomės kitų žanrų muzikos, o konkrečias dainas ar atlikėjus pasiūlo sūnus. Jis turi gerą skonį ir puikią klausą, jaučia, kas jam patinka, o kas – ne, kas kokybiška, o kas – ne, tad su juo esame sudarę tam tikrus grojaraščius, kurių klausomės, pavyzdžiui, keliaudami automobiliu. Muzikos skalė plati: nuo Freddie Mercury iki „The Roop“, tad galiu pasakyti, kad niekuo neišsiskiriame iš kitų, girdime, kas vyksta aplinkui, ir netūnome operos partitūrų kiautuose. Muzikinę dienos temą mums diktuoja tikras gyvenimas.

– Užsiminei apie trimetės išsakytą svajonę dainuoti ir vaidinti. Išties, ta dalelė mažo vaiko daugelyje mūsų išlieka visam gyvenimui. Tad, kaip jaučiasi ta maža mergaitė iš Alytaus, kai ją nūnai tituluoja pasaulinio garso mecosopranu?

– Jaučiasi gerai. Netgi labai gerai. Išgirdusi tokį ar panašų komplimentą, gavusi svarbų tarptautinį apdovanojimą, jaučiu, kad darau tai, ką turiu daryti. Esu savo vietoje. Jaučiu, kad viskas yra gerai, nepaisant visų tų pasaulį purtančių katastrofų. Turime namus Vilniuje, Ispanijoje ir kuklų sodą Alytuje. Niekada nesijaučiau esanti iš provincijos, nes augau inteligentų, intelektualų šeimoje. Iš Alytaus išvykau labai anksti, bet vilniete savęs nevadinu. Esu lietuvė, savos šalies atstovė. Iš tiesų, didžiuojuosi savimi, nes man teko garbė atlikti daugybę darbų, teko daug nuveikti, kad pelnyčiau savo vardą ir poziciją. Na, ar neglosto širdies, kai, pavyzdžiui, po operos atlikimo spauda rašo, kad dalyvavo solistai iš įvairių šalių, bet lietuvės balsas skambėjo geriausiai? Džiaugiuosi, nors, žinoma, dirbu ne spaudai ir ne kritikams. Bet jeigu atsiranda kas tave įvertina, tai – džiugina ir teikia malonumą. Juk žinau, kad vertinamas ne tik mano, bet ir mano šeimos darbas, jų pasiaukojimas, vertinami mano dėstytojai, mano mokytojai, žmonės kurie man kada nors kur nors padėjo... To negalima paneigti. Iš tiesų, ši specialybė yra beprotiškai sunki, kartais nepakeliama. Noriu perspėti visus ją besirenkančius, kad tai – labai sunku. Tad jeigu aplanko sėkmė, negali nesididžiuoti. O tai, kad esu iš Alytaus, tereiškia tai, kad tiesiog turėjau nueiti šimtu kilometrų daugiau.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS