Šokio filmo žanras suteikia galimybę šokį pajusti kitaip nei įprasta – per kinematografišką kūno judesiais perteikiamą pasakojimą. Ekranas, kuris dažnu atveju skiria, nes kuria distanciją, tampa priemone kiekvienam filmo žiūrovui, net ir nebūnant auditorijos dalimi, intymiai patirti perteikiamą naratyvą, stebint judesius, įsiklausant į juos lydinčią muziką, matant kintančius vaizdus iš labai arti, tarsi pats būtų filmo dalis.

IRGI galerija, kvietusi žiūrovus į gyvas šokėjos Emilijos Dūdaitės šokio filmo „Mahamudra ilsisi tuštumoje“ peržiūras „Tempo“ ir „Famm“ erdvėse Kaune ir Vilniuje, iki birželio 2 d. rengia kūrinio peržiūras virtualiojoje IRGI galerijos platformoje, suteikdama galimybę pasinerti į filmo siužetą ir asmeniškai jį patirti.

Šokio filmo „Mahamudra ilsisi tuštumoje“ atlikėjai Viktorija Ambrazaitė, Ignas Šmitas, E.Dūdaitė, operatorius – Jokūbas Miškinis, montažo režisierius – Adomas Barkauskas, kompozitorius – Nojus Bartaška. Filmo režisierė ir choreografė – E.Dūdaitė. Su ja ir kalbėjome apie kūrimo procesą, paskatinusį peržengti šokio teatre taikomas taisykles ir žiūrovo kelionę, kurios kryptį pasiūlys atsiradęs santykis su filmo siužetu.

– Kuo jums įdomus šokio filmo žanras? Kodėl filmo idėjai perteikti pasirinkote būtent jį?

– Priimti sprendimą kurti šokio filmą padiktavo pandemija, dėl kurios teko nerti į visiškai nepažintą sritį. Pradėjusi intensyviau dirbti prie filmo, suvokiau, kaip stipriai skiriasi darbo pobūdis kuriant šokio pasirodymą, spektaklį, kurie bus atliekami gyvai, ir šokį filmui. Prie šio projekto prisijungęs operatorius Jokūbas Miškinis supažindino su kino sritimi ir tai pastūmėjo stipriai atsiriboti nuo kai kurių šokio teatre taikomų taisyklių, nes jos paprasčiausiai nepasiteisina ir neveikia kuriant šokiu paremtą turinį filmui. Viso proceso metu mane žavėjo, kiek laiko ir dėmesio galėjome skirti detalėms ir stipriai priartintam vaizdui. Šio filmo idėjai įgyvendinti tai buvo itin reikšmingas ir svarbus aspektas, kurį vargu ar būtų galima taip subtiliai išgryninti scenoje.

Šis filmas žiūrovą kviečia atsigręžti į save, todėl prietema tampa lyg itin trapi ir privati erdvė asmeniniam žiūrovo patyrimui atsirasti.

– „Mahamudra ilsisi tuštumoje“ galbūt būtų galima apibūdinti kaip judesiu perteikiamą pasakojimą apie žmogaus kelionę į sielos išsilaisvinimą, siekiant įveikti psichologinius, socialinius, ideologinius sunkumus ir iššūkius. Kaip manote, ar stebint šią kelionę žiūrovui galėtų kilti tikslas pačiam į ją leistis?

– Nemanau, kad žiūrovui natūraliai gali kilti tikslas pasinerti ar nepasinerti į filmą ar jo siūlomą kelionę. Žodis „tikslas“ man labiau asocijuojasi su intencija ar sprendimu, todėl nesu tikra, ar šio žodžio racionalumas yra tinkamas šioje situacijoje ir šio filmo kontekste. Tikiu, kad žiūrovas pasirenka nejučia, kiek ir kaip priima informaciją, kuri jį pasiekia per kūrinį. Manau, tai priklauso nuo to, kaip jis mato kūrinio aktualumą, reikšmingumą, ar pajaučia ryšį su veikėjais, kūrinio turiniu ar ne. Jei žiūrėdamas filmą žiūrovas pajus ar atpažins tai, kas jam reikšminga ir svarbu, įdomu ar intriguoja, tuomet jis nejučia jau bus pasinėręs į kelionę kartu su filmo veikėjais. Ir tai nebūtinai bus kelionė ta pačia kryptimi.

– Filme paliekate gana daug vietos interpretacijai. Ar siekėte, kad šokis būtų it tarpininkas, bet ne konkrečios, apibrėžtos idėjos skleidėjas?

– Filmo kūrimo procese buvo siekta kuo tiksliau apibrėžti jo idėją, nes jos neturint neaišku, kuria linkme filmą (kaip ir bet kokį kitą kūrinį) vystyti. Idėjai įgyvendinti pasirinkta palikti erdvės šokio, judesio kuriamoms interpretacijoms ir daugiaprasmiškumui. Šie aspektai leidžia kurtis itin artimam ir asmeniniam santykiui tarp filmo turinio ir jo žiūrovo, o žiūrovui artimos situacijos, būsenos atpažinimas, savęs pažadinimas ir buvo viena iš išsikeltų užduočių.

Detalės: preciziškas operatoriaus darbas žiūrovams atveria judesiuose užkoduotas metaforas, kviečiančias keliauti savęs pažinimo keliu. / J. Miškinio nuotr.

– Svarbus filmo dėmuo – vyrauja prietema. Tai estetinis elementas ar simbolis?

– Tamsa suteikia intymumo, sužadina jautrumą ir pastiprina pojūčius. Šis filmas žiūrovą kviečia atsigręžti į save, todėl prietema tampa lyg itin trapi ir privati erdvė asmeniniam žiūrovo patyrimui atsirasti.

– Filmo pavadinimas (mahamudrà, mahajanos krypties budizme – tiesioginio įvedimo į budos proto prigimtį meditacijos praktika – red. past.), jame skambanti muzika tarsi sufleruoja ieškoti budizmo filosofijos ženklų.

– Naudojamos sąvokos yra skirtos metaforiškai išreikšti juntamą būseną, transą. Su budizmu šio filmo vizija neturi nieko bendro.