XXI a. dažnai vadinamas perteklinės informacijos amžiumi. Naujienų srautai vis didėja, spartėja jų kaita, tad, norėdamas neatsilikti nuo aktualijų, žmogus yra verčiamas skaityti antraštes, akimis prabėgti pro jas iliustruojančias nuotraukas.

XXI a. dažnai vadinamas perteklinės informacijos amžiumi. Naujienų srautai vis didėja, spartėja jų kaita, tad, norėdamas neatsilikti nuo aktualijų, žmogus yra verčiamas skaityti antraštes, akimis prabėgti pro jas iliustruojančias nuotraukas. Dėl nuolatinės skubos ir informacinių srautų šiuolaikinis žmogus daug ko neatranda, negalėdamas suvaldyti vykstančių procesų. Susimąstyti apie tai, kiek daug dalykų lieka nepažinti, paskatino apsilankymas Kauno paveikslų galerijoje, parodoje "Neatrastas Julius Čepėnas (1925–2011)".

Kolorito ypatumai

Parodos anotacijoje J.Čepėnas pristatomas kaip "menininkas, žinomas menkam meno mylėtojų ratui". Pirmoji mano pažintis su dailininku įvyko sausį, kai jo kūriniai buvo pristatyti "Parko galerijoje", kurioje žvelgiant į J.Čepėno tapybos darbus buvo galima akimis ir mintimis "pasivaikščioti po senąjį Kauną", išvysti vaizdus, jaunesnės kartos žmonėms menkai pažįstamus, bet artimus. Tuokart ypač sužavėjo sodrus paveikslų koloritas.

Naujoji J.Čepėno darbų ekspozicija nustebino prašviesėjusia kūrinių spalvine gama, kurioje smulkiais potėpiais kuriamas šviesos ir šešėlių žaismas, perteikiantis subtilias dailininko pajautas vaizduojamai vietai.

Kūrinių serijoje "Kauno peizažai" (1951–1996) atsiveria atokios miesto vietos, kuriose ilgaamžiai mediniai namai randa saugų prieglobstį sužaliavusios gamtos apsuptyje. Pastarąją J.Čepėnas vaizduoja nepraleisdamas nė vieno medžio lapo, spalvomis išsprogusio žiedo ar žolės stiebo. Gamtoje menininkas sukuria ištisą žalios spalvos simfoniją, suskambančią galybe atspalvių.

Potėpių poezija

Paveikslų serijoje matomas Kauno architektūros paveldas, kuris impresionistiškais potėpiais atgyja pasakoti istorijų iš praeities.

Kaip žinome, dailininkas kūrė brėžinių projektus, Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus. Atrodytų, jo vaizduojama architektūra turėtų būti sausa, tačiau yra atvirkščiai: tapybos darbuose ji pakylėta, atskleistas didingas jos grožis, spinduliuojantis nežemiškomis spalvomis, dėl kurių kompozicijos kiek primena scenografijų elementus.

Menininko akis nepraslysta ir pro kelių aukštų mūrinukus, tankiai susispietusius į krūvą viename iš Kauno gyvenamųjų rajonų. Vaizduodamas juos iš aukšto rakurso dailininkas potėpiais vaikšto namų stogais, žvalgydamasis po miesto apylinkes.

Nedidelio formato kūriniuose vaizduojama ir Nemuno sala. Apskritai, sprendžiant iš "Kauno peizažų", matyti, kad vandens motyvas menininkui buvo reikšmingas. Tyvuliuojančiame Nemune atsispindi dinamiškos debesų figūros, gamtos elementai ar žaismingi saulės blykstelėjimai.

Dangus, vanduo, gamtos motyvai, architektūros elementai – pagrindiniai J.Čepėno paveikslų personažai, atgyjantys teptuku pasakojamomis istorijomis.

Turtingas palikimas

Darbų serija, kurią sudaro trys portretai ("Dukros portretas" (1956), "Uošvės portretas" (1954), "Žmonos portretas" (1952) ir vienas autoportretas (1950), lyginant su "Kauno peizažais", išlaiko ramų, pastelinį, kiek melancholišką koloritą. Darbuose žiūrovo žvilgsnį pagauna dailininko vaizduojamų jam artimų žmonių akys, jose slypintis švelnus liūdesys pripildo paveikslų erdvę apmąstymais apie būtį, santykius vienų su kitais, gyvenimo pakilimus ir nuosmukius.

Paroda J.Čepėną atskleidžia kaip įvairialypį kūrėją, savo talentą atradusį ne tik tapyboje, grafikoje ar scenografijoje. Dailininkas iliustravo knygas, kūrė joms viršelius. Nemažas jo nuopelnas – jaunosios menininkų kartos ugdymas.

Greta tapybos kūrinių eksponuojamos ir menininko kurtų scenografijų nuotraukos – nespalvotos, jau kiek pablukusios. Čia pat galima apžiūrėti ir J.Čepėno eskizus, kurtus Telšių Žemaičių dramos teatro spektakliui "Žaismingasis nuotykis" bei viršelių ir iliustracijų projektus, skirtus edukacinėms knygoms.

Iš ekspozicijos Kauno paveikslų galerijoje lankytojus išlydi 1959-aisiais menininko sukurtas vitražas "Pieta". Krikščioniškos tematikos darbe atsispindi santūri, uždaro būdo, tačiau dvasiškai turtinga dailininko asmenybė, kurią pagerbti, prisiminti ir kviečia ši paroda.