Spalio 10 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje kartu su ansambliu „Šviesotamsa“ jis pristatys programą „Sarbievijaus kelionė į Romą“.
– Vilimai, pažįstu Jus kaip aistringą tyrinėtoją, puikų muzikantą, smalsų žmogų ir žinau, kad rengdamas kiekvieną muzikinę programą nuodugniai išnagrinėjate istorinius aspektus ir aplinkybes. Tikiu, kad taip nutiko ir rengiant koncertą „Sarbievijaus kelionė į Romą“. Tad pabandykime aptarti M. K. Sarbievijaus asmenybę ir jo aplinką. Pradėkime nuo pasvarstymo, kaip sakyti teisingiau: Motiejus Kazimieras Sarbievijus ar Maciej Kazimierz Sarbiewski?
– Taip, M. K. Sarbievijus gimė ne Vilniuje, o mozūrų krašte esančiame Sarbieve. Vis dėlto niekas nenuginčys, kad dėl tuo metu mus siejusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) su lenkais turime gausybę bendro kultūros paveldo. Ginčų dėl pavardžių rašybos buvo, yra ir bus. Mes linkę pavardes lietuvinti, o sulietuvinta Sarbievijaus pavardė tampa artimesnė lotyniškam variantui – Sarbievius. Turint omenyje, kad M. K. Sarbievijus eiles rašė lotynų kalba, tai tampa visai gražia sąsaja.
Su Lietuva M. K. Sarbievijų siejo labai glaudūs ryšiai – nuo pat pirmųjų studijų metų Vilniuje. Man labai pasisekė, kad turiu galimybę vaikščioti tais pačiais takais – dirbu Šv. Ignoto, t. y. Ignaco Lojolos bažnyčioje, kur M. K. Sarbievijaus laikais buvo jėzuitų noviciatas. Taigi, jis tame pačiame kiemelyje kapstė daržus, skaitė knygas ir kūrė eiles, kol išvyko studijuoti į Romą. Ten jis išgarsėjo įvairiausių žymių asmenų rate, kaip kad kardinolas Francesco Barberini ar popiežius Urbonas VIII, kuriems M. K. Sarbievijus dedikavo keletą kūrinių. Tarp įtakingų asmenų ten buvo ir abu karaliai Zigmantas Vaza III ir Vladislovas Vaza IV. M. K. Sarbievijaus kūryba labai įdomi ir savita – joje antikiniai mitai susipina su krikščioniška pasaulėjauta, taip pateikiant skaitytojui naujovišką dviejų pasaulių lydinį.
– Kažkur akies krašteliu mačiau paminėtą prielaidą, kad M. K. Sarbievijaus tėvas buvo mozūras, o mama – lietuvė. Kaip manai, ar M. K. Sarbievijus mokėjo lietuviškai?
– Jeigu pagudrautume ir sakytume ne Anastazja Milewska, bet Milevskytė, paverstume jo motiną lietuvaite. Tačiau kažin, ar tai būtų teisinga. Pvz., Liudvikas Rėza, kurio 250-ąsias gimimo metines šiemet švenčiame, vadino save lietuviu, bet tuo pat metu jis buvo garbingas Prūsijos karalystės pilietis. Jam brangi buvo lietuviška tautosaka ir kultūra, bet jis didžiavosi vokiečių darbštumu ir Karaliaučiaus universitetu. Dar su šypsena prisimenu Klaipėdoje gimusio poeto Simono Dacho išsakytą mintį, kad moterys geriau kalba lietuviškai, o vyrui užtenka gebėti pasakyti kelis žodžius: „Kas yr? Sakyk? Alaus. Būk sveiks!“ Tad galime numanyti, kad S. Dacho lietuvių kalbos žinojimas buvo maždaug tokio lygmens. M. K. Sarbievijus, kaip L. Rėza ar S. Dachas, mokėjo lotynų ir senąją graikų kalbas, tad negi taip svarbu, ar mokėjo lietuviškai? Na, o kalbant apie M. K. Sarbievijaus pagrindinę kalbą, pagalvokime, kad universitete visų studijų disciplinų, arba kitaip tarptautinė, kalba buvo lotynų. Vis dėlto įdomu, kaip jis bendravo neformalioje aplinkoje, pvz., su universiteto dėstytoju Žygimantu Liauksminu ar keliaudamas į Romą su Mikalojumi Zaviša ir Andriumi Rudamina? Lenkiškai? Gal mokėjo kelis žodžius ir lietuviškai.
