R. Daugėlaitė: nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi | KaunoDiena.lt

R. DAUGĖLAITĖ: NEBĖK NUO SAVĘS, KĄ GERESNIO RASI

"Kita stotelė – Žasliai", – į pokalbį su profesionalia muzikante Roberta Daugėlaite įsiterpia traukinio pranešėja. Tiesa, kalbėjomės ne apie muziką. Prieš pasirodymą senosios muzikos festivalyje Vokietijoje, Švėrine, su tarptautiniu grigališkojo choralo ansambliu "Graces&Voices" nuo galvos iki kojų juoda mergina išsilaipino galerijoje "Balta" su pirmąja personaline piešinių paroda. Akivaizdu, kad talentingos merginos gyvenimo kelionėje laukia dar ne viena svarbi stotelė ir vis mažiau kryžkelių.

– Kaip atrinkai darbus savo pirmajai parodai?

– Neturėjau pasirinkimo. Visi darbai išdovanoti, tad atsinešiau, ką turėjau. Galerijos "Balta" šeimininkė Jolanta Šmidtienė atliko sunkiausią darbą – padėjo, eksponuojant skirtingus darbus, juos sudėlioti pagal tam tikrą scenarijų.

Mano darbuose – vieša ir atvira popieriuje užfiksuotų emocijų, jausenų publikacija: absoliučiai paprasti momentai ir gyvenimo smulkmės.

– Tavo kūrybinis slapyvardis Giacele? Ką po juo slepi?

– Jis atėjo dar iš ankstyvos paauglystės. Tuo metu intensyviai klausiausi grupės "Metallica", savaime pamilau gitarą ("Gi"). Keltų muzika privertė įsimylėti arfą ("a"), tačiau atradus tėvų fonotekoje "Apocalyptica plays Metallica by 4 cellos (1996)" albumą gimė didžioji meilė violančelei ("cele"). Iš mano mylimų instrumentų ir susilipdė šis pavadinimas

– Gali skambėti keistai – "Metallica", "Apocalyptica" ir Vytauto Didžiojo bažnyčios vargonininkė.

– Turiu iš tėvų (Rolandas Daugėla – žinomas chorvedys, Rima Daugėlienė – muzikos pedagogė – red. past.) perimtą pareigą – dažnai giedu krikštynų, santuokos sakramento metu ar netekties valandą. Ši patirtis iš tiesų turi prasmę, įkvepia kūrybai ir leidžia pastebėti žmogiškąjį taurumą. Nuostabiausias dalykas gyvenime ir yra harmonija. Viskas reikalinga, tereikia stengtis balansuoti ir pajausti proporcijas.

Labai patiko kažkada skaityto straipsnio autoriaus mintis: "Klasika – šventovė, folkloras – gamta, rokas – kelias, džiazas – miestas." Tad kaip galima siaurai vienu žanru gyventi?

Mane įkvepia tiek grigališkasis choralas, tiek sunkioji muzika, energijos suteikia šiuolaikinės kompozicijos ar rokas, o subalansuoja džiazo muzika.

Muzikos pasaulis kontrastingas kaip ir pats pasaulis: kiekvienas stilius turi savo laiką, vietą ir prasmę.

– Žvelgiant į tavo darbus, akivaizdi muzikos įtaka. Ypač ankstesnieji darbai, kuriuose dominuoja linija, sakyčiau, piešimas iš išardytų penklinių.

– Muzikos ir vaizdo pasaulis nuolat pynėsi. Vidiniai išgyvenimai persikūnija į vaizdinius. Tik dažniausiai nėra laiko tapyti. Galbūt todėl ir apsistojau ties grafika – rašikliu ir popieriaus lapu kuprinėje. Gali čia ir dabar pagauti praskrendančią mūzą.

Žmogaus laikinumą, stebuklą gyventi ir trapumą visada išgyvenu muzikoje ir stengiuosi tą jauseną perduoti darbais. Piešinys – tavo tylus dangus, kuriame esi vienas su savimi ir neri į galvoje besisukantį pasaulį, kurį transformuoji į fizinį kūną popieriuje. Muzikoje kaskart išgyveni vis naujas emocijas, o popieriaus lape – tik tą vienintelę akimirką.

Muzikoje kaskart išgyveni vis naujas emocijas, o popieriaus lape – tik tą vienintelę akimirką.

– Gal turi savo mylimiausių dailės pasaulyje?

– Pas senelius buvo Herlufo Bidstrupo komiksų knyga. Dar vaikystėje ją varčiau, gyvenau joje, kiekvienas puslapis buvo nučiupinėtas iki nutriušimo. Tai, matyt, padarė įtaką iliustratyviam piešimo stiliui.

Visuomet žavėjausi daile, kurioje yra konkretumo ir saikingai abstrakcijos. Mano vizualaus meno guru – austrai Gustavas Klimtas, ekspresionizmo karalius Egonas Schiele, nuostabaus moteriškumo čekų perteikėjas Alphonsas Mucha, šveicaras Ferdinandas Hodleris, ankstyvoji Paulo Picasso kūryba.

– Daugumą kūrėjų įkvepia daugiau mažiau tie patys dalykai. O kas tave iškvepia?

– Geras klausimas. Viena žodis – rutina. Pasikartojimas žudo. Apima apatija, nerimas, kad neturi ką pasakyti. Ir tuo iškvėpimo metu ateina nejaukus beprasmybės jausmas

– Ar dažnai taip nutinka?

