Kolektyvas, šią dieną Lietuvos baleto 100-mečio minėjimo proga išlydintis teatro baleto trupę su Anatolijaus Šenderovo baletu „Dezdemona“ į gastroles Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nutarė savo ištikimąją auditoriją pamaloninti ne spektakliu, o koncertine programa, kurioje atskleistų pastaraisiais metais itin išsiplėtojusias jaunųjų solistų ir choro artistų vokalo galimybes ir jų atliekamą žanrinę įvairovę.
Teatro scenoje skambėsiančioje dviejų dalių gospelo programoje girdėsime populiarias ir rečiau atliekamas dainas, giesmes, kurias parinko, su solistų ir choro ansambliu, choro kolektyvu paruošė ir koncertą diriguos teatro vyriausioji chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Dainininkams akompanuos teatro vyriausiojo dirigento Jono Janulevičiaus vadovaujamas orkestro muzikantų ansamblis.
Ypatingą scenovaizdį pagal chormeisterės viziją koncerto atmosferai sukūrė Vaidotas Jakutis. Žiūrovams apie gospelo žanrą papasakos ir atlikėjus pristatys choro artistas, solistas Martynas Stankevičius, programos kūrinių orkestruotes atliko J. Janulevičius, Ernestas Valionis ir Mantas Jančiauskas, o kai kurių kūrinių tekstus į lietuvių kalbą vertė Viktorija Streiča.
Adventiniu laikotarpiu teatre skambėsiantis gospelas – tai muzika, kviečianti pakilti nuo kėdžių, ploti, dainuoti kartu, jausti ją visu kūnu. Čia žodžiai tampa giesme į dangų, o spalvinga harmonija – bendruomenės stiprybe. Nuo tradicinių himnų iki šiuolaikinių kūrinių su soulo ar roko atspalviais – gospelas visada kalba apie tą patį: apie viltį ir tikėjimą žmogaus dvasia, kuri nenustoja švytėti. Klausydamasis šios muzikos, ne tiek girdi, kiek jauti. Todėl ji paliečia net tuos, kurie su religija neturi nieko bendra. Tai ne tik giesmės apie Dievą, bet ir apie žmogų, kuris ieško šviesos.
Šio renginio siela – choro vadovė Rasa Vaitkevičiūtė, per šiuos metus išauginusi jį nuo vienos dalies solinių gospelo dainų ir giesmių su instrumentinio ansamblio pritarimu iki viso dviejų dalių renginio su solistais, dainininkų ansambliais ir netgi visu teatro choru.
Apie programos meninio virsmo istoriją – pokalbis su R. Vaitkevičiūte.
– Kaip kilo mintis surengti būtent gospelo muzikos koncertą?
– Toks poreikis radosi dar pernai, kai festivalio „Operetė Kauno pilyje“ koncertinių renginių panoramoje plėtojome sakralinės muzikos ciklo programų turinį. Viena iš nuolatinių sakralinės muzikos koncertų atlikėjų solistė Viktorija Zeilikovičiūtė pasiūlė surengti gospelo muzikos programą, kurią būtų galima atlikti bažnyčiose ar kitose erdvėse. Taip gimė šis projektas, į kurį šalia jau dainavusių merginų pakvietėme dar papildomus solistus, taigi išsiplėtėme iki septeto: Martynas Beinaris, Karolina Činikaitė, Kotryna Dogadajeva, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Martynas Stankevičius. Valandos trukmės koncertą mes jau dainavome Kauno, Klaipėdos ir Vilkijos bažnyčiose. Šilta klausytojų reakcija patvirtino, kad yra nemažai šios dvasingos muzikos gerbėjų. Tad teatro vadovybė man pasiūlė programą išplėtoti iki dviejų dalių reginio teatro scenoje. Mielai priėmiau patikėtą misiją, o į antros dalies programą įtraukiau ir savo mylimą instrumentą – teatro chorą.
– Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovų, galbūt pirmą kartą girdėsiančių gospelo muzikos žanro melodijas?
– Kadangi „gospel“ reiškia „geroji naujiena“, tai ir reakcijos lauksiu geros – patyrėme šiltų klausytojų emocijų, pajutome domėjimąsi šia muzika. Juk čia kiekvienas kūrinys liudija: „Aš tikiu, aš viltingas, aš gyvenu.“
– Kuo skiriasi darbas su solistais ir choro artistais repetuojant įprastus spektaklius nuo ruošimosi šiam koncertui?
– Su solistais dirbti įdomu, bet nelengva, juk žanras nekasdienis: dainuoti chorinę faktūrą, išgauti tam tikrus ritmo ir štrichų niuansus buvo nemenkas uždavinys, bet, manau, jaunieji atlikėjai puikiai susitvarkė.
Žanras nekasdienis: dainuoti chorinę faktūrą, išgauti tam tikrus ritmo niuansus buvo nemenkas uždavinys, bet atlikėjai puikiai susitvarkė.
Teatro choras yra unikalus organizmas. Vieną dieną jie dainuoja Giuseppe’ės Verdi, Giacomo Puccini, Wolfgango Amadeus Mozarto operas, kitą dieną – Franzo Leharo, Johanno Strausso operetes, dar kitą dieną – Eltono Johno, Franko Wildhorno, Sylvesterio Levay’aus miuziklus. Tai daro labai profesionaliai, tereikia juos nukreipti teisinga linkme. Taigi ir gospelą jie dainuoja taip, kaip aš vairuoju. Prisipažįstu, kad labai myliu savo kolektyvą už jų profesionalumą ir meilę muzikinei scenai.
– Kokia atmosfera vyravo per repeticijas?
– Atmosfera vyravo darbinga, geranoriška, mačiau, kad žmones jaudina ši muzika, – juk joje jungiasi džiaugsmas ir skausmas, šviesa ir ilgesys, dėkingumas, kančia ir išganymas. Nekeista, kad pasiruošimo procese choro artistams spindėdavo ir jaudulio ašaros – smagu repetuoti šlovinant Aukščiausiąjį.
– Kas lėmė programos kūrinių pasirinkimą?
– Galvojau apie atlikėjus, rinkau jiems tinkamus kūrinius, kuriais jie geriausiai galėtų atsiskleisti, padainuoti, parodyti savo stipriąsias puses. Norėjau, kad žiūrovai išgirstų, kaip šauniai choro artistai atlieka ir solo partijas, o soluojančio jaunimo chore turime nemažai: Gabrielė Bielskytė, K. Dogadajeva, Akvilė Garbenčiūtė, Indrė Ignatavičiūtė, Karina Ivanickytė, Kazimieras Ivanovas, Aistė Jakaitė, Taurinta Klesevičiūtė, Rokas Laureckis, Gabija Lokytė, Emilija Mackevičienė, Gintaras Petraška, M. Stankevičius.
– Ar programoje yra Jūsų mėgstamiausias kūrinys? Kuo jis ypatingas?
– Prieš 15–20 metų labai intensyviai domėjausi gospelu: klausant Kirko Franklino choro atliekamų giesmių namų ruošos darbai eidavo kaip iš pypkės, laikas neprailgdavo: gera nuotaika ir užtaisas visai diena. Toje programoje išgirdusi kūrinį „Don’t cry“, kaskart prisėsdavau ir išklausydavau su laimės ašaromis akyse. Tad šį kūrinį choras būtinai atliks ir koncerte. Programa sudėtinga, tad linkiu sėkmės atlikėjams scenoje, o žiūrovams – gero klausymo ir šilčiausių emocijų. Tikiu, abejingų šiai muzikai nebus.
Naujausi komentarai