Tarptautinio Kauno kino festivalio kino klubas skatina atsigręžti į nepriklausomos Amerikos kino kūrėjos Shirley Clarke palikimą.

Tarp dviejų stovyklų

XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečių Niujorko kino scena buvo radikaliai atvira, čia susipynė literatūrinis bitnikų judėjimas, avangardinis džiazas, abstrakti Europos dailė, patyriminis teatras ir įvairios kitos kultūrinės bei estetinės įtakos. 1962 m. ieškodamas alternatyvių filmų platinimo būdų Jonas Mekas iniciavo Naujojo Amerikos kino grupę. Tuo metu vienintelė manifestą pasirašiusi moteris buvo Shirley Clarke.

Šioje palankioje dermėje išsirutuliojo dvi artimos, tačiau kartu ir labai skirtingos Amerikos kino istorijos trajektorijos. Vienoje jų buvo poetiškas nenaratyvinis kinas su Niujorko avangardistais Kenu Jacobsu, Jacku Smithu, Jonu Meku ir Stanu Brakhagu priešaky. O kitoje – inovatyvus vaidybinis kinas, kuris buvo lyg amerikiečių atsakas Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos naujosioms kino bangoms. Čia figūravo tokie režisieriai kaip Johnas Cassavetesas ir Peteris Bogdanovichius. Sh.Clarke buvo viena iš nedaugelio kūrėjų, lengvai laviravusių tarp abiejų trajektorijų.

Nuo šokio prie dokumentikos

Sh.Clarke karjerą pradėjo kaip šokėja ir mokėsi bei darbavosi greta tokių šokio meistrių kaip Martha Graham ir Hanya Holm. Choreografe dirbti pradėjo būdama vos septyniolikos, tad nenuostabu, kad pirmuosiuose kūrėjos filmuose atsispindėjo šokio ir kūno tyrinėjimai, vaizdai buvo pilni judesio ir kinetikos.

Laikui bėgant vis labiau negu šokis ją pradėjo traukti žmonės ir jų istorijos. Dar stipriau susižavėjusi kinu galiausiai metė šokį ir visiškai atsidavė celiulioidui. Sukūrusi ne vieną reikšmingą eksperimentinį trumpametražį Sh.Clarke ėmėsi dokumentikos. Už pirmąjį dokumentinį filmą "Dangoraižis" (1960 m.) buvo nominuota "Oskarui", o su antruoju, nuoširdžiu poeto portretu, "Robertas Frostas: Meilužio ginčas su pasauliu" (1963), "Oskarą" pelnė filmo prodiuseriui.

Dar vienas dėmesį traukęs režisierės dokumentinis – Niujorko kino festivalyje pristatytas "Džeisono portretas" (1967 m.), 105 min. trukmės interviu su homoseksualiu juodaodžiu prostitutu, nufilmuotas vos per dvylika valandų trukusią sesiją. Šis nenupoliruotas, be galo intymus portretas daugiau dėmesio susilaukė ne Amerikoje, o "verite" stiliaus, kuriuo pasižymėjo filmas, gimtinėje Europoje.

Belaukiant Kaubojaus

Beveik paraleliai su apdovanota dokumentika Sh.Clarke sukūrė du vaidybinius filmus – "Kontaktas" (1962 m.) ir "Šaltas pasaulis" (1963 m.). "Šaltas pasaulis", nufilmuotas Harlemo gatvėse, pasakojo apie juodaodžio jaunuolio bandymus tapti gaujos lyderiu.

Pasitelkiant neprofesionalių aktorių improvizaciją realistiškai perteikiamas Harlemo ritmas, savotiškas jaukumas, desperacija, prastos gyvenimo sąlygos, nedarbo problemos ir kiti kontrastai. Istorija nenuosekli, kamera laisvai ir net kiek nervingai klajoja po Harlemą ir ieško gyvai ir emocionaliai besiskleidžiančių charakterių, kurių nepalieka ramybėje ir pačiose intymiausiose gyvenimiškose scenose. Improvizuotą režisūrą Sh.Clarke išbandė ir savo pirmajame ilgo metro vaidybiniame filme "Kontaktas".

"Kontaktas" – Brodvėjaus spektaklio, pastatyto pagal to paties pavadinimo Jacko Gelberio pjesę, adaptacija. Tai buvo pjesė pjesėje, kuri kartu buvo ir džiazo koncertas.

Pjesė pasakojo apie grupę narkomanų džiazo muzikantų, kurie laukia narkotikų tiekėjo, žinomo Kaubojaus vardu. Akimirkomis galima suabejoti, ar Kaubojus kartais nėra Samuelio Becketto Godo reinkarnacija. Tuo metu į veikėjų pasaulį įsilieję prodiuseris ir rašytojas tyrinėja jų gyvenimą ir apie juos rašo pjesę. Nekantriai laukiančių ir egzistencinius klausimus apie gyvenimą bei mirtį keliančių vyrukų puikūs dialogai buvo sujungti su to meto garsaus pianisto Freddy Reddo kurta džiazo muzika. Kūrinys žavėjo ir tuo, kad buvo įtraukiantis – vyko ne tradicinėje scenoje, o erdviuose teatro apartamentuose, patekę į patalpą žiūrovai atsidurdavo veikėjų apsuptyje.

