MIESTE DURIS ATVERIA STEREOTIPUS LAUŽANTI GALERIJA „MENO MINISTERIJA“

Kultūrinį proveržį pasiekusiame Kaune labiausiai džiugina žiūrovų, besilankančių šiuolaikinio meno parodose, bienalėse, skaičius. Vis dėlto, nors ekspozicijos sulaukia nemažai lankytojų, tačiau kol kas dar nedidelė dalis žiūrovų iš jų išeina turėdami tvirtą savo nuomonę apie pamatytus meno kūrinius. Pasigirsta komentarai: „nesuprantu“, „ne man“ ir pan. Galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau situacija keičiasi. Prie šio pokyčio prisidės ir nauja galerija „Meno ministerija“.

„Noriu, kad šiuolaikinio meno darbai būtų rodomi plačiam, o ne tik juo besidominčių žmonių ratui. Šiuolaikinis menas daro įtaką visuomenei, ypač jauniems žmonėms. Auga plataus mąstymo nauja karta, kuriai tokio meno labai reikia“, – sako galerijos vadovė menotyrininkė Daiva Čepaitė-Mikučionienė. Su ja ir kalbėjome apie „Meno ministerijos“ įkūrimą, galerijos misiją, veiklos kryptis, drąsą išsiskirti.

– Kas paskatino jus susidomėti vizualiaisiais menais? Kaip šis susidomėjimas peraugo į norą įkurti galeriją?

– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodo, kad kelią iki galerijos įkūrimo ėjau sąmoningai siekdama šio tikslo. Šiame kelyje buvo ir tokių momentų, kai atrodė, kad kopiu į kalną, o jo viršūnės – savo tikslo – nepasieksiu. Bet kai pagaliau pasiekiau viršūnę, pasirodė, kad visą tą laiką ne į kalną, o į kalvą kopiau; Everestas – dar prieš akis. Nuo vaikystės mama, kuri turėjo didelę knygų biblioteką, ir tėtis, kuris buvo numizmatas, skatino mane domėtis menu. Norėjau būti kultūrinėje terpėje, savo profesinį kelią siejau su menais. Mokydamasi mokykloje lankiau dailės studiją pas profesorę Ireną Ambrazienę, kuri yra puiki grafikė, dėstytoja, išleidusi visą mokinių kartą, tačiau menininkės kelio nepasirinkau. Mane labiau domino meno istorija, fatališki kūrėjų likimai, todėl Vytauto Didžiojo universitete įstojau į menotyros studijas. Tai buvo mano kelias, studijuodama atsiskleidžiau. Baigiau bakalaurą, o magistrantūroje pasirinkau komunikacijos studijas, kurios šiandien, vystant galerijos veiklą, yra labai naudingos.

Noriu kuo daugiau kalbėti apie šiuolaikinį meną, rodyti šiuolaikinių autorių kūrinius. Siekiu proveržio.

– Galerijos įkūrimo idėja mintyse kirbėjo jau seniai?

– Reikėjo subręsti, įgyti patirties kitose srityse, kad pajusčiau, kas man labiausiai tinka ir patinka. Įkurti galeriją nebuvo lengva, reikėjo ryžto, nes nuo nieko nepriklausau, įgyvendinu savo viziją. Ne tik rekomenduoju kolekcininkams kūrinius, bet vykdau idėjinę misiją, susijusią su šiuolaikiniu menu. Noriu, kad šiuolaikinio meno darbai būtų rodomi plačiam, o ne tik juo besidominčių žmonių ratui. Šiuolaikinis menas daro įtaką visuomenei, ypač jauniems žmonėms. Auga plataus mąstymo nauja karta, kuriai tokio meno labai reikia.

Pasirinkimas: „Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus, ir to užtenka“, – sako menotyrininkė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Meno kūrinių kolekcionavimas – jums artima sritis. Galbūt jis ir atvedė jus prie šiuolaikinio meno?

– Kolekcionuoju meno kūrinius apie dešimtmetį. Studijuodama ir kurį laiką po studijų itin žavėjausi klasika, kurioje galima atrasti harmoniją, atsipalaidavimą, panirti į kitą pasaulį ir pritaikyti įgytas žinias. Ilgainiui, artimame rate atsiradus šiuolaikinį meną kuriančių draugų, stebint jų kūrybą, sudomino šiuolaikinis menas, stiprus ir aktualus. Juk jis ir yra mūsų visuomenės atspindys.

– Gal galėtumėte pasidalyti įžvalgomis, kaip pasirinkti meno kūrinį kolekcijai?

