Pokalbis su E.Stanciku sukasi apie puikų įspūdį gynimo komisijai palikusio mokslinio darbo tyrimą.

– Esate diplomuotas aktorius. Kauno technologijos universitete baigėte vadybos magistro studijas. Daktaro disertacijai pasirinkote socialinius mokslus – edukologijos sritį Vytauto Didžiojo universitete. Kas paskatino tokį pasirinkimą?

– Veikiausiai įgyta aktorinė ir vadybinė patirtis vadovaujant teatrui, suvokiant atsakomybę už teatro žiūrovo ateityje garantuotumą, kūrybinės veiklos programą ir jos formavimą. Per tuos darbo teatre metus suvokiau, kad ne tik reikia atliepti visuomenės poreikius saviugdai, bet ir vystyti edukacines programas nuo mažens. Tiesa, pedagogika reikalauja didelio atsidavimo darbui su vaiku, o androgogika – darbas su suaugusiu žmogumi – leidžia analizuoti suaugusį žiūrovą kaip besimokantįjį visą gyvenimą. Ši mintis man patiko ir nulėmė mano mokslinio darbo veiklos temą bei kryptį. Kartu su mokslinio darbo vadove prof. dr. Genute Gedviliene ir tuomete katedros vedėja Margarita Teresevičiene pavyko sukonkretinti temą iki jos praktiškumo. Norėjosi, kad tyrimas būtų naudingas, – ne tik, kaip spektaklį parduoti, bet ir atkreipti dėmesį į vertybes, kurios daro žmogų kultūringesnį ir atsakingesnį.

– Paprastai žiūrovų apklausos parodo, kas žmones skatina įsigyti teatro bilietus, aptarnavimo lygį, kas lemia lankymosi dažnumą ir panašius dalykus. Jūsų tyrimas atskleidė, kaip spektaklių žiūrėjimas ugdo kultūrinį sąmoningumą. Atrodytų, kad tokių rezultatų neįmanoma įvertinti konkrečiais rodikliais.

– Taip, sunku pasverti, įvertinti. Sąmoningumas šiuo atveju suprantamas kaip kompetencija, gimstanti iš įvairių gebėjimų, pavyzdžiui, atsakomybė už savo veiksmus, mokėjimas suformuoti tikslus ir uždavinius, spręsti asmenines vidines problemas ir t.t. Norėjau suvokti bendrą Lietuvos situaciją. Mes, kultūros atstovai, dažnai apsigauname ir įsivaizduojame, kad didžioji Lietuvos dalis gyvena mūsų kūryba, jos laukimu. Vis dėlto mokslinio darbo tyrimas parodė ir netikėtų rezultatų. Reikia suvokti, kad kultūrą ir profesionalų meną kuriančių žmonių grupė nėra tokia didelė Lietuvoje, o visuomenė nėra pasiekusi tokio sąmoningumo lygio, kad profesionalus menas virstų kasdieniu poreikiu. Didžioji dalis tai priima kaip laisvalaikio praleidimo formą ir jaučia pramogos turinio poreikį. Tai natūralu. Žmogui reikia suteikti galimybes ugdymuisi, tik tuomet atsirastų giluminis vertybių poreikis.

Lietuvos kultūros lauke yra problemų, bet ne todėl, kad žmogus nėra išsiugdęs to poreikio, bet todėl, kad stinga prieinamumo. Tai kompleksinis klausimas, kuris parodo mūsų kultūros sudedamųjų trūkumus: regioninės plėtros programos, teatro gastrolių planavimo ir kitų. Mano darbe pateikiamos rekomendacijos, kaip jas išspręsti. Esu praktikas, norisi ta kryptimi veikti. Teatro menas, skirtingai nei mano visuomenė ar skamba politikų įžvalgos, nėra pramoga, jis instrumentas ugdytis visas bendrąsias kompetencijas.

– Galbūt pastebėjote, kad požiūrį į teatrą ir kompetencijų ugdymą lemia žiūrovų lytis, amžius, išsilavinimas, gyvenamoji vieta?

– Apklausos parodė, kad suaugę žmonės, kurių vertybės jau susiformavusios, nebejaučia poreikio save formuoti, tad teatrą laiko laisvalaikio praleidimo forma. Įdomus dalykas – gebėdami reflektuoti su iš scenos sklindančia informacija, ją priima giliau ir tai keičia jų pačių nuostatas. Vietos prasme tyrimas parodė, kad žiūrovui labai svarbus gyvas kontaktas – dauguma nurodė teatrą, tik po to kultūros centrą, dar mažiau televiziją kaip vietą, kur žiūrėjo spektaklį. Gyvas kontaktas toje kūrybinėje estetinėje aplinkoje daro įtaką ugdantis kompetencijas.