– Kaip manote, kodėl M. K. Sarbievijus rašė būtent lotyniškai?
– Manau, kad tai atsitiktinė likimo, jo meilės ir talento kombinacija. Tuo metu visiems studentams buvo privalu rašyti lotyniškus eilėraščius, nagrinėti iškilių autorių darbus, sekti jų pavyzdžiais. Kai kuriems studentams tai ir liko tik privalomu darbeliu, už kurį reikia atsiskaityti. M. K. Sarbievijus atrado savyje poeto talentą, jam tai patiko, jautė, kad jam sekasi. Dar studijuodamas Vilniuje jis sukūrė nemažai eilių, lygiai kaip ir dėstydamas Kražiuose. Eiles jis dedikavo įvairioms iškilioms progoms, skirdavo jas to meto didikams ir matyti, kad pats tuo mėgavosi. Atkeliavęs į Romą, kurioje saugoma didžioji dalis senojo pasaulio kultūros lobių, jis pakliuvo į terpę, paskatinusią jo talento augimą. Kita vertus, lotynų kalba (kaip šiais laikais anglų) buvo vartojama daugelyje Europos šalių ir tai prisidėjo prie M. K. Sarbievijaus darbų leidybos sėkmės.
Puikiai galima suprasti M. K. Sarbievijaus nenorą išvykti iš Romos po trejus metus trukusių studijų ir pelnytos šlovės kuriant eiles – palikti tokią turtingą terpę bet kam būtų didžiulis nuostolis. Sklando gandai, kad iš Romos poetą privertė išvykti tam tikros intrigos, lydimos aukštesnio luomo asmenų baimės dėl galimos konkurencijos, bet aš manau, kad tiesiog atėjo laikas jo jėzuitiškai tarnystei, nes jį vyresnieji pasišaukė į Nesvyžių atlikti terciato – paskutinio Jėzuitų ordino kunigų ugdymo ir dvasinio pasirengimo etapo prieš duodant galutinius įžadus. Tiek tada, tiek šiais laikais jėzuitai siunčia savo naujokus studijuoti, kad vėliau jie grįžtų ir dirbtų paskirtose misijose: pastoracinėje veikloje, dėstytų universitete ir t. t.
Kur kas įdomesnis kuriozas yra tai, kad M. K. Sarbievijus visai neskubėjo grįžti į Lietuvą. Pakeliui užsilikęs Vokietijoje, jis suorganizavo savo eilėraščių rinkinio „Lyricorum libri tres“ (lot. „Trys lyrikos knygos“) išleidimą, o viršelį nupiešė garsusis Peteris Paulius Rubensas. Paprastai jėzuitų leidiniai turėdavo būti aprobuojami, bet pasakojama, kad jis išleido knygą nelaukdamas vyresnybės pritarimo. Netgi sugrįžus į Lietuvą ir atliekant rekolekcijas, dvasinis M. K. Sarbievijaus vadovas pastebėjo, kad poetas išsiblaškęs, nerandantis ramybės, – mintimis jis vis dar buvo Romoje. Galų gale vėlesnio laikotarpio M. K. Sarbievijaus kūryboje galima pajausti eilėmis atskleidžiamą širdį, jausmus ir nusiraminimą. Jis atsisako tarptautinės šlovės, jaučia, kad mūzos šaukia kurti ir regėti grožį visur, kad ir kur būtum. Netgi, pasak jo paties, Dievo atvaizdui kūryboje nereikia jokių sudėtingų intelektinių žinių ar mokslinių įžvalgų – užtenka regėti gamtos grožį. Tai puikiai atsiskleidžia koncertą vainikuojančiame eilėraštyje apie Dievo atspindį kūrinijoje: gėlėse, medžiuose ar paukščiuose.
