NOMADIŠKA RADIKALI AKADEMIJA – NAUJAS EDUKACIJOS FORMATAS

Nomadiška radikali akademija – kas tai? "Tai ir eksperimentinė erdvė, ir performansas, ir stovykla, skirta vaikams bei jaunimui. Visa tai sujungia "Fluxus" menininko Dicko Higginso įvestas terminas InterMedija", – sako menininkė-tyrėja Marija Griniuk ir čia pat aiškina pastarąjį terminą: tai esanti medija tarp kitų medijų.

"Nomadišką radikalią akademiją būtų galima apibūdinti kaip meno formą, kurioje susijungia daug skirtingų medijų ir į kurią galima integruoti savo pojūčius", – sako akademijos iniciatorė. Būtent šis "Fluxus" terminas tapo inspiracija pirmą kartą Kaune įgyvendinti meninį projektą-tyrimą, įtraukiantį galerijos instituciją, menininkus iš skirtingų užsienio šalių ir vaikus bei jaunuolius.

"Meno parko" galerija tapo instaliacijos, kurią sudarė iš nereikalingų daiktų, medžiagų sukurtos palapinės ekspozicijos erdve, parodų sale menininkų kūriniams ir fizine vieta, kurioje penkias dienas vyko performatyvus Nomadiškos radikalios akademijos veiksmas.

Apie netradicinį akademijos formatą, su juo susijusius iššūkius ir šio meninio projekto-tyrimo rezultatus kalbame su M.Griniuk.

– Nomadiška radikali akademija tai – naujo formato meno projektas-tyrimas, kauniečių auditorijai pristatomas pirmą kartą. Kaip išsivystė projekto idėja?

– Tai – mano meninis tyrimas, kurio imtis paskatino vis dažnėjančios kelionės link Arktikos rato regiono. Vienos kelionių metu teko lankytis Abisko mokslinių tyrimų centre Švedijoje, kuriame tiriama klimato kaita. Centras panaudoja meną, kaip mokslo komunikacijos metodą, į savo tyrimus ir veiklas įtraukdamas menininkus. Drauge su kūrėjais iš skirtingų šalių dalyvavau savaitę vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, klausiausi paskaitų, bendradarbiavau su mokslininkais. Intensyvios savaitės metu iš labai arti pamačiau, kokie yra klimato kaitos padariniai, o tai paskatino susimąstyti, kaip prie šios problemos sumažinimo gali prisidėti individas, menininkas. Kilo idėja inicijuoti projektą, kurio tema būtų susieta su klimato kaita.

Nežinau, ar galima vieną projektą apibūdinti skirtingais terminais, bet Nomadiška radikali akademija tai – ir stovykla, ir performansas, ir eksperimentinė erdvė.

– Ar iki šiol Lietuvoje nesate pristačiusi tokio pobūdžio meninio projekto-tyrimo?

– Nors su vaikais dirbu jau ilgą laiką, tačiau tokio pobūdžio projektą teko įgyvendinti pirmąkart. Jo metu vyko eksperimentas – su menininkais siekėme išsiaiškinti darbo tokioje institucijoje, kaip galerija, aspektus. Nors šį mokslinį tyrimą viešumoje pristatėme kaip stovyklą, bet, manau, tai daugiau nei stovykla. Visa tai, kas čia vyko, buvo tęstinis performansas. Nežinau, ar galima vieną projektą apibūdinti skirtingais terminais, bet Nomadiška radikali akademija tai – ir stovykla, ir performansas, ir eksperimentinė erdvė.

– Kvietime, kuris buvo skelbiamas spaudoje, interneto erdvėje buvo nurodyta, kad į akademiją kviečiate 5–16 metų vaikus ir jaunuolius. Ar akademijoje dalyvavo skirtingų amžiaus grupių dalyviai?

– Grupė, kurią surinkome, tapo nemažu iššūkiu, nes joje buvo ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, ir jaunuoliai. Veiklose turėjome išlaikyti šių skirtingų amžiaus grupių dėmesį. Maniau, jog bus sudėtinga su pačiais mažiausiais, kadangi jie greitai nuvargsta. Tačiau buvo įdomu, kad mažieji bene labiausiai susikoncentravo ir pasinėrė į akademijos veiklas. Jie buvo užsidegę, todėl per dieną, penkias valandas praleidę aktyvioje veikloje, mažieji nejausdavo nuovargio.

– Ar pasirinkę klimato kaitos temą ją nagrinėjote tik per skirtingas menines formas?

