Muzikai žino: norint gerai groti, vasaros atostogų būti negali – lavintis būtina kiekvieną dieną. Kaune, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvusiame kultūros ir švietimo centre, pilna čia dirbusių muzikų ženklų – jų vardais pavadintos gatvės, mokslo, meno, atminties institucijos, apie jų gyvenimą ir veiklą pasakoja muziejai, žymi monumentai ir atminimo lentos. Jie kūrė Lietuvos muzikos istoriją, kūrė dėstymo tradicijas ir metodikas, čia veikė 2020 m. šimtmetį minėjusi Valstybės muzikos mokykla.

Tam, kad jų pavardės ir darbai nebūtų tik raidės istorijos knygose, apie Kauno muzikos mokyklą, pedagogus, jų santykius su studentais ir  mokyklos kasdienybę kalbuosi su muzikologe, vargonininke, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, knygų „Lietuvos vargonų menas: XIX a. pabaiga – XX a. I pusė“ (2012) ir „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“ (2020) dr. Egle Šeduikyte-Koriene.

– Dauguma Lietuvos muzikų mokslus baigė Rusijos imperijoje, bet buvo ir Vakarų Europos aukštųjų muzikos mokyklos absolventų. Kaip ir kokiu pagrindu buvo formuojama lietuviška muzikos dėstymo tradicija?

– Taip, mokytasi ir Vakaruose. Pirmieji Valstybės muzikos mokyklos (1920–1933 m., nuo 1933 m. – Kauno konservatorija) Kaune mokytojai – Juozas Gruodis, Balys Dvarionas, Kazimieras Vytautas Banaitis – mokėsi Leipcigo konservatorijoje. Grįžę neišvengiamai rėmėsi vakarietiškomis tradicijomis, o jų pedagogika žėrėjo įvairiomis laisvės apraiškomis. Man patinka K.V.Banaičio pavyzdys, kai jis sykį, labai vėluodamas į pamoką (o ir dažnokai vėluodavo), įlėkė kaip vėjas į auditoriją ir švytėdamas mokiniams paaiškino, kad jį aplankė kūrybinis įkvėpimas ir jis vaikščiodamas Nemuno pakrantėmis kūrė... Pakilia savo nuotaika ir geru ūpu užkrėsdavo visą klasę. Viena jo mokinių, Elena Navickaitė (Martinonienė) prisiminimuose rašo, kad kompozitorius buvo laisvo, o ne verčiamo darbo šalininkas ir tikėjo, jog, taikant nespraudžiamą į laiko rėmus darbo metodiką, galima pasiekti geresnių rezultatų. Taip jis ugdė mokinių vidinės drausmės kultūrą.

Na, kiti mokėsi Lenkijoje, Varšuvos muzikos institute: Viktoras Žadeika ir Juozas Naujalis, vėliau J.Naujalis dar stažavosi Regensburge. Juozas Kačanauskas studijavo Rygoje, o daugelis mokėsi Peterburge: Jonas Bendorius, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Žilevičius, Vladislava Grigaitienė, Izaokas Zaidmanas-Vildmanas ir kiti. Taigi, Valstybės muzikos mokykloje to rusicizmo kaip ir nebuvo. Juk iš dalies ir Peterburgo mokykla rėmėsi vakarietiškomis tradicijomis. Na, o Maskvos konservatoriją baigę – taip, gavo vadinamąjį rusišką štampą ir įgijo rusiškosios mokyklos paveldą. Yra skirtumas. Nemažai teko domėtis vargonininkų mokymosi procesais tarpukariu; akivaizdu, kad skambinti vargonais mokęsis Maskvos konservatorijoje pas Aleksandrą Gedikę Nikodemas Martinonis nevengė muštro dirbdamas su savo mokiniais, na, o sovietmečiu puikiai adaptavosi prie ir sovietinės sistemos. Maskvoje mokėsi dar ir Elena Laumenskienė; apie ją irgi yra kalbų, kad jos klasėje atmosfera būdavusi šalta. Čia kalbama tik apie Valstybės muzikos mokyklos pedagogus. Paskui buvo nemažai Kauno konservatorijos absolventų, baigusių studijas ir Paryžiaus, Italijos, Vokietijos, Čekijos aukštosiose muzikos mokyklose.

Nepatyręs muštro net ir norėdamas nesugebės muštruoti ko nors kito. Mokslas visuomet reiškė laisvę, galimybę išsivaduoti iš varganos buities, semtis žinių, šviestis, pamatyti pasaulio.