– M. K. Sarbievijaus kūryba jau jo laikais, XVII a. pradžioje, buvo labai populiari, jo knygos buvo leidžiamos įvairiose Europos šalyse, verčiamos į kitas kalbas. Ar tokį populiarumą lėmė jo kūrybos gelmė, ar mokėjimas įsiteikti aukštosios valdžios atstovams?
– Manau, pagrindinė populiarumo priežastis – neabejotina M. K. Sarbievijaus kūrybos meninė vertė ir giluma. Jis buvo lyginamas su Horacijumi, netgi buvo vadinamas krikščionių Horacijumi ar sarmatų Horacijumi. XVII a. ATR bajorija save siejo su antikiniais sarmatais ir iš jų kildino savo istorinę ir kultūrinę tapatybę. Su Horacijaus kūryba M. K. Sarbievijus siejamas tiesiogiai – pats labai mėgo šį autorių ir jo kūrinius naudojo kaip pagrindą saviesiems, tiesiog paversdavo Horacijaus aprašomus žmogiškus jausmus dieviškosios meilės apraiškomis.
Jeigu grįžtume prie M. K. Sarbievijaus kūrybos meninės vertės, būtina paminėti, kad jo poezija buvo skaitoma Europos universitetuose šalia ar vietoj įprastai studijuojamo Horacijaus – nuo Vilniaus ir Kyjivo iki Anglijos. Žinoma, plačiau tai galėtų pakomentuoti filologai. Mane labiau domina muzikiniai aspektai, atskleidžiantys, kaip M. K. Sarbievijaus tekstai susipina su muzikinėmis to laikmečio temomis: giesmėmis Mergelei Marijai ar garsiąja bibline erotika Giesmių giesmės knygoje, pastoralėmis gamtos temomis ir t. t.
– Ar iš tiesų M. K. Sarbievijus buvo poetas laureatas, kaip Dante ar Francesco Petrarca popiežiaus vainikuotas laurų vainiku?
– Tikrai žinome, kad iš popiežiaus Urbono VIII rankų M. K. Sarbievijus gavo aukso medalį, kurio svarbą, reikšmę ir svarumą, ko gero, galėtume prilyginti laurų vainikui. Žinome, kad jis buvo įtrauktas į liturginio darbo grupę, turėjusią perkurti svarbiausius breviorius, t. y. liturginių valandų himnus, kad jie labiau atitiktų klasikinės lotynų kalbos gramatines ir antikinės metrikos taisykles. Tai irgi parodo M. K. Sarbievijaus talento pripažinimą. Tiesa, tos naujosios redakcijos dažnai netenka išliekamosios vertės. Bažnyčia kartkartėmis imasi tokių atnaujinimų, bet dažniausiai vėl grįžta prie pirminių variantų – prie ištakų.
– Kuo M. K. Sarbievijus ir jo kūryba tokie svarbūs Lietuvai?