– Kiek sau leidi. Reikia dirbti su savimi, kad taip nebūtų, pajausti, kada tos bangos gresia. Lengviausiai padeda įveikti ilgas vaikščiojimas, draugai, dviratis, gamta, skaitymas, kelionės. Pamenu, kai įtemptą studijų savaitę Vilniuje reikėjo jėgų, sulaukusi saulėtekio čiupau dviratį ir per miegantį auštantį Vilnių myniau, kiek akys matė. Toje tyloje ir tuštumoje atsiveria mums nematomas pasaulis: girdi tolimus gamyklų ūžesius, regi centro gatve bėgančią lapę, Gedimino prospekte lakstančią kiaunę ir paukščių čiulbėjimo piką. Tiek užtenka. Įsikrauni. Vienatvė – dovana. Ne kiekvienas sugeba ją išnaudoti. Ne kiekvienas ją įvertina. Aš myliu vienatvę. Tai neblaškomas laikas su pasauliu, kai gali įsiklausyti, išgirsti, susivokti, įsikvėpti, atrasti, pastebėti, nurimti ir tuomet dovanoti ir sugrįžti. Vienatvė yra būtina.

– Tavo darbuose atsirado spalvų. Kas nutiko?

– Naujas gyvenimo etapas. Glušinau save, neleidau sau spalvų gyvenime. Man jų nereikėjo. Aš jomis džiaugdavausi išorėje. Galbūt snobiškumas blėsta. Dabar aš įsileidau spalvas į save ir jos pradėjo iš manęs skleistis. Ir, sakyčiau, neblogai jaučiuosi. Iš pradžių buvo tarsi akibrokštas, švelniai rožinė, tačiau dabar su ja neblogai sutariu. Atrodo, tarytum save išduodu? Tiek to. Smagu visada gyvenime atrasti kažką nauja: kiek sau neleidau spalvų, tiek dabar esu išsiilgusi jų kaip vaikas.

Dabar klausau širdies, o ne to, ką kalba galva. Kur nuves? Ten, kur reikalinga ir dėl ko esu šioje žemėje.

– Ar tai reiškia, kad priėmei save?

– Kas aš esu, neklauskit. Gal greičiau tai leidimas viskam vykti savaime. Aš anksčiau projektavau, kokia norėčiau būti, dominavo racionalumas. Dabar klausau širdies, o ne to, ką kalba galva. Kur nuves? Ten, kur reikalinga ir dėl ko esu šioje žemėje. Kam duoti žmogui tam tikri gebėjimai? Tam, kad už juos būtum atsakingas ir jais kalbėtum. Juk kiekvienas esame čia ne veltui.

– Ar sunkiai nugalėjai vidinį kritiką, ryždamasi surengti pirmą parodą?

– Esu perfekcionistė ir savikritikos auka, siekianti tobulo nepasiekiamumo. Mano paroda būtų buvusi surengta mano artimųjų ir draugų po 50 metų, tačiau jie metų metais kalbėjo į ausį, skatino ir šiais metais viskas įvyko savaime. Atėjo laikas. Aš net nesijaudinau, ramia širdimi viską padariau. Žinau, kad tai turėjo įvykti. Svajonė realizavosi.

– Parodoje galima pavartyti albumą, kuriame suklijuoti išmesti piešiniai ir eskizai, kuriuos nuo paauglystės rinko ir saugojo mama. Kokios parodos lankytojų reakcijos jis sulaukė?

– Įdomiausia tai, kad būtent dėl šio albumo gaunu daugiausia atsiliepimų. Jame suklijuoti eskizai ir momentiniai emocijų proveržiai. Parodos lankytojus labiausiai palietė ne ištobulinti paveikslai, prie kurių iki paryčių sėdėta, bet tos poros minučių trukmės iškrovos. Girdėjau gandų, kad albumą pavartę profesionalūs menininkai nustebo ir patarė, kad jokių studijų man nereikia, nes mokslas tik sugadintų braižą ir pajautą.

– Ar yra kokia žinutė, kurią nori perduoti žmonėms?

– Visą laiką savo darbais stengiuosi sugrąžinti žmones prie tikrųjų vertybių. Mėgstu stebėti aplinką, dažnai lankausi užsienio šalyse ir ieškau atsakymo, kur slypi universali žmonijos harmonija ir laimė.

Paprastumas, mažyčių dalykėlių pastebėjimas, jausmai tarp žmonių, žmogaus ryšys su gamta, gyvūnais, tas mažytis džiaugsmas, kurį aš fiksuoju. Tai tarsi priminimas, kad žmonės nelėktų laike ir nuo savęs.

"Nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi" – toks parodos pavadinimas. Esi toks, koks esi, ir turi išgirsti savo širdies balsą. Jo vedamas skleistis ir šviesti, padovanoti šypseną praeiviui, ypač savam gal kartais piktam, bet mielam lietuviui gatvėje. Gyventi ypač žavu ir įdomu, jei įsiklausai į savo vidaus melodiją ir leidi jai vesti tave.

– Ar tikėtis antrosios parodos?

– Tikrai taip. Jaučiu įkvėpimo skonį. Ir jau žinau, kaip tai atrodys.


Kas? R.Daugėlaitės piešinių paroda.

Kur? Galerijoje "Balta".

Kada? Veikia iki balandžio 21 d.

GALERIJA

  • R. Daugėlaitė: nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi
  • R. Daugėlaitė: nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi
  • R. Daugėlaitė: nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi
  • R. Daugėlaitė: nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi
  • R. Daugėlaitė: nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi
Rašyti komentarą
Komentarai (6)

Mociute

Nesigilinant i visus isvedziojimus ir liaupsinimus tai slyksti peizone ,dazu darkymas ,jau geriau grotu kuo nors ,muzikos tai nors nesimato,klausydamas,gali mastyt ,ka nori.

Nesvarbu kas

Linkiu Robertai didelės kūrybinės sekmes!!

NeOLIA

Nepavydėk. Nuostabi nuotrauka
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS