„Mano menas gali būti žaismingas, linksmas, ironiškas, o kartais – labai asmeniškas ir intymus“, – sako ukrainiečių menininkas Nikolay Karabinovych. 14-oje Kauno bienalėje jis pristato instaliaciją, apmąstančią diktatūros keliamus iššūkius draugystei ir artimiems ryšiams.

Gento aukštojo dailės instituto (HISK) absolventas yra buvęs 5-osios Odesos bienalės kuratoriaus asistentu, jo kūryba  eksponuota ne tik Kijyve, bet ir Antverpene, Briuselyje, Varšuvoje.

Iš Odesos kilęs menininkas savo darbais tyrinėja Rytų Europos socialinę istoriją ir tiki, kad pasimokydami iš praeities galime sukurti šviesesnę ateitį.

Interviu su N. Karabinovych – apie Lietuvos ir Ukrainos bendrumą, Rusijos karą prieš ukrainiečių kultūrą ir populiariosios muzikos atspindžius istorinėje atmintyje.

– Papasakokite apie instaliaciją Kauno centriniame pašte, kurią paruošėte 14-ajai Kauno bienalei. Kaip ji atspindi šių metų temą „artumo geografija“?

– Sulaukęs kvietimo dalyvauti bienalėje, norėjau sukurti kūrinį, kuris būtų susijęs su Kauno centrinio pašto pastatu, bienalės tema ir bendra mūsų šalių istorija. Mano instaliacija pasakoja apie draugystei sovietmečiu kildavusius iššūkius. Labiausiai mane įkvėpė kartvelų rašytojo Iljos Zdanevičiaus gyvenimo istorija. 1894 m. gimęs Tbilisyje, jis vėliau išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Tuo metu jau brendo Pirmasis pasaulinis karas ir Spalio revoliucija.

Gyvendamas tuometėje Rusijos imperijos sostinėje, iš Sakartvelo kilęs ir lenkiškų šaknų turintis I. Zdanevičius greitai suprato, kad dėl kilmės čia į jį žvelgiama kaip į marginalą ir jis niekada nebus laikomas lygiu rusams. Tad I. Zdanevičius sugrįžo į Sakartvelą, o savo raštuose ėmė lieti kritiką Rusijos imperijai ir imperialistiniam mąstymui. Kai sovietų armija įžengė į Tbilisį, I. Zdanevičius sugebėjo pasprukti į Stambulą. Galiausiai rašytojas išvyko į Paryžių, kur įsiliejo į avangardinio meno kūrėjų gretas, rengė performansus, organizavo literatūros skaitymus.

I. Zdanevičius turėjo brolį Kirilą, tapytoją, kuris liko Sakartvele, tuo metu jau okupuotame Sovietų Sąjungos. Broliai negalėjo susitikti, tad vienas kitam rašė laiškus, bet okupuotame Sakartvele vyravo griežta cenzūra, tad buvo labai sunku bendrauti. Broliai susitiko tik kartą, septintajame dešimtmetyje, jau būdami senyvo amžiaus. Didelę gyvenimo dalį jie nugyveno atskirti vienas nuo kito. Ši istorija paskatino mane susimąstyti, kokią didelę įtaką socialinė realybė gali turėti mūsų asmeniniams gyvenimams, ryšiams su artimaisiais ir draugystei.

Instaliacijai mane taip pat įkvėpė XX a. aštuntojo dešimtmečio sovietinė komedija „Mimino“, kurią režisavo kartvelų režisierius Georgijus Danelija. Pagrindinis filmo herojus Valiko yra pilotas. Filme rodoma trumpa scena, kaip jis nuskrenda iš Maskvos į Berlyną. Čia jis sumano nueiti į paštą ir iš ten paskambinti į Sakartvelą. Jis paprašo operatorės sujungti su mažu Telavi miesteliu, bet ji ne taip nugirsta ir sujungia su Tel Avivu. Ragelį pakėlęs žmogus taip pat kalba kartveliškai ir pilotui paaiškina, kad jis netyčia paskambino į Tel Avivą. Galiausiai jis uždainuoja vieną žinomą kartvelišką dainą, o prie jo prisijungia ir Valiko.