Pirmi kritikų atsiliepimai buvo nepalankūs, tačiau, sulaukus Normano Mailerio ir Alleno Ginsbergo pagyrų, spektakliu susidomėjo vis daugiau žmonių. Kūrinys pelnė pagrindinius "Obie" apdovanojimus ir susilaukė įvairiausių apkalbų ir spekuliacijų.

Žmonės, pritardami kritikams, kad "Kontaktas" yra labiau patirtis negu spektaklis, pasakojo, kad žiūrovai, pamatę vieną iš pagrindinių veikėjų į veną besišvirkščiantį heroiną, alpdavo, kiti teigė, jog aktoriams ir muzikantams buvo duodamas tikras heroinas. Spektaklis tapo nauju kietu įvykiu, kurį privalėjo išvysti kiekvienas. "Grove Press" leidykla išleido pjesę, o "Blue Note" studija – spektaklio garso takelio plokštelę, tad logiška, kad kitas žingsnis turėjo būti filmas.

Maistas kino gurmanams

1962 m. filmą buvo bandoma rodyti nelegaliai, tačiau kino teatro technikas buvo suimtas, juosta konfiskuota, o prodiuseriai grįžo atgal į teismo salę.

Įsigijusi pjesės teises Sh.Clarke filme prodiuserį ir rašytoją pakeitė į kino režisierių ir operatorių, teatro patalpas – į loftą, tačiau muzika ir net dauguma aktorių atkeliavo tiesiai iš teatro scenos. Režisierė spektaklio improvizacinį netobulumą ir artimą veikėjų bei žiūrovų ryšį perteikė ne tik aktorių dėka, bet ir pasitelkdama prancūzų Naujosios bangos išpopuliarintą mobilios kameros choreografiją ir montažą.

"Kontaktas" nufilmuotas verite stiliumi, su netobulais montažo nukirpimais ir šuoliais labiau panašėjo į tikrą dokumentiką, o ne  vaidybinį filmą. Filmas kaip ir spektaklis buvo sutiktas prieštaringai ir deja susilaukė daug sudėtingesnio likimo.

Kanų kino festivalyje buvo priimtas entuziastingai, tačiau gimtinėje dėl neva netinkamos kalbos cenzūros tarnyba "Kontaktą" uždraudė rodyti kino teatruose, šis draudimas nukeliavo ir iki teismo. 1962 m. filmą buvo bandoma rodyti nelegaliai, tačiau kino teatro technikas buvo suimtas, juosta konfiskuota, o prodiuseriai grįžo atgal į teismo salę. Nors po ilgos kovos filmo prodiuseriai teismą laimėjo, tačiau kūrinio reputacija jau buvo sugadinta.

"Kontaktas" daugelį metų buvo beveik nerodomas, šiandien jis restauruotas, įkvepia naujas nepriklausomo kino kūrėjų kartas, džiugina kino gurmanus ir tarnauja kaip ankstyvųjų septintojo dešimtmečio metų dvasios dokumentacija.

Įkvėpė MTV kartą

Vis dar nepakankamai įvertinta, paskendusi tarp savo kolegų J.Meko ir J.Cassavetso vardų, Sh.Clarke neabejotinai yra viena svarbiausių nepriklausomo Amerikos kino kūrėjų.

Sunkus, ekstravagantiškas charakteris, nenupoliruota, šiurkšti  filmų produkcija kūrėjai atnešė ne vienus sudėtingus, nusivylimo kupinus metus. Ne veltui tušti Holivudo bandymai įtraukti ją į masėms skirto kino gamybą buvo atkurti Agnes Vardos vaidybiniame filme "Liūto meilė". Vėliau Sh.Clarke tęsė savo kūrybą ne tik kino, bet ir vaizdo juostose, profesoriavo Pietų Kalifornijos universitete, toliau ištikimai kūrė sau ir bendraminčiams priimtiną kiną, nepataikaudama nei masėms, nei kritikams.

Režisierė karjerą užbaigė dokumentiniu filmu apie garsųjį džiazo virtuozą Ornette Colemaną. Sh.Clarke kūryba inspiravo ne tik jaunus nepriklausomo kino kūrėjus, bet ir visą MTV kartą, restauruoti jos filmai kino mylėtojus žavi ir dabar.

Kas? Sh.Clarke filmo "Kontaktas" seansas.

Kur? Kauno kultūros centre "Tautos namai".

Kada? Rugpjūčio 23 d. 19 val.