Būtent tokia kryptimi žengia ir spektaklis „Ikaras“, kurio eskizas bus pristatytas tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, vyksiančiame Kaune rugpjūčio 2–9 dienomis.

Tai pirmasis autorinis šiuolaikinio cirko menininko Džiugo Kunsmano spektaklis. Pasitelkdamas Ikaro istoriją, jis ne tik tyrinėja pavojingą ribų bandymo laisvę, bet ir kalba apie norą išsiskirti, rasti savąjį kelią. Kaip sako pats autorius, nors „Ikaras“ skirtas jaunajai auditorijai, jo temos aktualios kiekvienam.

– Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristatysite spektaklio „Ikaras“ eskizą. Kodėl pasirinkote būtent Ikaro mitą kaip spektaklio ašį?

– Dažnai prisimindami šį mitą pamirštame svarbų veikėją – Dedalą, kuris sakė Ikarui, kad jis neturėtų skristi per žemai, nes neatsidurs vandenyje, ir per aukštai, kad saulė neištirpdytų vaško sparnuose. Tačiau Ikaras, apimtas puikybės, pasielgia priešingai. Man šis mitas padeda reflektuoti apie atsiskyrimo, savęs kaip nepriklausomo asmens ieškojimo momentą, kai stengiamės išbandyti ribas, ištirti, kas slypi apačioje, kas – viršuje, kodėl ten negalima... Ši istorija baigiasi dramatiškai, tačiau spektaklyje dėmesį kreipiame ir į kitas temas – į amžiną žmogaus norą skristi, svajoti ir siekti neįmanomo.

– Kodėl spektaklį kūrėte būtent jaunajai auditorijai?

– Spektaklyje kalbama apie savo kelio paieškas, stengiamasi įkvėpti net ir į paprastus dalykus žvelgti kūrybiškai. Tai dalykai, kurių man trūko, kai augau. Norėjau matyti daugiau, ką nors neįprasto, ką nors, kas padėtų plėsti vaizduotės ribas, pažvelgti į aplinką kitaip. Būdamas mokykloje net nemaniau, kad kada nors galėčiau būti akrobatu, tuo metu tai tikrai atrodė neįmanoma, taip pat vien žodis „cirkas“ dažnai susilaukdavo neigiamų reakcijų. Tačiau viskas keičiasi ir sparčiai tobulėja, todėl noriu, kad kuo daugiau žmonių susipažintų, kaip ši meno šaka gali atrodyti: be palapinių, be klouno kostiumo, kalbanti apie tai, kas svarbu šiai amžiaus grupei.

– Iš tiesų vis dar pasitaiko manančių, kad cirkas – tai humoras ir klounai. Papasakokite plačiau, kuo skiriasi šiuolaikinis cirkas ir kaip tai atsispindės jūsų pasirodyme?

– Cirkas šiame projekte bus matomas kaip viena iš priemonių, ir pateikiama visada skirtingai. Man tai gana didelis iššūkis, nes per trumpą laiką turiu prisijaukinti skirtingas cirko disciplinas, jas pateikti naudojant priemones, prie kurių dar nesu pripratęs. Tačiau smagu išeiti iš to, kas įprasta. Visai komandai tenka gerai pagalvoti ir išbandyti įvairius sprendimus. Bus galima pamatyti klounados elementų, tik jie rodomi ne palapinėje, be išryškintų nosių. Cirkas – viena iš scenos kalbų, kurias naudoju, tik kiek kitaip nei dažniausiai tikimasi.

Ši istorija baigiasi dramatiškai, tačiau spektaklyje dėmesį kreipiame ir į kitus motyvus – amžiną žmonijos norą skristi, svajoti ir siekti neįmanomo.

– Kiek humoro yra jūsų pasirodyme?