– Visų pirma, noriu pasakyti, kad išties neturime tiek daug europinio masto garsenybių, taip glaudžiai susijusių su Lietuva, kaip M. K. Sarbievijus, tad tą ryšį išties turime branginti. Su Lietuva sietini ne tik jo poezijos veikalai, bet ir tiesioginis darbas grįžus iš kelionės į Romą – jis buvo paskirtas Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku, vėliau dirbo asmeniniu Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos pamokslininku. Labai džiugu, kad šiuo metu jau galime pažinti jo kūrybą skaitydami rimuotus vertimus į lietuvių kalbą. Ten rasime ne tik gražių poetinių metaforų, bet ir minimus Lietuvos vietovardžius: Kražius, Kražantę, Birštoną, Merkinę ir t. t. Šie vietovardžiai, sklisdami kartu su M. K. Sarbievijaus kūryba, atliko dar vieną svarbią misiją – skleidė Europai žinią apie Lietuvos vardą ir jos gamtos grožį. Džiugu, kad galime pažinti ir muzikinę M. K. Sarbievijaus aplinką – kūrinius, kuriuos parašė Vladislovo Vazos dvare tarnavę kompozitoriai ir muzikai, tiesiogiai bendravę su poetu. Tarnystės karaliaus dvare metu gimusią M. K. Sarbievijaus knygelę „Silviliudijos“ (liet. „Miško žaidimai“) rekomenduočiau paskaityti kiekvienam tautiečiui. Tai plona ir žavi knygelė, kupina gražių lietuviškos gamtos vaizdinių – Eugenijos Ulčinaitės darbas, talpinantis pirmojo leidimo faksimilę, vertimą iš lotynų kalbos, gausybę iliustracijų ir įdomų kontekstą.
„Silviliudijos“ gimė M. K. Sarbievijui sekant paskui medžioklėn išsiruošusį Vladislovą Vazą. Kadangi poetui medžioklė nelabai rūpėjo, jis tiesiog sėsdavosi po medžiu ar medžiotojų trobelėje ir kurdavo nuostabias eiles. Laiške savo bičiuliui vyskupui Stanislovui Łubieńskiui jis rašė, kad jau baigiąs kurti „Silviliudijas“ ir siunčia jam vieną egzempliorių tikėdamasis jo įvertinimo ir nuomonės. M. K. Sarbievijus užsimena, kad jo naujausioms eilėms jau yra rašoma muzika. Deja, kompozitorius nenurodomas, tad ir mano paieškos, bandant atrasti bent šios muzikos rankraščių ar užuominų, kol kas bevaisės. Tačiau pavyko aptikti pirmąjį kūrinį Karaliaučiuje išleistame rinkinyje, kuriame M. K. Sarbievijaus odė išversta į vokiečių kalbą ir virsta muzikiniu kūriniu, bet tai jau medžiaga naujam tyrimui ir naujam koncertiniam projektui.
– Sakoma, kad M. K. Sarbievijaus kelionė į Romą truko penkis mėnesius ir buvo kupina nuotykių – keliautojus netgi buvo užpuolę plėšikai. Kas lauks klausytojų, apsilankiusių koncerte „Sarbievijaus kelionė į Romą“?
– Galiu tikrai pažadėti, kad būsime saugūs ir jokių plėšikų ten nebus. Norėdamas perteikti M. K. Sarbievijaus portretą, stengiausi atkurti aplinką, supusią poetą. Koncertą pradedame renesanso muzika, parodydami praeinančios epochos sąskambius, susijusius su 1600-ųjų Vilniumi. Vėliau pateikiame ankstyvojo baroko kūrinius, skambėjusius M. K. Sarbievijui studijuojant Romoje ir grįžus į Lietuvą bei tarnaujant Vladislovo Vazos dvare. Atskleisime M. K. Sarbievijaus gyvenimo detales, susijusias su jo ir dviejų bičiulių kelione į Romą. Beje, M. Zaviša kelionės metu buvo sužeistas ir mirė nebaigęs studijų Romoje. A. Rudamina įgyvendino savo svajonę sekti šv. Ksavero pėdomis, iškeliavo į misiją Indijoje, vėliau – į Kiniją, kur atgulė amžinojo poilsio ir į Lietuvą nebesugrįžo. Muzikiniai numeriai susipins su M. K. Sarbievijaus eilėraščiais, skaitomais lietuvių kalba, o šie atlieps muzikinių kūrinių turinį, tad klausytojų laukia išties spalvingas įdomus koncertas, kviečiantis keliauti su M. K. Sarbievijumi iš Vilniaus į Romą ir atgalios.
(be temos)