Laikmečio įtaka

Parodoje pristatomi kūriniai iš įvairiausių medžiagų: stiklo, keramikos, odos, tekstilės. Vis dėlto medžiaga čia nėra vien žaliava: ji tampa menininko mąstymo, idėjų ir emocijų terpe. Parodos kuratorė, stiklo menininkė Sigita Grabliauskaitė sako atkreipusi dėmesį, kad medžiaga nenustelbtų menininkų kūrybiškumo, o veikiau praplėstų idėją, koncepciją.

S. Grabliauskaitė pabrėžė, kad šiandien žmonės vis dažniau sieja kūrybą su technologijomis, ypač dirbtiniu intelektu (DI). Jis tampa savotišku naujųjų laikų amatu – įrankiu, kuriuo naudojamasi kasdien, neretai pamirštant, kad meno kūriniai gali gimti iš žmogaus rankų darbo.

Kalbėdama apie amatą, S. Grabliauskaitė pripažino, kad šį žodį šiandien vartoja labai atsargiai. „Amatas yra apskritai gyventi“, – sakė parodos kuratorė. Pasak jos, jauni žmonės dabar auga aplinkoje, kurioje įprasta daug ką patikėti DI ar įvairioms programoms.

„Mokyklose vaikai jau mokomi naudotis DI. Programėlių kurti – irgi pilna, kaip ir pasistatyti automobilį, nusipirkti su nuolaida, atsisiųsti.  Daug  laiko atima tie programėlių valdymai ir aptarnavimai, mokesčių apmokėjimai, bankų, apskritai gyvenimo reikalai. Taip prarandame laiką būti su savo kūrybos idėja, su pačia medžiaga“, – aiškino ji.

Pasak parodos kuratorės, studentai kartais greičiau įvaldo skaitmenines programas, nei išmoksta dirbti su medžiaga.

Tokia situacija S. Grabliauskaitei primena naująjį amatą, kur žmogus tampa nebe medžiagos meistru, o skaitmeninės sistemos operatoriumi. Paroda „Proveržis“, pasak jos, svarbi kaip priminimas, kad tikrasis menas gimsta, kai žmogaus rankos prisiliečia prie stiklo, keramikos, odos ar tekstilės, o ne vien valdo programą.

Sigita Grabliauskaitė, „Glass Jazz Women“ ir „Baltijos jūroje surasti“.

Išgrynintos idėjos

Pats parodos pavadinimas „Proveržis“ tampa jos esmės raktu. Tai nėra tik metafora, bet ir aiškiai apibrėžtas siekis – išdrįsti veržtis, atrasti naujų kelių, jungti skirtingas medžiagas ir prasmes.

Parodos kontekste žodis „proveržis“ reiškia kūrybos šuolį, kuriame stiklas, keramika, oda ir tekstilė atsiskleidžia netikėtomis idėjomis ir jų išraiškomis. Čia medžiagos prabyla naujais balsais: trapūs tampa tvirti, kasdieniški įgauna simbolinę svarbą, o pažįstami paviršiai atveria iki šiol nematytų prasmių. „Proveržis reiškia veržtis mūsų studentams ir absolventams, nepamiršti kurti ir atrasti naujų medžiagų jungimo būdų“, – sakė S. Grabliauskaitė.

Apie tai, ką jam reiškia pats žodis „proveržis“, kalbėjo ir vienas iš parodos kūrinių autorių Artūras Rimkevičius. Pasak jo, šis terminas pirmiausia sietinas su vidine kūrybine būsena, kai idėjos įgauna apčiuopiamą formą. „Proveržis – tokia minčių sugeneruota išraiška. Tai ne chaosas. Proveržis – kai sugeneruoji absoliučiai viską, suimi į viena ir tada staiga paleidi. Tai ir idėjos, ir teorijos, ir konteksto išgryninimas“, – teigė jis.

Audrius Bartninkas / studija „GOTI“. Odinių rankinių kolekcija.

