Ši tradicija tęsiasi nuo 2011 m. Kartu realizuoti jau šeši spektakliai, tarp kurių – Giuseppe’ės Verdi „Atila“ (2011) ir „Traviata“ (2017), Vincenzo Bellini „Kapulečiai ir Montekiai“ (2019), Gioachino Rossini „Turkas Italijoje“ (2021), Jules’io Massenet „Pelenė“ (2023). Festivalis „Promfest“ pasižymi provokuojančiais meniniais sprendimais, o įprastai pagrindinius festivalio vaidmenis įprastai atlieka Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkurso laimėtojai. 2023 m. šį konkursą laimėjo „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Gabrielė Bukinė, šioje operoje atliekanti Adrianos vaidmenį.

F. Cilèos dviejų dalių, keturių veiksmų operą „Adriana Lekuvrer“ (1902) parengė muzikinis vadovas ir dirigentas Erki Pehkas (Estija), dirigentas Virgilijus Visockis, režisierė Marta Aliide Jakovski (Estija), scenografas, kostiumų ir grimo dailininkas Madis Nurmsas (Estija), scenos judesio specialistė Kristina Želvienė, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.

Detalė: spektaklyje gausu metaforų – akiniai nuo saulės simbolizuoja savimi patenkintos minios aklumą. / M. Aleksos nuotr.

Be G. Bukinės, atlikusios Adrianos vaidmenį, spektaklyje vaidino: Mauricijus – Eusebiu Huțanas (Rumunija), Tomas Pavilionis; Buljono princesė – Jovita Vaškevičiūtė, Gabrielė Kuzmickaitė; Mišonė – Adrianas Janusas (Lenkija), Laimonas Pautienius; Buljono princas – Žygimantas Galinis; Abbé De Chazeuil – Žanas Voronovas, Madmoiselle Jouvenot – Ingrida Kažemėkaitė; Madmoiselle Dangeville – Rita Preikšaitė; Poisson – Povilas Padleckis; Quinault – Regimantas Gabšys.

Premjeros Kaune vakarą pagrindinius vaidmenis atliko G. Bukinė, E. Huțanas, J. Vaškevičiūtė, A. Janusas. G. Bukinė neabejotinai tobulai sukūrė dinamišką Adrianos vaidmenį. Atsidavusi menui aktorė, mylinti moteris, užjaučianti draugė, pavydi, beatodairiška varžovė – viskas buvo išreikšta puikia vaidyba ir plačiausios emocijų paletės reikalaujančiu balsu.

Įspūdingas J. Vaškevičiūtės sukurtas mylinčios, bet išdidžios princesės vaidmuo. Puikūs buvo A. Janusas, E. Huțanas, Ž. Galinis ir Ž. Voronovas. Iš tiesų sunku ką nors pasakyti apie muzikinę spektaklio pusę, nes ji buvo kone tobula, o pats veiksmas vyko neįtikėtinai greitai. Be abejo, veristinė opera ir negalėtų pasižymėti perdėtomis emocijomis, itin ilgomis arijomis ar ansambliais – čia gyvenimas vyksta tikroviškai ir greitai, viską išreiškia tiesiog nuostabi muzika.

Iki šiol buvau nemačiusi bendrų Kauno ir Pernu operos pastatymų, tad buvau nustebinta iš esmės kitokių sprendimų. Tik vėliau supratau, kad ligšioliniai KVMT pastatymai išlepino mano akis: iš gyvenimo realybės žvelgdama į sceną joje įpratau matyti išgrynintą senojo kino pilkumą su viena ar daugiausia dviem ryškiomis spalvomis. Būtent toks teatras man patinka – dominuojančiai juodas su tamsiai ar šviesiai pilkais atspalviais, kur pirmiausia yra muzika ir vaidyba, o mažiausias ryškios spalvos pasirodymas pakeičia emocinį spektaklio krūvį. Tad negavusi mėgstamo, elfiško scenos pilkumo, šiuolaikiškų kostiumų, scenovaizdžių spalvose, detalėse ieškojau kitokių prasmių. Šis pastatymas, kuriame veiksmas iš scenos šviesomis sklinda į žiūrovų erdvę, beveik visą laiką scenoje matomas režisierių vaidinantis aktorius, neslepiami scenos užkulisiai, atvirai perkonstruojamas scenovaizdis formuoja teatro teatre įvaizdį, režisierei keliant klausimą apie ryšį tarp realybės ir iliuzijos.

Iki šiol buvau nemačiusi bendrų Kauno ir Pernu operos pastatymų, tad buvau nustebinta iš esmės kitokių sprendimų.

