Nuogas žmogus ant kalno Pereiti į pagrindinį turinį

Nuogas žmogus ant kalno

2026-11-21 20:00

Parodų atidarymo renginiuose skambančios oficialios kalbos,  pristatančios menininkus, jų kūrybos kontekstus, būna daugiau ar mažiau įtaigios. Tačiau kartais būtent jos tampa atspirties tašku būsimam parodos tekstui. Taip nutiko šįkart.

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį
Niekada nesutiktų draugų veidai. 2015.

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos „Čiurlionies“ galerijoje veikia žinomo tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus personalinė paroda „Vis dar ilgiuosi: tai, ką parsinešu“ (parodos kuratoriai – interjero architektė, Jaunojo tapytojo prizo organizatorė Giedrė Miller ir Kauno kolegijos lektorius, tapytojas, parodų kuratorius Arvydas Martinaitis). Įsiminė parodos atidarymo renginyje autoriaus išsakyta mintis: „Nelengva matyti vienoje erdvėje eksponuojamus skirtingų savo kūrybos laikotarpių darbus. Jų jau nebegaliu pataisyti – tenka priimti tokius, kokie yra, ir atsistoti nuogam prieš žiūrovų vertinimą.“

Pasinaudodama galimybe tekstui suteikti dėmesį patraukiantį pavadinimą, siekiu paskatinti skaitytoją leistis į pasivaikščiojimą po V. Marcinkevičiaus parodą, ją tyrinėjant ne paviršutiniškai, bet smalsiai. Tikiuosi, toks mano pasirinkimas nesulauks parodos autoriaus ar jo kūrybos gerbėjų priekaištų. Subjektyvia nuomone, jis prasmingai įsilieja į parodos kontekstą.

Ne tik sienos

Kalbos kalbomis, bet svarbiausia yra tai, ką žiūrovas atranda parodoje, kokių potyrių ji sužadina. Ypatingas jausmas aplanko vos įžengus į „Čiurlionies“ galeriją – tarpukariu pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą pastatytą pastatą, skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai eksponuoti ir saugoti.

Šios erdvės – ne tik sienos kūriniams eksponuoti. Jos susijusios su V. Marcinkevičiaus kūrybos kelio pradžia 1985-aisiais, kai menininkas įstojo į tuometį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademija). Plačiau apie studijų laikotarpį jau rašyta („Išsimatuokite savo ilgesį“, 2026 m. lapkričio 7 d., „Kauno diena“).

Į vietą, kur prasidėjo jo kūrybos kelias, dabar vingiuojantis per visą Europą, tapytojas sugrįžo po keturių dešimtmečių. Kaip parodos atidarymo renginyje pažymėjo viena iš kuratorių G. Miller, Lietuvoje pamatyti V. Marcinkevičiaus kūrybą tenka nedažnai. „Norėjome pristatyti menininką jo gimtajam miestui Kaunui. Parodyti darbus, kurių dar niekas nematė“, – dėkodama Kauno kolegijai ir A. Martinaičiui, pakvietusiam tapytoją istorinėse erdvėse surengti personalinę parodą, sakė kuratorė.

Keturi

Atrinkti ir keturiose „Čiurlionies“ galerijos ekspozicijų erdvėse eksponuoti tai, ką sukūrė per keturis dešimtmečius, menininkui nebuvo paprasta. Tačiau sprendimas kiekvienoje salėje pristatyti skirtingais laikotarpiais, kuriuos pristato išsamūs ir turiningi G. Miller tekstai, tapytus paveikslus palengvino atrankos procesą. Nors tai ne retrospektyvinė V. Marcinkevičiaus paroda, joje žiūrovai turi galimybę pamatyti ir ankstyvojo laikotarpio kūrybą – žvelgdami į 1991-aisiais tapytas drobes, iki šiol dar viešai neeksponuotas, ir paveikslus, kurtus pradėjus intensyviau bendradarbiauti su Danijoje veikiančia galerija „Galleri NB“ (1998 m.), kuri netrukus žymės savo 30-metį.

Kaip akcentavo G. Miller, žiūrovai gali apžiūrėti, ką menininkas tapė išvažiavęs iš Lietuvos, nujausti, kaip jis jautėsi, atrasti, kuo jis sužavėjo danų tautą, kuri jį labai myli ir vertina.

V. Marcinkevičius yra nutapęs danų rašytojo Leifo Davidseno, Danijos karališkosios šeimos narių ir kitų žymių asmenybių portretus. Jo kūrinių galima išvysti visuomeninių įstaigų ir universitetų pastatuose, bažnyčiose ir miestų aikštėse. Parodoje eksponuojami ir vėlyvieji, šiemet kurti, darbai. Bene didžiausią įspūdį paliko salė, kurioje pristatomus paveikslus būtent šiai parodai paskolino MO muziejus. Tačiau apie ją – truputį vėliau.

Asmeninė istorija I. 2012.
Miegantis angelas. 2018.
Atsisakę dangaus III. 1995.

Likti savo kelyje

Prieš plačiai atverdamas duris į visas keturias sales V. Marcinkevičius sakė, kad sugrįžti į savo jaunystę, į alma mater, yra svarbu ir sentimentalu. „Išlikę labai daug atsiminimų“, – akcentavo tapytojas. Ruoštis šiai parodai kūrėjui buvo iššūkis ne tik dėl grįžimo ten, kur žengė pirmuosius savo žingsnius kaip menininkas.

