Kokie iššūkiai ir atradimai laukia dirbant su choristais, kaip gimsta muzikinis ryšys tarp vadovo ir kolektyvo? Apie tai – Lietuvos chorų sąjungos pokalbių ciklas „Iš arti: jaunojo dirigento praktika“. Pirmoji ciklo pašnekovė – VDU choro dirigavimo studentė Gabija Frejerytė, kuri praktiką atliko Kauno kultūros centro mišriame chore „Gintaras“, vadovaujamame Jovitos Kulakauskienės.

– Kodėl pasirinkai atlikti praktiką su choru „Gintaras“? Kas Tave patraukė šiame kolektyve?

– Su choru „Gintaras“ susipažinau dar praėjusių metų vasarą, vienai kolegei mane supažindinus su kolektyvo vadove Jovita Kulakauskiene. Ji pakvietė prisijungti prie choro Kauno kultūros centre. Nuo pat pirmo susitikimo pajutau stiprų ryšį – sužavėjo šiltas priėmimas, draugiška atmosfera ir nuoširdus bendravimas. Praktika šiame mėgėjų chore man tapo prasminga ir vertinga patirtimi.

– Koks buvo Tavo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti kontaktą su choristais, choro vadove J. Kulakauskiene?

– Kolektyvas pasitiko šiltai ir draugiškai. Jautėsi nuoširdus tarpusavio bendravimas, pagarba ir bendruomeniškumas. Dėl to buvo lengva įsilieti, o atmosfera skatino augti ir kurti kartu.

– Ar buvo momentų, kai teko keisti savo požiūrį ar prisitaikyti prie kolektyvo kultūros, įpročių, dinamikos?

– Taip, teko. Kolektyvas įvairialypis – skiriasi patirtis, mokymosi tempai. Buvo svarbu išlikti lanksčiai ir supratingai, kad muzikinis procesas būtų darnus, o bendravimas – šiltas.

– Kokias konkrečias užduotis Tau teko atlikti? Ar turėjai galimybę diriguoti renginiuose, parinkti repertuarą, planuoti procesą?

– Turėjau galimybę diriguoti koncerte, vesti repeticijas – tiek su vadove, tiek savarankiškai. Tai buvo motyvuojanti patirtis, padėjusi sustiprinti pasitikėjimą savimi. Šiuo metu kartu su vadove ruošiamės koncertui liepos 6-ąją, ir džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie repertuaro formavimo.

– Kaip keitėsi Tavo santykis su choru nuo pirmos iki paskutinės repeticijos? Ar jautėsi progresas, pasitikėjimo augimas?

– Pradžioje daugiau stebėjau ir stengiausi suprasti kolektyvo dvasią, o laikui bėgant atsirado ne tik muzikinis, bet ir žmogiškas ryšys. Įsiliejau į kolektyvą kaip į bendruomenę. Pasitikėjimas savimi augo, jaudulys mažėjo – dirigavimas tapo natūralesnis, o rezultatai džiugino.

– Ar bandei įgyvendinti kokį nors savo meninį sumanymą? Kaip sekėsi jį perteikti chorui?

– Šioje praktikoje labiau gilinausi į darbo su choru procesą, komunikaciją ir dirigavimą. Nors konkretaus sumanymo dar neįgyvendinau, jaučiuosi pasiruošusi tai daryti ateityje.

– Kaip ši praktika praplėtė Tavo supratimą apie dirigavimą – ne tik kaip amatą, bet ir kaip meninę bei socialinę veiklą?

– Praktika parodė, kad dirigavimas – ne tik amatas, bet ir menas bei lyderystė. Tai kūryba, emocijų perteikimas, bendruomenės telkimas ir ryšių kūrimas. Be technikos čia labai svarbus ir žmogiškasis veiksnys.

– Ką supratai apie dirigento, kaip lyderio, vaidmenį per praktiką? Ar pasitaikė momentų, kai teko ieškoti autoriteto ir empatijos pusiausvyros?

– Dirigentas – tai ne tik techninis vadovas, bet ir įkvėpėjas, bendruomenės kūrėjas. Kartais reikia švelnumo ir kantrybės, o kartais – tvirtumo. Labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp empatijos ir autoriteto. Atviras bendravimas su choristais tam labai padėjo.