KVMT šį kartą nenuėjo patogiausiu išmintu taku, Kauno publikai pateikdamas pamėgtas operetes. Beje, tai ne kritika. Galbūt galėtume teigti, kad teatro misija yra šviesti ir mokyti apie operos meno perlus, bet kuo blogai suteikti žiūrovams šventę ir malonumą operetėmis ar net į kino istoriją įėjusiais miuziklais.

Tačiau kam kalbėti apie operetes ir miuziklus, kai kalbama apie operą. F. Cilèos (1866–1950) „Adriana Lekuvrer“ (Arturo Colautti libretas pagal Eugène’o Scribe’o ir Ernesto Legouvé dramą „Adrienne Lecouvreur“) yra veristinė opera, šalia dominuojančių meilės, pavydo ir mirties yra ir lengvabūdiškų herojų. Čia nėra komiškų persirenginėjimų, tačiau yra teatras, vaidinimas vaidinime. Dominuoja meilė, pavydas ir mirtis, tačiau viskas vyksta natūraliai, be operai būdingos perdėtai sunkios dramos.

XVIII a. vykstantis veiksmas turi operai įprastą tankiai suaustą siužetinį pamušalą: vieną vyrą, didiką, ištikimai myli dvi moterys – aktorė ir aukštakilmė dama, o šalia yra aktorę tyliai, bet ištikimai mylintis teatro režisierius. Fone – šiek tiek lengvabūdžiai aktoriai ir klastingi aristokratai, dvaro intrigos ir žmogaus ūgio, daugiaprasmis aukso narvelis, galintis simbolizuoti tiek šeiminį stabilumą, tiek santuokinę nelaisvę.

Paralelės: operos vizualinių sprendimų kūrėjus inspiravo populiarieji XX a. pabaigos serialai. / M. Aleksos nuotr.

Pagal tikrus įvykius Prancūzijoje vykstančios operos vizualumas glumina, nes matome šiuolaikinius drabužius, kuriuos dailininką inspiravo sukurti XX a. 9-ojo dešimtmečio televizijos dramos.

Nuostabios muzikos ir puikaus dainavimo įsuktas veiksmas vyksta be galo greitai, viena scena keičia kitą. Įstabi Adrianos arija, aistringa Adrianos ir Mauricijaus scena, akla Adrianos meilė nepastebint tylios Mišonė nevilties, pykčio apakintas princesės pavydas, sukrečiantys Adrianos ir princesės susidūrimai – pirmasis tamsoje (taikli koncepcija abiejų moterų situaciją sulyginti per nusiaunamų batų motyvą), antrasis – viešumoje; į operos veiksmą įtraukiami kiti teatro veikalai – gražiausią deivę rinkęs baletas „Pario teismas“ ir Fedros monologas apie kaltę ir išdavystę. Operos kulminacija – tragiška Adrianos mirties scena, kurioje ji išsineria iš kūniškojo apvalkalo.

Veiksmą papildo bemaž komiški grafas su abatu ir kiti Adrianos trupės aktoriai, grafo svečiai. Manipuliuojama ne tik auksinio narvo simboliu, bet ir drabužių, grimo detalėmis. Santūrūs, bet subtiliai elegantiški Adrianos drabužiai priešpriešinami puošniam ir net perkrautam princesės kostiumui, kaip ir tariamai apsmukęs Mišonė kontrastuoja elegantiškam Mauricijui, išsipusčiusiam grafui ir neadekvačiai dekoratyviam (vakarinis kostiumas, stambus kryžius, „tatuiruota“ galva) abatui, o plevėsiškai spalvingi aktoriai kontrastuoja milanietiškai juodai pasipuošusiems, aplinkai akliems (su akiniais nuo saulės) grafo svečiams.

Santūrioje scenografijoje ryškiais potėpiais įsirėžia egzaltuoti judesiai, mimika, Adrianos trapumą išryškinančios gėlės, pabaigoje tapusios jos mirties priežastimi, ir prabangi princesės apyrankė, tapusi jos gėda.

Be abejo, su tinkamais XVIII a. kostiumais, vadinasi, taip pat korsetais ir perukais parodytas spektaklis galbūt labiau atitiktų siužetą, kuris, jeigu nesigilintume į libreto tekstą, yra tiek amžinas, tiek šiuolaikiškas. Ironiška – Adrianos likimas būtų pasisukęs kitaip, jeigu ji būtų įvertinusi ištikimą Mišonė draugystę ir meilę, ignoravusi tariamai Mauricijaus siųstas gėles, bet.... jeigu opera baigtųsi „jie gyveno ilgai ir laimingai“, tai jau būtų operetė.