Pastarasis laikotarpis V. Marcinkevičiui ypač intensyvus – viena jo paroda šiuo metu eksponuojama Italijoje, kita ekspozicija neseniai uždaryta Danijoje, o personalinė paroda „Vis dar ilgiuosi: tai, ką parsinešu“ – įsiterpė tarp jų.

„Keturi nuo studijų baigimo pralėkę dešimtmečiai, keturios salės, keturios temos. Buvo įdomu apžvelgti savo kūrybą, parodyti pirmuosius darbus. Jauno menininko kūriniai – labai dramatiški, vėlesniuose – daugiau jausmų, meilės, įvairių istorijų pasakojimo. Matau, kas padaryta, iki kur ateita. Būti tiek dešimtmečių menininku nėra paprasta, be šeimos palaikymo tai būtų neįmanoma. Dėkoju žmonai už kelionę kartu. Didžiulė dovana kūrėjui – galėti eiti savo keliu ir jame išlikti“, – sakė V. Marcinkevičius.

Mėlynas pasaulis

Šioje parodoje akcentuojama ne tik menininko ir jo kūrybos kelio tema. Ekspozicija aprėpia platesnį lauką, kuriame atsispindi universalios, egzistencinės patirtys ir žmogaus būties aspektai. Temų universalumas lemia parodos įtaigumą ir žiūrovo įtraukimą. Apžiūrėjus visas ekspozicijos sales kyla noras sugrįžti prie vienos ar kitos drobės dar kartą. Ne tik dėl susidomėjimo kompozicijomis, spalvomis ar potėpiais, o ir dėl jaudinančių temų.

Kaip vienoje iš parodos anotacijų rašo G. Miller, V. Marcinkevičiaus tapybą pirmiausia pajuntame: „Spalva, kūno judesys, žvilgsnis ar netikėtas kūno pavidalas paveikia anksčiau, nei spėjame suprasti, kas vaizduojama. [...] jo veikėjai trokšta, bijo, žeidžia, ieško artumo. Kartais atrodo svetimi, tačiau žvelgdami į jų būsenas atpažįstame save.“

Ši įžvalga nusako vieną esminių menininko tapybos savybių – jos poveikis pirmiausia yra jausminis, emocinis. Tik vėliau žiūrovas pasineria į vaizdinių prasmių apmąstymą.

Jeigu sunku atpažinti save kūrinių veikėjų pavidaluose, galbūt tai padaryti gali pavykti pasinėrus į begalinę drobėse atsiveriančią mėlynos spalvos atspalvių įvairovę. Joje galima ieškoti to, kas artima ir sava: jausmo, prisiminimo, nuotaikos ar vidinės būsenos.

Šis mėlynos spalvos pasaulis nėra tik menininko, jis tampa erdve ir žiūrovo atradimams. Dažų sluoksniai, spalviniai niuansai, potėpiai kuria vizualinę įtampą. Ji veikia ne tik žvilgsnį, bet žadina ir vidinį jautrumą. Šiuo požiūriu paroda tampa ne tik susitikimu su menininko kūryba, bet ir galimybe susitikti su savo patirtimis, prisiminimais ir jausmais, kuriems kartais prireikia visai nedaug – ryškios spalvos, ekspresyvaus potėpio ar įdėmesnio žvilgsnio.

Teo žvilgsnis. 2025.

Atsisakę dangaus

Kiekvienas, apsilankęs parodoje, išsirinks salę, artimiausią jam. Remdamasi subjektyvia nuomone, išskirčiau erdvę „Atsisakę dangaus“. Nuo 1994-ųjų iki 1998-ųjų sukurtuose V. Marcinkevičiaus paveiksluose – žmogus, atsidūręs ties savo vidinių ribų slenksčiu.

G. Miller akcentuoja, kad šioje salėje išryškėja pasakojimas apie pasirinkimą, kurio kaina yra prarasta santarvė su savimi. „Kai tenka veikti prieš savo valią, nes neveikimo padariniai atrodo dar sunkiau pakeliami“, – sako kuratorė.

Žmogus, kalbantis su galva. 1997.

Skamba dramatiškai ir fatališkai, bet, jei kiekvienas atidžiau pažvelgtume į savo kasdienius pasirinkimus, nesunkiai pastebėtume akimirkas, kai nutylime tai, ką iš tiesų norėtume pasakyti, pasiduodame baimei, atsisakome savo poreikių, kad išvengtume konflikto. Elgiamės ne taip, kaip norėtume. Priimame vienokius ar kitokius sprendimus, nors giliai viduje jaučiame, kad jie nėra mūsų. Maži kompromisai, neišsakytos mintys, atidėti norai, vis pasikartojantis „dabar tam ne laikas“ kaupiasi ir gali tapti gyvenimo drama.

Pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų. Galbūt šioje V. Marcinkevičiaus kūriniais užpildytoje salėje galime apsinuoginti ir mes? Prieš save pačius. Galbūt nerdami į mėlyną jų gylį galime išnirti truputį kitokie: atidesni savo jausmams, jautresni kito patirčiai ir gebantys įsiklausyti į tai, ką jausmai sako mums.

Kas? V. Marcinkevičiaus paroda „Vis dar ilgiuosi. Tai, ką parsinešu“.

Kur? Kauno kolegijos Menų akademijos „Čiurlionies“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki gruodžio 7 d.

Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų