Rusijai įsiveržus į Ukrainą, skausmingą invaziją patyrė visi sveikos nuovokos žmonės. Kiekvienas reagavo savaip. Tapytojas, grafikas, konceptualių darbų kūrėjas Žygimantas Augustinas pasirinko šią patirtį apmąstyti ir atverti vieną iš susigyvenimo su ja pusių.

Galerijoje „Meno parkas“ veikianti personalinė menininko paroda „Sirenes et Pax“ (Sirenos ir ramybė) – tai karo sukeltas rezonansas. Tiesioginio karo vaizdų čia nepamatysime – Ž. Augustinas nukreipia žvilgsnį ne į tai, kas nutiko, bet kaip ir ką su tuo daryti.

Daugiasluoksniškumas

2015-aisiais pirmuoju meno daktaru Lietuvoje tapęs Ž. Augustinas instaliacijose, tapybos darbuose, piešiniuose fiksuoja visuomenės nuotaikas, sykiu pasitelkdamas humoro jausmą, pasakodamas ironiškas fikcines istorijas. Jo instaliacijose neretai svarbų vaidmenį atlieka kūrinių pateikimas, garsas, šviesos ar dūmų efektai, o piešiniai ir tapyba neslepia sąsajų su XVI–XVIII a. Europos daile.

Savo kūrybiniams pasirinkimams Ž. Augustinas lieka ištikimas ir naujausioje Akvilės Anglickaitės kuruojamoje parodoje, kuri yra  projekto „Vaizdas ir garsas kaip žmogaus kontrolės ir psichikos atpalaidavimo priemonė“ rezultatas.

Kelių pastarųjų metų pokyčiai bando įpratinti žmonių psichiką prie didelių svyravimų. Banguojančios žmonių nuotaikos, tarsi vandenynas įgavusios rezonansą, sukuria viską griaunančius reiškinius arba mobilizuoja visuomenę kovai, atsparumui.

Šiame kontekste siūlomas projektas atkreipia dėmesį į sirenas – įrenginius, skirtus pranešti apie pavojų. Įspūdingi šaltojo karo metu inžinierių sukurti įrenginiai, būtybės, gebančios vilioti, ir garso tembro bei jo atkūrimo įrenginių fetišizavimas susijungia projekte, aktualizuojančiame pasiruošimo pavojui svarbą kartu su raminančio prieglobsčio būtinybe.

Parodoje eksponuojami piešiniai, tapybos darbai, garso ir objektų instaliacija, papildyta kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio sukurtu hipnotizuojančiu garso takeliu. Ekspozicijų erdvėje galima išgirsti vienos žymiausių dabartinių rašytojų Margaretos Atwood įgarsintą eilėraštį „Sirenos“ – tam gautas specialus autorės leidimas.

A. Barkausko nuotr.

Aplinkybės

Istoriko Yuvalio Harari teigimu, šiuolaikiniai karai vyksta ne dėl teritorijų ar išteklių. Mes, kaip istorijas kuriantys ir pasakojantys sutvėrimai, kariaujame dėl skirtingose barikadų pusėse esančių mitologijų. Tad neatsitiktinai Ž. Augustinas, kalbėdamas apie dabartines patirtis, atsigręžia į mitologines būtybes – sirenas.

Kas lieka, kai pamatiniai žmogaus troškimai viską žinoti ir būti išskirtiniu tampa pavojingi?

Parodoje pasireiškia ir šiam menininkui būdingas humoro jausmas: mitologines sirenas jis sugretina su sirenomis – pavojaus signalą skleidžiančiais objektais. Menininkas sako: „Mitai ir garso poveikis susiję su galios demonstravimo tradicija, kuri šiuo laikotarpiu tampa blogio sinonimu. Karo aplinkybėmis švelnumas ir ramybė sunkiai pasiekiami, tačiau jų poreikis nedingsta.”

Menininkas sukuria distopinę erdvę, kurioje pasirodo keli mitinių sirenų siluetai: senovės graikų ir šiuolaikinis – rašytojos M. Atwood. Mitologinę sireną matome piešiniuose, o šiuolaikinę išgirstame per garsiakalbius. Abiem atvejais sirenos gundo. Viliojimo į mirtį mechanizmas remiasi ne vizualumu (grožiu), bet tuo, kas yra sakoma.

A. Barkausko nuotr.

Praktikos

Viename žinomiausių epų, Homero „Odisėjoje“, sirenos pagrindiniam herojui žada išmintį ir žinojimą. Jos jam gali atskleisti, kas buvo ir kas bus. Ir jei Odisėjas, jau prieš tai perspėtas, nebūtų tvirtai pririštas prie laivo stiebo, jo kelionė būtų ten ir pasibaigusi. Įdomu tai, kad sirenos tik sako viską žinančios. Bet ar tai tikrai tiesa? Subtili menininko užuomina – į netikrų žinių fenomeną, kuriam ypatingai pažeidžiami tampame ekstremalių situacijų metu.

M. Atwood eilėraštyje sirena šaukiasi pagalbos ir, kaip gerai suformuluota reklamos žinutė, jos žodžiai pataiko į kitą jautriausią ir nekvestionuojamą šiuolaikinio žmogaus vietą – individualumą ir išskirtinumą. Tačiau, kitaip nei Odisėjui, jokia antgamtinė jėga jo neperspėja, kad pasiduoti šiai idėjai – mirtinai pavojinga.

Kas lieka, kai pamatiniai žmogaus troškimai viską žinoti ir būti išskirtiniu tampa pavojingi? Negalime užsikimšti ausų vašku, prisirišti prie stulpo, atsisakyti savo išskirtinumo idėjos ir negirdėti jokių sirenų. Ir čia pasirodo trečiasis parodos personažas – audiofilas. Tai pastarųjų metų Ž. Augustino interesų lauko veikėjas (ar veikėjai).

Dimensijos: savąjį pasakojimą Ž. Augustinas kuria pasitelkdamas piešinius, tapybos darbus, poeziją ir garsą. / A. Barkausko nuotr.

Garso galia

Menininkas, susidomėjęs garsu ir jo savybėmis, įsitraukė į audiofilų bendruomenę, pradėjo kurti savo garso aparatus ir tuo pačiu metu stebėti šiuos žmones. Taigi tarsi natūraliai audiofilo personažas ir įsikūnija menininko tapybos darbe. Kas jis?

Audiofilas mėgaujasi garsu. Jam svarbu ne kas yra grojama ar sakoma, bet kaip. Ir galima daryti prielaidą, kad jei jis būtų Odisėjas, audiofilas klausytųsi tik jūros bangų. Jis pastebėtų, kokia graži yra sirenos forma, koks glostantis gali būti balsas. Kaip malonu žiūrėti, neklausyti žodžių ir tokiu būdu išgyventi.

Kas? Personalinė Ž. Augustino paroda „Sirenes et Pax“ (Sirenos ir ramybė).

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki vasario 25 d.