Instaliacijoje – taksofono būdelėje – galima pamatyti brolių Zdanevičių portretus ir pasiklausyti minėtos kartveliškos dainos. Tiesa, noriu pabrėžti, kad mano kūrinyje nederėtų ieškoti nostalgijos sovietmečiui. Atvirkščiai – noriu parodyti, kaip sunku tais laikais buvo bendrauti net su artimais žmonėmis, ypač tada, jei turėjai draugų ar giminių, gyvenančių užsienyje. Negalėjai tiesiog jiems paskambinti ar parašyti laiško ir jame išsakyti visko, ką galvoji. Sovietų Sąjungoje vyravo siaubinga cenzūra, o jos tikslas buvo suskaldyti visuomenę ir žmones atskirti vienus nuo kitų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– 14-osios Kauno bienalės tema yra artumo geografija. Kaip žinoma, lietuviai su ukrainiečiais dalijasi bendra praeitimi. Kokių dar bendrų kontekstų įžvelgiate?

– Lietuva su Ukraina išties turi nemažai bendros istorijos: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, sovietmetis. Turime ir dar vieną istorinį panašumą, kuris man atrodo labai įdomus. 1989 m. rugpjūtį įvyko Baltijos kelias, kai lietuviai, latviai ir estai sustojo į gyvą žmonių grandinę. 1990 m. sausį panaši grandinė, pavadinta Ukrainos banga, buvo suformuota ir Ukrainoje. Žmonės rankomis susijungė nuo Lvivo iki Kyjivo ir Donecko. Lietuvoje vykęs pasipriešinimo judėjimas įkvėpė ir ukrainiečius, tad jei Baltijos kelias nebūtų įvykęs, greičiausiai Ukrainos žmonės taip pat nebūtų sustoję į gyvą grandinę.

– 2017 m. buvote vienas iš 5-osios Odesos bienalės kuratorių. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie šiuolaikinį Ukrainos meną?

– Kartais kuruoju savo ir kitų menininkų grupines ar solo parodas. Norėjau savo patirtimi pasidalyti su kitais kūrėjais, tad kai geras mano draugas pakvietė kartu kuruoti Odesos bienalę, mielai sutikau. Šiandieniame kontekste sunkoka kalbėti apie šiuolaikinį ukrainiečių meną, nes, be abejonės, jam įtaką daro vykstantis karas. Tai, kas vyksta šiandien, keičia mūsų supratimą apie istoriją ir apie praeities įvykius. Daugybė ukrainiečių menininkų šiandien kovoja karo lauke, kartu su gydytojais, IT specialistais ir kitų profesijų atstovais. Aš turiu privilegiją atvykti į Lietuvą ir pristatyti savo meną. Vis galvoju apie tuos, kurie šiuo metu kariauja Ukrainos pusėje, gindami savo šalį, ir tikiuosi, kad parama jiems nenutrūks.

– Rusija ilgą laiką savinosi ukrainiečių meną, slopino jūsų kultūrą ir nacionalinį identitetą. Kokią tokių veiksmų žalą matote šiandien?

– Yra dvi Ukrainos kultūros naikinimo strategijos – viena labiau pastebima, kita – mažiau. Šiandien aiškiai matome, kaip rusai Ukrainos miestuose griauna muziejus, teatrus, galerijas. Rusams nerūpi, kad jų naikinami pastatai yra saugomi UNESCO ir turi daug reikšmės ukrainiečių ir pasaulinei kultūrai. Mažiau pastebima yra propaganda, skleidžiama dar nuo Rusijos imperijos laikų. Galime atsekti aiškią šio imperialistinio naratyvo istorinę liniją. Nuo senų laikų bandoma įteigti, kad Rytų Europoje nėra kitų kultūrų, tik rusų, ir mes visi neva esame to paties slavų pasaulio dalis. Ši propaganda siekia paslėpti ir sunaikinti nacionalinius šalių identitetus.

Viskas prasideda nuo kalbos ir, rodos, paprasčiausių terminų. Pavyzdžiui, Baltijos šalis rusai vadina imperialistiniu terminu „Pribaltika“. Kalbėdami apie Ukrainoje vykstančius įvykius, jie sako „na Ukraine“, vietoj „v Ukraine“. Rusų kalboje įprasta sakyti „na Ukraine“, nes šis terminas rodo tam tikrą Ukrainos priklausomybę. Ukrainiečiai sako „v Ukraine“, nes taip išreiškiama, kad Ukraina yra suvereni, nepriklausoma valstybė. Tad Rusijos naratyvai atsispindi net tokiuose, rodos, nereikšminguose dalykuose. Tačiau jei leisime jiems vešėti kalboje, galiausiai jie nuves prie tokių brutalių veiksmų, kuriuos šiandien matome Ukrainoje.

