Šie darbai neturi rėmų, pradžios ar pabaigos. Jie – kaip būsenos, kai krintu, bet žinau: esu, kol liečiu erdvę, kol matau atspindį, net jei nežinau, ar tai aš. Kiekvienas stiklas čia – bandymas prisijaukinti chaoso formą, sukurti iš jos vidinį peizažą, kartais – net maldą. Spalvos ateina iš vidaus, iš tų būsenų, kai nebesupranti, kas esi, bet vis tiek tapai, vis tiek išlieji kažką, kas švyti kaip drumstas gintaras su keista žvilgsnio akimi.
„Šokančios būsenos“ – tapybos ciklas, gimęs iš būsenų, kurios slysta kaip ledo lytis po kojomis. Iš jausmų, kurie balansuoja tarp trapumo ir stiprybės. Tapyba čia – būdas žvelgti gilyn, pamatyti erdvę stikle, šaltyje, netikrumo akimirką. Tai ne tik tapyba. Tai jausena, kaip buvimas ant stiklo ir po stiklu, kai tai, ką jauti, yra odos paviršiuje ir net po oda...
Kūriniai gimsta ne iš sprendimo, o iš buvimo: būti ant ribos, būti vėjo nugairintoje erdvėje, būti ta, kuri bando įjausminti šalta, įkvėpti gyvybę tam, kas neturi širdies. Šie paveikslai gimsta ant grūdinto stiklo, kuris buvo langas į gyvenimą, o tapo langeliu į sielą. Į tą vietą, kur liūdesys nesibaigia, o tik nuskaidrėja. Kur meilė neturi rėmų, o tik virpėjimą.
Tai kūriniai, bandantys apglėbti tai, ko negalima apkabinti: tylą, laiko slydimą, neišlaikytą jausmų svorį. Tai paroda apie vidines ribas, kurias kerta ne geografijos, o jausmų ir tylos žemėlapiai. Tapyba tampa šviesos ir tamsos dialogu, spalvos – emocijų šifrais, o forma – pasąmonės balsu. Kūriniai gimė iš autentiško buvimo, iš gyvenimo, kuriame motinystė, meilė, netektis ir malda susipina į vieną regimą istoriją. Tai ne tik vaizdai, bet ir buvimo būsenos, kurias žiūrovas gali atpažinti savyje.
Kuriu, nes tai mano būdas melstis. Spalvos kalba už mane. Kai ko nors negaliu pasakyti garsiais žodžiais – rašau, kai nebeturiu jėgų viską suvokti – tapau. Kai noriu pasakyti viską – žvelgiu.
Kiekvienas stiklas – lyg ledkalnis: matoma tik viršūnė. Po ja – istorija: kritimas, ilgesys, buvimas langais į kitų gyvenimus. Šiandien jie – langai į vidų. Į peizažus, gimusius be kontūrų. Į emocijas, kurios neturėjo, kur išsilieti. Į tylą, kuri tapo spalva.
Šie kūriniai neprasideda nuo eskizo, bet nuo noro pabėgti iš rėmų, nuo gilaus jausmo, kad forma neturi diktuoti turinio. Aš matau ne tvarką, o tiesą, kad išmestas stiklas labiau vertas meilės nei tobula drobė. Jautimas, kuris nepasiduoda logikai. Jis gyvena po oda, virpa paviršiumi, spalvomis, kurios atėjo ne iš galvos, o iš vietos, kur aš krintu. Kartais krintu ir nežinau, ar tapau. Ar meldžiuosi. Ar byru.
Stiklas neša atsiminimą – apie žvilgsnį į pasaulį. Pro jį žiūrėjo žmonės. Pro jį tylėjo lietūs. Pro jį važiavo kažkieno gyvenimas. Dabar jis stovi ir laukia. Laukia tavo žvilgsnio, tavo susitikimo, tavo tylos. Ir ką tai sako žiūrovui? Gal tai būsenos, kurias patiri vienąkart. Gal tai langai į sielą, kai ji – pažeidžiama, bet gyva. Gal tai kvietimas atsisėsti šalia tylos ir nebijoti neišbaigtumo.
Kai tapau ant stiklo, nesiekiu vaizduoti, noriu jausti: tą perregimą ilgesį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą nežinomybę, kuriai leidžiu egzistuoti. Tą kvėpavimą, kuris teka spalvomis. Kai kuriu, nežinau, ar tai bus gražu. Tik žinau, kad turiu pabandyti.
Kai sakau: „Jau čiuopiu, bet viskas išslysta“, vadinasi, esu teisingoje vietoje. Poezija visada slysta. Amžinybė visada vilioja, bet niekada neduoda savęs aprėpti.
Perregimas ilgesys
Nebežinau kas tai –
Ar jau esu,
O gal išnykau erdvėje
Nugairinto vėjo stiklo.
Skendau kaip po ledo lytimi,
Slydau išlipus ant jos –
Šaltos slidžios nuolaužos,
Kuri – nežinia, ar atlaikys jausmų svorį,
Ar apsivers neišlaikius
Ribos,
Būsenos,
Laiško ant lyties.
Nedraugiška gamyklinė konstrukcija
Iš automobilių fabriko
Tiksli kaip laikrodis,
Pasiklydus laike
Tarp to, kas buvo nauja ir madinga,
Ir tapo nebeaktualu ir sena.
Laike niekas neišsilaiko
Ir apsiverčia
Kaip keistas jausmas,
Poslinkis laike
Kaip ledo lyties,
Kaip stiklo,
Kaip jausmo.
Kad gali žvelgti gilyn
Ir matyti erdvę
Iš ilgesio, iš maldos.