– Humoras šiame spektaklyje pasireiškia per absurdą, nuolatinį žmonių siekį absurdiškų, neįmanomų svajonių, be kurių daugelis atradimų neegzistuotų. Jei bandyčiau publiką tiesiog prajuokinti, butų sunku plėtoti mintį. Humoras nėra siekiamybė, kai kurios vietos gali pasirodyti „juokingos“, bet tai tikriausiai pagal kiekvieno skonį. Tikiuosi sukurti dinamišką spektaklį, kuriame emocijos nuolat kinta, humoras padeda atsipalaiduoti, paruošia gilesniam bendravimui, bet nėra kūrinio esmė.

– Kuo skiriasi spektaklio kūrimas vaikams ir suaugusiesiems? Kokius kūrybinius principus taikote?

– Darbo principas mažai kuo skiriasi, gal kiek kitaip peržvelgiu, kaip išsivysto istorija, tačiau nesistengiu kūrybinio proceso kaip nors palengvinti vien dėl to, kad auditorija jaunesnė. Tai vis tiek kainuoja daug energijos, laiko ir išliejama daug prakaito. Manau, šis spektaklis tiek pat naudingas ir tėvams.

– Ar buvo sunku atrasti būdą, kaip antikinį mitą pateikti vaikams patrauklia ir suprantama forma?

– Antikinis mitas – tik vienas iš būdų kalbėti svarbiomis temomis. Stengiuosi ieškoti daugiau galimybių, atrasti skirtingas kalbas, naudoju fizines, vizualines priemones. Manau, daugelį temų ar mitų galima pateikti taip, kad bent daliai žiūrovų įsimintų. Dažniausiai tereikia surasti tinkamą priėjimą.

– Spektakliui kuriamas specialus garso takelis, pasitelkiant senųjų elektroninės muzikos instrumentų kolekciją. Kaip gimė ši idėja? Ką toks sprendimas suteikia pasirodymui?

– Tai klausimas Motiejui Bazarui, kuris turi neįtikėtiną instrumentų kolekciją. Prieš kelerius metus jis man papasakojo apie savo svajonę – kur nors ją pritaikyti. Manau, įdomu, kad Motiejus, žinomas kaip talentingas pianistas, šiame darbe muziką kuria elektroniniais instrumentais. Tai puiki proga, šis projektas tarsi aikštelė eksperimentuoti ir atlikti drąsius bandymus.

– Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų po pasirodymo?

– Spektaklyje galima įžvelgti daug įdomių dalykų. Kai nusprendžiau kurti šiai amžiaus grupei, mąsčiau, kas rūpėjo man, kai buvau tokio amžiaus, kaip sunku buvo galvoti apie ateitį ir rasti tai, ko norėtum siekti tik baigęs mokyklą. Tai labai painus laikotarpis, ir, man atrodo, svarbu palaikyti kitus, parodyti, kad gyventi galima skirtingai ir kad kūrybiškumas gali reikštis net nuobodžioje kasdienybėje.

– „Ikaras“ yra pirmasis jūsų autorinis spektaklis. Ką atradote naujo apie save kaip menininką ir kaip asmenybę?

– Šie metai man buvo reikšmingiausi – tapau tėčiu, tai verčia iš naujo susimąstyti, ką nori veikti toliau ir kodėl. Pasaulis apsiverčia ir tenka daug ko mokytis iš naujo. Tai didžiulis iššūkis kūrybiniam darbui, kartu praturtinantis gilesne patirtimi. Dažnai dirbdavau prie mažos apimties darbų, o didesniuose projektuose likdavau maža, bet svarbia jų dalimi. Nors ant scenos būsiu vienas, mokausi pasitikėti nemaža kūrybine komanda.

Kas? Dž. Kunstmano eskizas „IKARAS“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Rugpjūčio 5 d. 18 val.

Kur? Lapių laisvalaikio salėje (A. Merkio g. 1, Lapėse, Kauno r.).

Kada? Rugpjūčio 7 d. 18 val.