Medžiaga – bendrakūrėjė

Parodos anotacijoje išskiriami keli ryškūs darbai. Ievos Paltanavičiūtės bespalviai objektai „430–490 nm“, lydimi teiginio „aš atimu spalvą iš elemento“, ir kūrinys „2 metrai nenugalimųjų“ stikle įkūnija trapumo ir minimalizmo duetą.

Vokietijoje gyvenančios lietuvės tekstilės Almyros Weigel darbas „Žinios iš antrų rankų“ reflektuoja tvarumo idėją, kai medžiaga tampa dialogo partnere ir pasakoja savo ankstesnį gyvenimą. „Ji sukaupė visą (kai kurių vokiškų ir lietuviškų) laikraščių kolekciją, tada čia yra sukta ir sukta, daug daryta ir padaryti tokie laikraščių siūlai, toks konceptualus ir tvarus menas“, – pasakojo S. Grabliauskaitė.

Šiuose ir kituose darbuose formos, paviršiai ir faktūros kviečia sustoti ir įsiklausyti.

Šiandien, kai mus supa daugybė trumpalaikių ir neperdirbamų plastikinių daiktų – nuo puodelių iki įvairių smulkmenų, ypač svarbu kurti darbus, turinčius ilgalaikę išliekamąją vertę, sako S. Grabliauskaitė. „Norėčiau, kad lankytojai išsineštų žinią, kad vis dėlto sugebėti valdyti medžiagą ir kurti savo konceptualias idėjas yra pas aukščiausias menininko pasiekimų taškas“, – kuratorė sakė norinti, kad būtų atkreiptas dėmesys į medžiagą, virstančią visokiomis formomis, idėjomis, ir pajaustas poreikis Lietuvoje tęsti šią kūrybos tradiciją.

Viktoras Dailidėnas, „Žemyna“.

Patraukiantis interaktyvumas

Dar vienas parodos kūrinių bruožas – performatyvūs objektai. Veidrodiniai darbai, tokie kaip Ramutės Toliušytės „Palikti ženklai“ ar Kamilės Nemčiauskaitės „Mėnesiena“, įtraukė žiūrovą į meno kūrinį. Čia veidrodis nėra tik paviršius, bet ir daugiasluoksnis naratyvas, priklausantis nuo kiekvieno žvilgsnio kampo. Taip meno patirtis tampa nepastovi, kintanti – kiekvienas lankytojas regi skirtingą kūrinį, o kartu ir save jame.

Ne vienas lankytojas po atidarymo akcentavo, kad ši paroda – ne pasyvus objektų žiūrėjimas, o patyrimas, įtraukiantis visais pojūčiais. „Erdvė tokia pilna šviesos, tokios galingos dermės tarp visų tų menininkų, kažkokių idėjų, projektų, viskas labai susisieja. Labai džiaugiuosi atėjusi į šitą parodą“, – įspūdžiais dalijosi ekspoziciją aplankiusi meno mylėtoja Gražina Paškevičiūtė.

Paroda tapo ne tik meno pristatymu, bet ir kvietimu leistis į asmeninę kelionę. Proveržis čia – ne vien menininkų, bet ir žiūrovo patirtis. Kiekvienas susidūrimas su kūriniu – galimybė pažvelgti kitaip į medžiagą, į meną, į save.

Atidarymo vakarą galerijos erdvę užpildė ir muzika – pianistė Smiltė Sabašinskaitė sukūrė subtilų foną parodai. Jos atliekami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai ne tik papildė atidarymą, bet ir kvietė paminėti žymiojo Lietuvos menininko 150-ąjį jubiliejų. Renginį kartu su parodos kuratore S. Grabliauskaite vedė Kauno kolegijos taikomosios komunikacijos studentas Danius Varnauskas.

Almyra Weigel (Vokietija), „Žinios iš antrų rankų“.

Kas? Paroda „Proveržis“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje.

Kada? Veikia iki rugsėjo 30 d.