– Mes – kryžkelėje... Žvelgiant iš paprasto žmogaus perspektyvos, iš šių dienų, akivaizdu, kad muzikos pedagogikoje daug sovietmečio paveldo, kuris tikriausiai nėra tik muštras ir pedagogo pasipūtimas?

– Taip, bet kurios srities pedagogikoje vis dar daug to nepageidaujamo paveldo pas mus. Aš ir pati save kartais pagaunu, kad nejučia pasiduodu mokykloje įkaltiems mokymo(-si) standartams. Laimei, turiu puikių, negailestingų (šypsosi) bičiulių, kurie padeda save pamatyti ir išgirsti iš šalies. Tada ir pamatau, ir suprantu, kaip kartais sunku išsilaisvinti iš netikusių trafaretų, į kuriuos buvome įsprausti ir nesąmoningai vis dar naudojame seniai atgyvenusius modelius.

Tarpukariu Valstybės muzikos mokykloje vyravo itin betarpiška, demokratiška, alsuojanti laisve atmosfera pamokose. Pavyzdžiui, gyvavo tokia atvirų durų tradicija, leidžianti mokytojams bet kada užeiti į kolegos pamoką pasitarti, pasikalbėti ar pasiklausyti, kaip sekasi mokiniams. Tuomet mokęsis Jonas Nabažas skųsdavosi, kad staiga į kompozicijos ar fortepijono pamoką įgriūdavo koks mokytojas, netrukus prisijungdavo ir trečias (pvz., J.Gruodžio kompozicijos užsiėmimuose dažnai apsilankydavo B.Dvarionas) ir tekdavo visai komisijai rodyti atliktas užduotis.

Ką jau kalbėti apie nevaržomą mokytojų rūkymą per pamokas.  J.Gruodžio pamokose kartais per tvyrantį klasėje rūką vos vienas kitą įžiūrėdavo. Nepatenkintų buvo, tačiau apskritai mokiniai vertino kūrybišką ir laisvą bendravimą su savo mokytojais. Net ir per egzaminus, nepaisant griežtos tvarkos ir reikalavimų (visada dalyvaudavo Švietimo ministerijos atstovas), tvyrodavo draugiška, kolegiali, mokinius palaikanti nuotaika, tarsi išnykdavo barjeras tarp mokytojų ir mokinių. Kartais vykdavo ne tik individualus, bet ir kolektyvinis darbas – dėstytojai leisdavo konsultuotis vieniems su kitais egzaminų metu. Manau, taip tarpusavyje bendraujant mokytojui ir mokiniui atsispindėjo laisvų žmonių laisvoje šalyje santykis. Mokiniai taip pat turėjo savo nuomonę ir apie pedagogus, neidealizuodavo jų, būdami reiklūs sau, be išlygų, kartais net kategoriškai, kaip ir priklauso jaunuoliams, vertino ir savo mokytojus.

– Kita vertus, gal tik mums atrodo, kad griežtumas, balansuojantis ties muštru, yra iš sovietmečio atėjęs blogis. Gal taip buvo normalu tiek Rytuose, tiek Vakaruose?

– Nepatyręs muštro net ir norėdamas nesugebės muštruoti ko nors kito. Mokslas visuomet reiškė laisvę, galimybę išsivaduoti iš varganos buities, semtis žinių, šviestis, pamatyti pasaulio. Studijos buvo prabanga, ne kiekvienas galėjo sau jas leisti net ir Kauno muzikos mokyklai tapus valstybinei, kai geriausiai besimokantiems buvo mokama stipendija. Mokslas net ir jiems buvo mokamas, tad tos stipendijos, kiek žinoma, užtekdavo tik susimokėti už studijas. Mokiniai maksimaliai koncentravosi į mokslą, todėl mokytojams net ir nebūtų prireikę imtis kokio nors muštro, juolab kad jie puikiai žinojo kiekvieno savo mokinio situaciją ir problemas. Juk dar taip neseniai buvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva tik kilo iš griuvėsių. Gal todėl toks betarpiškas santykis buvo tarp mokinių ir mokytojų, kurie juos kiek galėdami palaikė ir rėmė.

– Ar lietuviai muzikai kūrė savo tradicijas, metodikas?