Ir pastanga apglėbti ir prisijaukinti,
Įjausminti tai, kas šalta,
Įkvėpti gyvybę tam šaltam –
Pamilti ir pamatyti grožį
Net tame!
– Kai palieti stiklo paviršių – ką jauti? – klausiu savęs
– Palietusi stiklo paviršių jaučiu, koks jis tvirtas ir stiprus, nukritęs darbas kabinant nesudužo daugybę kartų... Toks padėvėtas ir vėjo nugairintas, jis nei gražus, nei naujas, nei tviskantis. Jis daug matęs ir daug vėjų, lietaus ir sniego atlaikęs. Daugybės žvilgsnių persmelktas, naudotas kaip perregimas skydas ir galimybė žiūrėti pro jį, vėliau pamirštas ir išimtas iš automobilio kaip nereikalingas. Jis perkeistas į kitą paskirtį, tarsi prikeltas iš naujo kitokiam žvilgsniui. Jaučiu, kad jis man mielas, bet ir šaltas, keistos formos kaip ledo lytis, bet be galo įdomus ir netaisyklingas... Iššūkis jame sukurti erdvę, kuri arba susikurs, arba ne. Jaučiu ir stiklo šaltį, ir galimybę perkeisti ar perkurti, ir iššūkį vienu metu, – pati nežinau, ką čia veikiu. Tai nežinomybė užklupusi iš pat šaknų. Tai iššūkis, kaip prisijaukinti tokį industrinį objektą ir paversti jį savu.
– Ar stiklas tau kaip randas, ar kaip langas, ar kaip apsauginis šarvas, ar kaip dvasios blyksnis? Kodėl tapai ant stiklų, o ne ant drobės?
– Kodėl ne ant drobės... Baltos drobės bijau... Ji balta ir tobula, ji kainuoja daugiau, nei galiu sau leisti, kartais bijau sugadinti tai, kas tobula... O išmestas stiklas nesako: aš daug kainuoju... Jis kalba: imk ir sukurk grožį ten, kur niekas jo nemato... Drobė turi keturias tiesias briaunas kaip maža dėžutė, kuri tokia tvarkinga ir daili. Ji man per daili, jos briaunos tiesios kaip tiesės, lygios kaip tvarka, kurios nėra Akvilės galvoje... Tvarka mane gniuždo, rėmas neleidžia išeiti į begalybę, sukuria baimės jausmą...
– Ar tai protestas, ar išganymas, ar netikėtas atradimas? O gal stiklas tiesiog tave pasirinko? Ką slepia stiklas, ko nerodo drobė?
– Stiklas slepia atspindį, keistą lenktą formą, netobulumą ir chaoso gabalėlį. Ar įmanoma sukurti erdvę taip, tokiu būdu? Galbūt neįmanoma?
Kūriniai gimsta ne iš sprendimo, o iš buvimo: būti ant ribos, būti vėjo nugairintoje erdvėje, būti ta, kuri bando įjausminti šalta, įkvėpti gyvybę tam, kas neturi širdies.
– Ar tai fragmentas, neatbaigta mintis, regėjimas tarp pasaulių? Ar žiūrovas turėtų matyti vaizdą, ar būseną?
– Aš perteikiu būseną, kai krintu, kai begalybė apsigyvena, kai nėra nei pradžios nei pabaigos, nei tvarkos, nei normalios aš...
– Ar tau svarbu suprasti, ar pajusti? Kur tu kvieti eiti: ar gilyn, ar per šviesą, ar į tylą? Ką reiškia tau perdirbti senus stiklinius objektus į meną?
– Man svarbu ir suprasti, ir pajusti, kaip šie keisti objektai mane kviečia eiti gilyn, kai jie padiktuoja kompoziciją, formą ir kitokį žvilgsnį, o ne aš. Kartais tai lygiavertis dialogas tarp stiklo ir manęs, kartais lieku aš viena tame buvime, o stiklas pasislepia, o kartais lieka tik spalva ir stiklo kontūras, manęs čia visiškai nebelieka. Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą visame procese.
– Ar tai yra kaip išmyluoti pasaulį, kurio kiti atsisako?
– Tai išmyluoti pasaulį, kurio kiti atsisako, peržengti erdvę anapus, išjausti naujai, skristi horizonte, kuris neegzistuoja, ištirpti matyme ir erdvėje, pasilenkti prie grožio, kuris egzistuoja visur, pabėgti nuo savęs senos, ištirpti meilėje ir skausme.
– Ar yra spalva, kuri atsirado per skausmą? Ar yra spalva, kurios bijojai, bet ji tapo tau šviesa?
– Spalvos atėjo iš kažkur kaip vidinės būsenos, kai galvojau, kad nebežinau, ką aš čia darau ir kas čia bus... Kartais atrodo kad aš užsidarau, tarsi patirčiau pauzę, kurioje nebelieka spalvos. Ir pauzė nėra pabaiga. Pauzė yra kvėpavimas. Kaip tapyboje – balta vieta atsiranda drobėje, kad spalvos neišnyktų.
– Ar pati Akvilė tapo kita? Ar dabar joje gyvena Marijos, net jei jos nematomos?
– Pasikeitė matymas, pasikeičiau aš. Daug kartų kritau, bet nesudužau, (gal ir dėl Švč. Marijos, kuri tarsi tapo nebematoma taip, kaip kituose paveiksluose. Ji pasislėpė už abstrakčių formų, bet visada buvo šalia?), nes čia grūdintas stiklas – jis lengvai nedūžta.
Kas: A. Linkevičienės paroda „Šokančios būsenos“.
Kur: Galerija „Password 1“ (K. Donelaičio g. 70B-1, Kaunas).
Kada: Veikia iki spalio 4 d.
Naujausi komentarai