– Esate kilęs iš Odesos, šiuo metu gyvenate tarp Belgijos ir Nyderlandų. Kurią šalį laikote savo namais?

– Į Belgiją studijuoti išvykau 2019 m. Nuo to laiko su žmona, taip pat kilusia iš Odesos, gyvename tarp Belgijos ir Nyderlandų. Namais vis dar laikau Odesą, juk čia gimiau, užaugau, čia gyvena mano tėvas, draugai. Vis dėlto, vykstant karui, nėra paprasta sugrįžti į Ukrainą. Šiuo metu gyvenu gana klajoklišką gyvenimą – išvykstu į Nyderlandus ir čia dirbu prie meninių projektų, vėliau grįžtu į Belgiją, kur taip pat turiu įvairių veiklų. Stengiuosi jaustis patogiai įvairiose vietose ir jose atrasti namų jaukumą.

Instaliacijoje – taksofono būdelėje – galima pamatyti brolių Zdanevičių portretus ir pasiklausyti minėtos kartveliškos dainos.

– Savo kūryboje naudojate įvairias medijas. Papasakokite apie savo meną. Kodėl pasirinkote tokį kūrybinį kelią?

– Kiekvienai temai norisi atrasti tinkamiausią kūrybinę formą, kuri geriausiai padėtų ją atskleisti. Tad neapsiriboju viena medija. Daugiausia dirbu su vaizdo medžiaga, instaliacijomis, tekstais. Dauguma mano darbų paremti paradoksaliomis istorinėmis situacijomis ir praeities įvykiais, kurie vis dar aktualūs ir šiandien. Kartais mano menas gali būti labai žaismingas, linksmas ir kartu ironiškas. Kartais jis yra labai asmeniškas ir intymus. Mane domina Rytų Europos socialinė istorija, jos kolektyvinė ir asmeninė atmintis. Pats esu kilęs iš postsovietinės šalies, tad man įdomiausi geografiškai artimi kontekstai.

– Vieną savo darbų skyrėte garsiajai Vokietijos grupės „Scorpions“ dainai „Wind of Change“, kuri šiais laikais įgauna naują atspalvį. Kuo ši daina jums atrodo aktuali šiandien?

– Visada domėjausi muzika, mane ypač domina popkultūra ir jos atspindžiai istorinėje mūsų atmintyje. „Scorpions” daina „Wind of Change“ yra labai įsimintina, nes ji suvaidino svarbų vaidmenį Sovietų Sąjungos perversmo laikotarpiu.

Prieš keletą metų klausiausi „The New Yorker“ žurnalo žurnalisto Patricko Raddeno Keefe’o tinklalaidės, kurioje jis nagrinėjo šią dainą supančias sąmokslo teorijas. Viena jų – esą JAV Federalinis tyrimų biuras sumokėjo „Scorpions“, kad jie parašytų tokią galingą dainą, kuri sugriautų visą Sovietų Sąjungą. Ši idėja man pasirodė be galo juokinga ir kartu mane įkvėpė. Įdomu ir tai, kad ši kelis dešimtmečius skambanti daina šiandien patiria transformacijų. Rusijai pernai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, koncerto Tel Avive metu atlikėjai pakeitė dainos žodžius. Vietoj apdainuojamo Maskvos Gorkio parko, dainoje atsirado eilutė: „Dabar paklausyk mano širdies, Ukraina laukia pokyčių vėjo.“

Dainoje skambantis švilpavimo motyvas daugeliui asocijuojasi su Sovietų Sąjungos persitvarkymo laikais ir atskleidžia, kokie naivūs tada buvome. Roko grupė iš Vakarų, kaip ir daugybė žmonių, tikėjo, kad, griuvus Berlyno sienai, gyvensime taikiame pasaulyje be diktatorių ir cenzūros. Deja, šiandien Europoje vyksta brutalus karas, beje, ne taip toli nuo Berlyno. Tad tikiuosi, kad iš naujo aktualizuodami šią dainą išmoksime nekartoti praeities klaidų ir matyti realybę tokią, kokia ji yra.