– Taip, kūrė. Keletą jų, susijusių su tarpusavio elgesiu, jau aptarėme. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo sukurtos savitos įvairių muzikos sričių mokyklos, paremtos vakarietiškomis tradicijomis ir tarptautine patirtimi. Galime paminėti bet kurio instrumento – vargonų, fortepijono, pučiamųjų ar styginių, dainavimo ir ypač kompozitorių mokyklą, visos jos buvo savitos, jose susiliejo įvairiose šalyse besimokiusių muzikų įgyta patirtis su lietuvišku muzikos meno suvokimu, kuris susipynė su vakarietiškomis tradicijomis. Pavyzdžiui, tokių eklektiškų vargonų kaip Lietuvoje, niekur kitur nerasite: fasadas – barokinis, klasicistinis ar neogotikinis, o skambesys – romantinis arba impresionistinis. Ir visos kitos įmanomos ir neįmanomos modifikacijos.

– Kaip buvo formuojamas mokyklinis repertuaras – ar atsižvelgiant į neseną Rusijos imperijos okupaciją norėta nusisukti nuo rusų kompozitorių, daugiau dėmesio skirti Vakarų kūrėjams? Ar niekas neakcentavo politinių aspektų kaip kad šiais laikais?

– Nepastebėjau, kad, kalbėdami apie kompozitorius, muzikai būtų akcentavę tautybę, rasę ar kokį politinį aspektą. Kaip tik menininkus kone sudievindavo ir vertindavo atsietai nuo politikos. Siekdami kuo geresnių savo rezultatų, mokiniai pasitelkdavo žymių kompozitorių pavyzdžius, aptardavo juos tarpusavyje, ginčydavosi dėl jų reikšmingumo, neretai paversdavo juos savo profesiniais herojais, tarsi kokiomis ikonomis. Lygioje gretoje buvo Ludwigas van Beethovenas, Ferencas Lisztas, Piotras Čaikovskis, mokiniai žavėjosi ir Antonu Rubinšteinu. Kompozitorius J.Nabažas, tuomet dar studentas, A.Rubinšteino ir P.Čaikovskio atvaizdams pirko rėmus, kad,  pasikabinęs ant sienos, pasak jo, galėtų žiūrėti į juos kaip į sektinus fortepijono ir kompozicijos idealus.

Bet ir situacija buvo kita, nei, kaip suprantu, užduodama šį klausimą, turite mintyje Ukrainos tragediją šiandien. Tuomet raudonarmiečiai buvo jau išstumti iš Lietuvos, 1920 m. pasirašyta taikos sutartis su Rusija, šalys viena po kitos pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o iki 1922 m. ir visos didžiosios – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Taigi, menas su bolševikais tuomet lietuviams niekaip nesisiejo. Na, buvo  tada ne tik rusų, bet ir vokiečių, ir lenkų puldinėjimų Lietuvoje, tai ir jų muzikai galėjo būti negeidžiami. Politikuojama žinoma buvo, kaip ir visais laikais. Tuo metu buvo muzikų pasiskirstymas į voldemarininkus ir smetonininkus, buvo skilimų net tose pačiose šeimose dėl politinių pažiūrų... Nieko nauja.

Bet dabar vyksta visai kas kita ir šie baisaus masto okupacinės rusų valdžios inicijuojami ir vykdomi nusikaltimai ukrainiečių tautai ir visai žmonijai vyksta mūsų akyse, mūsų pašonėje, todėl turime visais įmanomais būdais ir pavidalais – savo profesine, kūrybine, moksline, kokia tik norite veikla – palaikyti Ukrainą. Todėl ir atlikėjai šiomis tragiškomis dienomis atsisako koncertų Rusijoje ir rusų kūrėjų šedevrų savo repertuaruose, tokio pobūdžio tyla tarsi įtraukia didžiuosius Rusijos kompozitorius į visuotinį gedulą ir atriboja aukštąją Rusijos kultūrą nuo to, kas dedasi dabar, – jų nacijos vykdomų žiaurių nusikaltimų.

– Grįžkime į Valstybės muzikos mokyklą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje – mokykla buvo valstybinė, tačiau ar pakako biudžeto? Galbūt ją rėmė pavieniai mecenatai?