– Ar pasikeitė Tavo požiūris į repeticijos struktūrą, komunikaciją ar repertuaro parinkimą?

– Taip. Anksčiau daug dėmesio skirdavau rezultatui, dabar suprantu, kad geriausia chore skirti laiko ne tik muzikai, bet ir ryšių kūrimui. Žmonėms svarbu jaustis gerai, būti išgirstiems – tada ir muzika skamba geriau.

– Ar ši patirtis pakeitė Tavo požiūrį į mėgėjų chorinę kultūrą Lietuvoje?

– Taip, labai. Supratau, kiek daug nuoširdumo ir meilės muzikai slypi šiuose kolektyvuose. Čia svarbu ne tik technika, bet ir bendruomeniškumas, atsakomybė, motyvacija. Mėgėjų chorai – gyvybiška mūsų kultūros dalis.

– Kaip manai, ką reiškia „geras dirigentas“ mėgėjų chorui? Ar tai skiriasi nuo darbo su profesionalais?

– Manau, geras dirigentas mėgėjų chorui – tai ne tik geras muzikantas, bet ir kantrus, palaikantis lyderis. Su profesionalais dažniau koncentruojamasi į detales, o mėgėjų chore reikia daugiau pedagoginio jautrumo, empatijos, gebėjimo augti kartu.

Čia svarbu ne tik technika, bet ir bendruomeniškumas, atsakomybė, motyvacija. Mėgėjų chorai – gyvybiška mūsų kultūros dalis.

– Kokiam chorų tipui labiausiai norėtum diriguoti ateityje? Kodėl?

– Esu dirigavusi vaikų chorui, mėgėjų chorui ir studentų kolektyvui, tad teko patirti skirtingų chorų dinamiką. Ateityje labiausiai norėčiau diriguoti arba mėgėjų, arba profesionalų chorui. Dirbti su pastaraisiais būtų įdomu, nes norisi pamatyti kaip į naują dirigentą reaguoja aukšto lygio atlikėjai, kaip jie priima menines idėjas ir kaip vystosi bendradarbiavimas, kai visi turi stiprų muzikinį pagrindą. Tuo tarpu mėgėjų choras traukia nuoširdumu, bendruomeniškumu ir noru tobulėti. Su tokiais kolektyvais jaučiamas glaudesnis žmogiškas ryšys, o procesas tampa ne tik muzikinis, bet ir asmeniškai prasmingas.

– Ką patartum studentui, kuris tik ruošiasi pradėti savo praktiką? Į ką labiausiai verta atkreipti dėmesį?

– Būk atviras – žmonėms, patirčiai, procesui. Stebėk, klausykis, bendrauk. Nebijok klysti – praktika skirta augimui. Santykiai su vadovu ir choristais dažnai duoda daugiau, nei gali numatyti.

– Gal gali pasidalyti epizodu, kuris Tave asmeniškai labiausiai sujaudino ar nustebino praktikos metu?

– Tai, kas man labiausiai įstrigo ir sujaudino, buvo ne konkreti repeticija ar koncertas, o kaip natūraliai jaučiausi kolektyve. Stebėdama šiltą vadovės Jovitos ir choristų bendravimą, pajutau, kad šis choras – tarsi antra šeima. Toks ryšys tarp žmonių neatsiranda per dieną – tai ilgo buvimo kartu, pasitikėjimo ir bendrų išgyvenimų rezultatas. Mane labai nustebino ir įkvėpė tai, kaip nuoširdžiai jie rūpinasi vieni kitais ir kartu kuria jaukią, palaikančią aplinką. Atrodo, šiame chore viskas įmanoma – net jei ateina naujas žmogus, jis iškart priimamas šiltai, tarsi būtų čia visada buvęs.

– Jeigu galėtum viską pradėti iš naujo – ką darytum kitaip?

– Jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, turbūt norėčiau turėti daugiau pasitikėjimo savimi jau nuo pat pradžių. Praktikos pradžioje buvo daug nedrąsos ir abejonių – ar pakankamai pasiruošusi, ar pavyks užmegzti ryšį su kolektyvu. Dabar suprantu, kad svarbiausia – pasitikėti ir nebijoti klysti.