– Paminėjote ir netikėtus tyrimo rezultatus. Kokie jie?

– Maloniai ir netikėtai nuteikė faktas, kad jauni žmonės (22–35 metų) labai teigiamai vertina teatrą. Būtent ši amžiaus grupė reiškia didžiausią teatro meno poreikį. Jie projektuoja savo karjerą, nori prisiimti atsakomybę už ateitį, tad teatras, kaip svarbi jų gyvenimo dalis, privalo išlaikyti kokybišką santykį su žiūrovu.

– Ar visi spektakliai ugdo sąmoningumo kompetencijas?

– Manau, kad taip. Kiekvieno žmogaus poreikiai skirtingi. Problema tada, kai pažangesnis asmuo patenka į pradedantiesiems skirtą spektaklį. Čia kaip ir geras pianistas – pradžiamokslio etiudų groti negali. Teatro menas skirtas plačiajai visuomenei – vieno vakaro metu jį stebi apie 500 žiūrovų. Visi jie skirtingi. Jeigu pats žmogus sąmoningai atliktų pasiruošimo darbus – pasidomėtų pjese, režisieriaus braižu, amžiaus cenzu, nebūtų prasilenkimų, netikėtumų. Aš manau, kad kiekvienas meno procesas suteikia galimybę atrasti kažką tinkamo saviugdai.

– Kalbėdami apie naujo spektaklio kūrimą su režisieriais aptariate klausimą, ką jis duos būtent žiūrovui?

– To klausimo nekeliu. Iš patirties žinau, kad labai sunku nuspėti, ką žiūrovas jaus. Man svarbu, ar režisierius yra apsėstas medžiagos, kurią ketina statyti scenoje. Jeigu taip, tai jis labai gerai žino dėl ko jį stato, – turi suvokimą, santykį su visuomene, vertybinę pajautą ir perspektyvą, į ką tai turi transformuotis. Tuomet žiūrovo laukia inspiracijos, kurių neįmanoma sukonkretinti.

– Teatre prieš spektaklius jus galima dažnai pamatyti žiūrovų salėje, – bendraudamas su publika tarsi bandote įvertinti bendrą salės vibraciją. Ar po spektaklio dažnai klausiate nuomonės?

– To vengiu. Esu aktorius. Kaip šio lauko karys, po spektaklio nenoriu kontakto, vertinimo. Pirminiai vertinimai paprastai būna labai emocionalūs, impulsyvūs ir paviršutiniški. Yra toks posakis, kad su mintimi reikia permiegoti. Ryte viskas kitaip prabyla, dar po kurio laiko – dar kitaip. Taip sakau ne todėl, kad nevertinčiau žiūrovų atsiliepimų, bet nenoriu paviršutiniško reflektavimo. Aišku, jis yra – mūsų administratoriai domisi, aš kalbuosi su jais ir žinau nuomones. Jeigu pats klausinėčiau, manau, vargu ar suformuluotų tai, ką širdies gilumoje pajuto.

– Koks pastaruoju metu matytas spektaklis jus patį paveikė ir atvėrė naują patyrimo lauką?

– Paskutinė mūsų premjera "Maištas". Sakiau sau, kad nedalyvausiu tame scenos vyksme, bet jau po dešimties minučių tapau aktyviu dalyviu. Teatras iš tiesų sugeba suvilioti, suvesdamas į akistatą su žinojimu ir nuostatomis. Tuomet prasideda tikrasis transformacijos procesas, kai visa esybe norisi šaukti: "Ne. Taip negali būti. Aš visai kitaip įsivaizduoju patriotizmą ir idealizmą." Bet aplinkui vykstantys dalykai keičia mano sampratą, praplėsdami suvokimą: "O gal tai ir tiesa?" Tas klausimas manęs vis dar nepalieka ramybėje ir dabar. Tai vyksta kiekviename spektaklyje. Žmonės neretai apsigauna numodami ranka, neva čia nėra nieko įdomaus. Man patinka Paulio Claudelio mintis: "Net blogis turi savyje gėrio, kurio nevalia prarasti." Reikia tik pasistengti išlukštenti. Teatras turi skatinti žiūrovą mąstyti, suteikti visas galimybes saviugdai, skatinti prisiimti atsakomybę už save ir savo laiką. Net jeigu žmogus ir mano, kad tai yra laisvalaikio praleidimo forma, vis vien menas jį kalbina, duoda vidinį vyksmą – per atodūsį, ašarą ar šypsnį nuvalo sielos gelmėje tai, kas užteršta.