– Būtent – biudžeto mokyklai nepakako net ir paskelbus ją valstybine 1920 m. Nuolatinę lėšų stoką iliustruoja ir buvusios itin kuklios mokyklos patalpos, ir dažna jų kaita. Per pirmuosius dvejus savo gyvavimo metus mokykla keitė vietą, statusą ir pavadinimą net trejetą kartų! J.Naujalio privati muzikos mokykla, 1919 m. kovo mėnesį pradėjusi dirbti trijose tuometės „Saulės“, dabar „Aušros“ gimnazijos klasėse (Laisvės al. 55), iš Vyriausybės išsirūpinus geresnes patalpas, tais pačiais metais persikėlė į Vilniaus g. 2 (dabartinėje Gimnazijos g. 3). Deja, neilgai jomis džiaugėsi ir 1920 m., vyriausybei perėmus patalpas kitiems tikslams, mokslo metus buvo priversta baigti J.Naujalio namuose (greta Arkikatedros bazilikos). 1920 m. pavasarį mokykla buvo perduota Lietuvos meno kūrėjų draugijai (LMKD), pervardyta į Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos mokyklą ir naujus mokslo metus (gegužės mėnesį) pradėjo keturiuose kambariuose tuometėje Maironio g. 3 (dabar Maironio g. 11). Nuo 1920 m. spalio 1 d. pagaliau tapo Valstybės muzikos mokykla. Apie pavienius mecenatus neteko girdėti, tačiau jais buvo patys mokytojai, kurie, kiek galėdami, rėmė savo darbo vietą, dirbdavo ir be atlyginimo arba mainų principu, o buvo mokyklos gyvavimo etapų, kai ji turėdavo išsilaikyti vien iš mokinių mokamų pinigų už mokslą. Žinoma, mokykla periodiškai buvo remiama ir valstybės, tačiau to nepakako nuosekliam, sklandžiam darbui.

Tarpukariu Valstybės muzikos mokykloje vyravo itin betarpiška, demokratiška, alsuojanti laisve atmosfera pamokose.

– Kaip atrodė to meto mokinių kasdienybė ir buitis?

– Kasdienybė buvo maksimaliai užpildyta veiklomis. Tiesiog stulbina  užimtumas ir veiklų įvairovė. Daugelis, kad galėtų tęsti mokslus, dirbdavo dar ir galybę kitų darbų, padėdavo ūkiuose, šeimose. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, ryškėja, kaip skirtingai nei dabar buvo traktuojamas laisvalaikis. Atrodo, dabar taip leidžiamą laiką laikytume įtemptu darbu, o tuomet tai buvo lyg kokia prabanga ir didžiausias malonumas nuo vienos veiklos – skambinti pianinu, griežti smuiku, mokytis solfedžio, spręsti harmonijos užduotis (lyg smagiausius žaidimus) – pereiti prie kitos: lankytis koncertuose, teatre, šv.Mišiose, repetuoti chore, griežti orkestre ar stebėti repeticijas. Kiekviena likusi laisva akimirka nuo darbų ūkyje, buvo užpildyta laikraščių ir knygų skaitymu. Vadinamas „plokštelių griežimas gramofonu“ ar radijo klausymas „ausininio radio gadynei stojus“ (prisiminimai iš 1927 m. J.Nabažo dienoraščių) jau buvo tikra pramoga – dažnai pasidaliję po vieną ausinę, klausydavosi vėl ne ką kita kaip įrašus iš koncertų ar operų salių. Mokiniams buvo šventas reikalas lankytis savo mokytojų, bendramokslių ar iš svetur atvykstančių atlikėjų koncertuose, kurie gana dažnai vyko ne tik muzikos mokykloje, bet ir „Aušros“ gimnazijoje, Kauno universitete (nuo 1929 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), bažnyčiose. Valstybės muzikos mokykloje buvo skatinama lankyti ir Valstybės teatrą, daugelis mokinių naudojosi galimybe nemokamai gauti kontramarkių ir pamatyti visus naujausius pastatymus ir atlikimus. Studentija nevengdavo ir vakarėlių, lankydavosi kino teatruose – yra keletas spalvingų tokios patirties aprašymų.

Besidomintiems Kauno muzikine istorija yra džiugių žinių. Visai netrukus „Muzikos baruose“ ir „Lietuvos muzikologijoje“ pasirodys dr. Juditos Žukienės parengti straipsniai apie Valstybės muzikos mokyklos kūrimosi peripetijas. Publikacijose, kurios yra Lietuvos mokslo tarybos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vykdomo mokslo projekto „Valstybės muzikos mokykla (1920–1933): Lietuvos konservatorija de facto dalis“, autorė, remdamasi pirminiais šaltiniais, detaliai rekonstruoja Valstybės muzikos mokyklos kūrimosi istoriją nuo pat jos pamatų ir atskleidžia spalvingą šios muzikos institucijos priešistorę. Besidominčių ja laukia daug įdomių ir netikėtų atradimų.