– Akademijoje nedalyvavo nė vienas mokslo srities atstovas, tik menininkai. Manau, kad nebūtų buvę prasmės su vaikais ir jaunuoliais komunikuoti datomis, lentelėmis, diagramomis ir pan. Meno kalbą mes panaudojome kaip mokslinės komunikacijos priemonę – vedėme kūrybines dirbtuves, kuriose pateikėme spektrą problemų, susijusių su klimato kaita. Valandos kūrybinės dirbtuvės tapo menininkų ir vaikų, jaunuolių performansais, kurių metu jie tyrinėjo atskiras problemas.

– Kokias klimato kaitos problemas nagrinėjote su akademijos dalyviais?

– Pagrindinis dėmesys krypo į šiukšles, atliekas. Skatinome sąmoningą vaikų ir jaunuolių požiūrį į rūšiavimą bei atliekų mažinimą. Pristatydami jiems instaliaciją galerijos erdvėje, pradėjome nuo to, kad kiekviena joje esanti palapinė buvo sukurta iš nereikalingų medžiagų – šiukšlių. Taip vaikus ir jaunuolius sudominome, kad šiukšlę galima panaudoti kaip objektą. Netgi vienoje kūrybinių dirbtuvių dalyviai, atsinešę iš namų nereikalingus daiktus, iš jų kūrė naujus objektus. Kitas svarbus aspektas, kuris papildė dirbtuves tai – naratyvas, kaip pasakojimas ir diskusija, įėjęs į bendrą menininkų ir dalyvių performansą. Į klimato kaitos temą kiekvienose kūrybinėse dirbtuvėse stengiamės pažiūrėti iš skirtingų kampų bei perteikti skirtingais meniniais formatais: vaizdu, garsu ir kt.

Meno kalbą mes panaudojome kaip mokslinės komunikacijos priemonę – vedėme kūrybines dirbtuves, kuriose pateikėme spektrą problemų, susijusių su klimato kaita.

– Kaip akademijos dalyviai priėmė būtent tokį – performatyvių kūrybinių dirbtuvių – formatą? Galbūt tiek vaikams, tiek jaunuoliams įprasčiau apie klimato kaitos problemas girdėti per televiziją, matyti dokumentinių nuotraukų galerijas internete, pastebėti plakatus viešosiose erdvėse ir t.t., bet ne suvokti problemas per menines formas?

– Kiek teko stebėti akademijos dalyvius iš šalies – jiems buvo labai įdomu. Ne mažiau įdomu buvo ir tėvams, kurie taip pat galėjo dalyvauti. Buvo smagu matyti, kaip tėvai įsitraukia į pokalbius, diskusijas. Tai suteikia vilčių, jog ši tema nebus užmiršta, o pokalbiai taip pat vyks ir namuose.

– Ar vaikai, jaunuoliai aktyviai, drąsiai įsitraukdavo į diskusijas, išsakydavo savo nuomonę?

– Labai aktyviai. Mūsų išsikeltas iššūkis dirbti su skirtingomis amžiaus grupėmis tapo neabejotinu teigiamu dalyku  – tai, kokius komentarus išsakė akademijos dalyviai, išsivystė į labai įdomią dinamiką tarp vaikų ir jaunuolių.

– Kadangi kūrybines dirbtuves akademijoje vedė menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Danijos, Suomijos, Ispanijos, Švedijos, ar dar vienu iššūkiu netapo ir kalbos barjeras?

– Akademija buvo dvikalbė: bendravome lietuvių ir anglų kalbomis, o vertėjaujant labai padėjo galerijos "Meno parkas" kuratorė menotyrininkė Airida Rekštytė. Tačiau turiu pastebėti, kad vaikai nesivaržo kalbėti angliškai. Man ir pačiai buvo atradimas, kad anglų kalba nėra barjeras. 6 – 7 metų amžiaus vaikai angliškai kalba gerai, o vyresnieji – puikiai.

– Kadangi tokio formato projektą Lietuvoje, Kaune, pristatėte pirmą kartą, tikriausiai iššūkių buvo ir daugiau?

– Didžiausias iššūkis – nebuvo finansavimo. Realizavome projektą, kurį iš dalies parėmė patys menininkai. Akademijos dalyviams jis buvo visiškai nemokamas. Manau, kad meninio formato renginiai ir negali būti mokami.

– Jei būtumėte gavę finansavimą projektui, ar tai būtų pakoregavę, pakeitę jį?

– Jei būtume gavę finansavimą, kokiu būdu tai būtų pakeitę projektą, dabar sunku pasakyti. Gal būtume galėję sumokėti honorarus menininkams ar pan. Tačiau labai ypatinga yra tai, kai menininkai savanoriauja tokiame projekte.

– Menininkai tikslingai prisijungė prie šio projekto? Ar juos kvietėte?