– Svarbu atsižvelgti į tai, kokie kūriniai dalyvauja meno rinkoje, kurie iš jų yra reti. Pasidomėti autoriaus kūryba retrospektyviai, įsigilinti į tam tikro laikotarpio bendrą istorinį kontekstą. Stebėti menininko gyvenimo vingius, likimo fatališkumą, kūrybos novatoriškumą, reikšmę bendram meno laukui. Menininko asmenybė, jo autoritetas turi didelės svarbos, lemiančios meno kūrinio vertę. Būtina gebėti atskirti darbus, kurie yra vertinga investicija. Taip pat kolekciją papildyti gali paveldėti kūriniai, turintys moralinę vertę. Būna ir taip, kad, renkantis meno darbą, likimas taip pasisuka, jog kūrinys, kuris patinka, kurio norisi, atsiduria rankose.

– Plėtodama galerijos veiklą, orientuojatės ir į kolekcininkus. Tačiau tai ne vienintelė jūsų veiklos kryptis.

– Viena kryptis – kolekcininkai, kurie ieško klasikos, tam tikro laikotarpio kūrinių, kita kryptis – mano manifestas prieš visuomenę, įsigalėjusius stereotipus, kad šiuolaikinis menas yra sunkiai suprantamas, skirtas tik galerijoms ir muziejams. Noriu laužyti šį stereotipą ir kuo daugiau kalbėti apie šiuolaikinį meną, rodyti šiuolaikinių autorių kūrinius. Siekiu proveržio.

– Savo veiklą pradėjote pandemijos kontekste. Ar tai nekėlė nerimo?

– Kilus pandemijai, visuomenė išgyveno didelį vertybinį sukrėtimą. Iki jo vyravęs koncentravimasis į investicijas, į nekilnojamąjį turtą, gerovę, kilus sveikatos krizei, nelabai pasiteisino. Meno rinka subangavo gerąja linkme, nes žmonės suvokė, kad meno kūrinys yra ne tik investicija, bet ir tikroji vertybė.

Pasirinkimas: „Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus, ir to užtenka“, – sako menotyrininkė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Galeriją pavadinote „Meno ministerija“. Kokia šio pavadinimo koncepcija? Netiesioginė sąsaja su valdžios institucijomis? Pareiškimas, kad menas yra lygiai toks pat reikšmingas, svarbus šaliai kaip ir kitos, visuomenės labiau žemiškesnėmis laikomos veiklos?

– Pavadinau galeriją būtent taip, kaip įsivaizduoju šią veiklą pačiu teisingiausiu vertybiniu požiūriu. Galerijos veikla yra subtili sritis, neretai pati galerija tampa intelektualų meka su stipriu idėjiniu veržlumu, lyg institucinis švyturys. Žinoma, pradėti matomą, visuomenišką veiklą dažniausiai paskatina noras ar motyvas kažką keisti. Manasis motyvas buvo proveržio troškimas. Norisi kuo didesniam žmonių ratui parodyti, kad meno kūriniai yra nuostabus dalykas, kad juose galima atrasti ramybę ar, priešingai, intrigą, suprasti daug dalykų apie gyvenimą. Noriu tai skleisti kuo plačiau. Pavadinimas ir atspindi šią misiją.

– Kurdama galeriją, apsvarstėte ir jos konkurencinį pranašumą. Kaip vertinate meno pasiūlą miesto galerijose? Kokių trūkumų pastebite?

– Vienas mano pastebėjimų, kad paprastai galerijos, lyg pataikaudamos, rodo patogų meną: nuosaikų, neliečiantį aštrių temų. Lyg mes ir gyventume tame gėlių ir romantiškų peizažų pasaulyje. Aš jame negyvenu, kaip ir joks kitas šiuolaikinis žmogus. Šiandien mes spendžiame politines dilemas, lyčių lygybės klausimus, mums aktuali smurto ir diskriminacijos tema, tyrinėjame religijos svarbą, sprendžiame sveikatos krizę šalyje, o ką jau kalbėti apie naujųjų technologijų įtaką.

Menininkų kūryba atspindi mūsų visuomenę, ir tai reikia parodyti. Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus ir jam to užtenka. Auga karta, kuri mene nori įžvelgti ne tik grožį. Jis turi būti aktualus, įdomus, kalbantis, ryškus. Su šia nauja karta atsiranda ir naujų poreikių, naujų gyvenimo aplinkybių. Jauni žmonės įsigyja savo mėgstamų autorių, kurių kūrybą stebi, darbų. Jie nebederina kūrinių prie interjero. Meno darbai tampa svarbesni už visą aplinką. Tai labai svarbus pasikeitimas. Juk tai, ką turime namuose, atspindi mūsų gyvenimą, mūsų asmenybes, parodo vertybes. Galerijai renkuosi kūrinius, kurie yra vertingi savo esme, turiniu ir siekiu kolekcininkus arba žmones, kurie dar tik kuria savo kolekcijas, paskatinti mąstyti plačiau.