– Grupė, kuri dirbo akademijoje, formavosi labai organiškai. Nuostabiai bendradarbiavome su tapytoju Adomu Danusevičiumi. Susitikimą su juo galėčiau pavadinti stebuklu. Taip pat reikšmingai dirbome su Evelina Šimkute, kuri pristatė projektą "Šilainių sodai". Turiu paminėti ir vieną sodų bendruomenės narę, kuri akademijos dalyvius supažindino su 20 – 30 skirtingų rūšių vaistažolių, apie kurias žinios, deja, palaipsniui yra prarandamos. Džiaugiamės pažintimi su garso terapijos specialistu Raimondu Binkausku, kurio sesija su gongais atidarė akademiją, garsu perkeldama dalyvius iš realios aplinkos į sukurtą akademijos erdvę.

– Sakėte, kad vaikai akademijoje jautėsi pozityviai, buvo smalsūs ir aktyvūs. O kaip jautėsi patys menininkai?

– Menininkams tai buvo naujas performatyvus formatas – įžengti į galeriją ir dirbti su vaikais. Nomadiška radikali akademija tai fizinė erdvė – instaliacija, į kurią įžengęs kiekvienas menininkas atliko performansą (kūrybines dirbtuves), po kurio paliko savo veiklos pėdsakus. Pavyzdžiui, po E.Šimkutės performatyvaus "Šilainių sodai" projekto pristatymo galerijos erdvėje atsirado vaistažolių kuokšteliai. Tiems menininkams, kurie Kaune lankėsi pirmą kartą, buvo įdomu dirbti su lietuvių vaikais, nes tai kitokia auditorija, kuri kėlė šiek tiek baimės dėl kalbos barjero.

– Ar planuojate akademijos veiklą tęsti? Galbūt ketinate tokį formatą išbandyti ir kitose užsienio šalyse?

– Dabar jau žinome, kad toks formatas yra priimtinas ir institucijai, ir menininkams, ir vaikams bei jaunuoliams. Norime ir toliau dirbti prie šio projekto ir rengti akademijas Baltijos, Skandinavijos šalyse, tačiau viskas priklausys nuo finansavimo.

– Paminėjote, kad po kiekvieno performanso menininkai palikdavo savo veiklos pėdsakų instaliacijos erdvėje, kaip ji pasikeitė nuo akademijos atidarymo iki jos pabaigos?

– Kiekvienoje iš palapinių atsirado daugiau gyvenimo pėdsakų. Piešiniai, koliažai, gėlynai ir kt. yra dalyvių veiklos rezultatai, kuriuos jie pasirinko įdėti į instaliaciją. Žiūrovai taip pat prisidėjo: atėję į galeriją jie negalėjo nieko pasiimti, tačiau galėjo keisti daiktų vietas erdvėje.

Žiūrovai ne tik galėjo keisti instaliacijos erdvę, apžiūrėti kūrėjų vaizdo, garso meno kūrinius, objektus, fotografijas, bet ir stebėti menininkų ir akademijos dalyvių performansus (dalyvauti juose negalėjo). Tai atrodo neįprasta, nes juk neiname žiūrėti į vaikus, kurie, pavyzdžiui, žaidžia kieme ar žaidimų aikštelėse.

Jų reakcijų nežinome, būtų įdomu kitame projekte panaudoti apklausos schemą ir išsiaiškinti, ar šis patyrimas jiems buvo keistas, netikėtas, įdomus.

– Ar ateityje planuojamas akademijas ketinate rengti tik galerinėse erdvėse?

– Taip, tik galerinėse erdvėse. Mums svarbu, kas įvyksta su meno institucija, kai objektai, kurie atsiduria erdvėje, tampa liečiamais. Įprastai galerijos erdvė yra suvokiama kaip vieta, kurioje negalima nieko liesti, o šiame projekte tai tampa erdve, kurioje būtina liesti. Kitas svarbus aspektas, kodėl pasirinkta galerijos erdvė – vaikų integravimas į meno instituciją. Jis yra būtinas, nes skatina jų norą sugrįžti, pasidalyti patirtimi su savo draugais. Taip auginama karta, kuri myli meną, kuriai menas yra būtinas.

Vardai ir veidai

Nomadiškos radikalios akademijos dalyviai: projekto menininkė tyrėja Marija Griniuk (LT / DK / FIN), Tue Brisson Mosich (DK / LT), Nanna Ylönen (FIN), Clifford Charles (UK), Marta Gil (SE), Sanna Blennow (SE), Rikke Goldbech (DK), Davidas Torstenssonas (SE), Anne-Louise Knudsen (DK), Anders Werdelin (DK), Adomas Danusevičius (LT/DK). Kauno menininkai ir meno iniciatyvos: Evelina Šimkutė, Šilainių sodai, Raimondas Binkauskas ir kiti.