Pasirinkimas: „Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus, ir to užtenka“, – sako menotyrininkė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Atsižvelgiant į tai, kas kultūriniame Kauno lauke vyksta šiandien, galbūt galima prognozuoti, kad patogaus meno tendencija iš lėto, bet bus nustumta į šalį?

– Kaune justi kultūrinis virsmas. Viskas atsigauna, įgauna pagreitį. Praėjusį dešimtmetį galėjau pasakyti, kad vyrauja štilis, o dabar viskas eina gerąja linkme. Galbūt „Meno ministerija“ yra pavyzdys, kad Kaune atsiranda galerijų su įvairesniu turiniu, paliekančių nuosaikumą, tuštumą praeityje. Galerija bendradarbiauja ir su akademikais, ir su studentais, ir su žmonėmis, kurie su menu tiesiogiai nesusiję. Visi turi lavinimosi, kultūros, meno poreikį. Stereotipas, kad menas skirtas tik išskirtinei auditorijai, riboja. Jei žmogus nueina į vieną, antrą parodą – formuojasi jo skonis, jis pradeda giliau domėtis menu. Noriu tai paskatinti. Tai nelengvas kelias, bet lengvu aš ir nenoriu eiti.

– Ar patys menininkai nesuvaržyti stereotipo savo kūrybą rodyti tik tam tikram ratui žmonių, tik tam tikrose erdvėse?

Jie nebederina kūrinių prie interjero. Meno darbai tampa svarbesni už visą aplinką. Tai labai svarbus pasikeitimas.

– Menininkai yra tarsi lakmuso popierėliai. Jiems susidurti su plačiąja visuomene ir sulaukti komentarų apie kūrinius yra sunku. Tai reikalauja stiprybės, patirties, atsparumo. Ne kiekvienas gali tai ištverti, o padariniai gali būti liūdni – nekonstruktyvi kritika gali paveikti asmenybę, menininkas gali užsisklęsti. Todėl lengviau bendradarbiauti su galerija, kuri atlieka menininką saugančios ir jį skatinančios institucijos vaidmenį. Juk bet kurioje srityje reikia komandos – jos profesionalaus požiūrio ir įdirbio.

– „Meno ministerija“ plačiajai visuomenei duris atvers kovo 15-ąją. Kas laukia jos atidarymo parodoje?

– Šventiškoje prof. dr. Rasutės Žukienės kuruojamoje atidarymo parodoje bus galima išvysti šiandienos meno pasaulio titanais vadinamų menininkų darbus. Bus eksponuojami tapytojų, grafikų ir skulptorių kūriniai. Viena stipriausių šiandienos menininkių tapytoja, grafikė Eglė Kuckaitė, manau, suintriguos žiūrovus savo darbais. Jos kūryboje atsiskleidžia nuostabi estetika, spalvos tarsi glosto žiūrovo žvilgsnį, tačiau kūriniuose nėra paviršutiniškumo ar lėkštumo. Jos savita kūryba yra įtraukianti, detali, joje daug personažų – archetipų. Meno pasaulis ir aš, kaip menotyrininkė, labai mėgstu šios autorės drąsią, gilią kūrybą. Išskirtinumo šiai parodai suteiks įspūdinga E.Kuckaitės drobė „Saturnės pienas“. Paroda verta dėmesio, pirmiausia, dėl savo kitoniškumo. Jei nenorėčiau kažko pakeisti, galėčiau ramiai vaikščioti po parodas, kolekcionuoti kūrinius. Bet esu menotyrininkė, noriu keisti įsigalėjusias normas.

Pasirinkimas: „Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus, ir to užtenka“, – sako menotyrininkė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Lietuvos meno rinka nedidelė. Tikriausiai galerija ja neapsiribos?

– Planuojame vasaros pabaigoje dalyvauti meno mugėse užsienio šalyse ir pristatyti lietuvių menininkus. Bus ir kitų įdomių projektų, edukacinių ir bendradarbiavimo veiklų, tačiau kol kas visas dėmesys skiriamas galerijos atidarymui.

– „Meno ministerijos“ misiją jums padeda įgyvendinti komandos nariai. Prie jų raginate prisijungti ir jaunimą...

– Menotyros studentus kviečiu „Meno ministerijoje“ atlikti praktiką, susipažinti su galerijos veikla iš arčiau. Pamatyti, kiek daug jame administracinių, organizacinių darbų, analizės, pasitarimų, diskusijų su menininkais, menotyrininkais. Darbas galerijoje labai įdomus, nes jame patirtis visada bendradarbiauja su jaunatvišku ambicingumu.