Pritemdytoje sporto salėje pro tankius dūmus pulsavo elektroninės muzikos ritmai, o publika lyg užburta įsitraukė į jų bangavimą. KTU 154-oje auditorijoje per paskaitą apie malonumą apsinuogino kūnai, sujaukdami akademinės aplinkos tvarką ir rimtį.

L. Vereertbrugghen savo kūriniu „While we are here“ tyrinėja kolektyvinio šokio troškimą, todėl LSMU sporto salė tam tiko idealiai – čia tvyro komandos dvasia. Dar prieš įeinant į ją žiūrovams buvo pasiūlyti ausų kištukai. Ne be reikalo – pasirodymo metu muzikos pulsas veržėsi į krūtinę ir tvinksėjo smilkiniuose, taip įsismelkdamas ne tik į šokėjų, bet ir į stebėtojų į kūnus.

Iš pradžių – vos keli technomuzikos ritmo vedami žingsniai, kurie pamažu įgavo pagreitį. Tempas tapo toks, kad šokėjas stebėjau tarsi krepšinio aikštelėje lakstantį kamuolį. Akademinės aplinkos griežtumas ištirpo kaip ledas nuo prožektorių šviesos – liko tik tamsoje skęstantis ritmas ir kūnų laisvė. Žiūrovai, tarsi nejučia įtraukti į kolektyvinę hipnozę, lingavo kartu su penkiomis šokėjomis, kurios atmosferai suteikė neformaliojo Berlyno naktų skonį.

Beveik valandą šokėjų kūnai judėjo be atokvėpio, primindami apeiginį apsivalymo šokį su nevalingais kūno impulsais. Individualūs judesiai jungėsi į duetus, trio, kvintetą su netikėtai apsireikšdavusiais folkloro fragmentais. Skleidėsi moteriška bendrystė, kuri imdavo nykti šokėjoms pabirus į skirtingas scenos puses. Norėjosi, kad folkloro elementai atkakliau grumtųsi su klubinės muzikos judesiais, o kartais net juos užgožtų, taip išsikovodami žiūrovų dėmesį.

Elektroninių garsų fone tirpstantis folkloras priminė šiuolaikinį gyvenimą, kai modernumo triukšme tyliai nyksta senosios tradicijos. Įtariu, kad po 50 metų alfa karta tautinius šokius regės būtent taip – tradicijų griaučius, paskendusius technomuzikos ritmuose.

Finalas priminė įtemptas sporto varžybas. Įkaitęs ritmas pliekė sienas – atrodė, tereikia vieno kvietimo, kad žiūrovai patys įsiveržtų į aikštelę, užlietų sceną savo judesiais. Tačiau šviesoms užgesus, užgeso ir pasirodymo magija. Po audringų aplodismentų stojo tyla, scena ištirpo, o į erdvę pamažu sugrįžo akademinė tvarka. Nors pasirodymas sužavėjo, manyje liko paskutinio akcento alkis – išleisti viduje užvirusį klubinės muzikos ritmą.

Taiklu: į dvi akademines valandas „Tremolo“ režisierė sutalpino tai, ko daugelis neišgirsta dešimtis metų. / M. Norvaišos nuotr.

Lauros Kutkaitės „Tremolo“ forma kontrastavo su reivo šurmuliu – čia vyravo sustyguota akademinė ramybė. 154-oje KTU auditorijoje laukė griežti mediniai suolai, santūri šviesa ir tyla. Publika – įvairaus amžiaus, daugiausia moterys, bet nemažai ir vyrų, sėdosi taip, lyg ruoštųsi egzaminui.

Dėstytojų (akt. L. Kutkaitė ir Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė) performatyvi paskaita prasidėjo nuo klausimyno, kurį kiekvienas pildė anonimiškai, o atsakymų statistika iškart tapo visiems matoma ekrane.

„Ar nedidelis skausmas lytinių santykių metu moteriai yra normalu?“, „Ar su amžiumi moters lytinis potraukis mažėja?“ – klausimai, kurie viešumoje retai išgirstami, pasirodyme skambėjo be užuolankų. Nustebino, kad daugelis žiūrovų atsakymų sutapo, nepaisant kartų skirtumų. Tokia pasirodymo pradžia žiūrovus įtraukė sekti moters kūniškumo temą ir akademinis šaltumas pamažu peraugo į žmogišką smalsumą.

Sukėlusi diskusijų galvoje, akademinė provokacija persikėlė prie istorinių faktų, tačiau vietoj sauso dėstymo – koncentruota, moksline literatūra paremta informacija, susipinanti su judesiais ir muzikiniais intarpais.

Festivalio akademinė invazija įrodė, kad net labiausiai sustyguotos erdvės gali sugerti kūnišką energiją.

Netradicinėje scenoje taip pat buvo vaizdingai pateiktos ir moters anatomijos subtilybės, atsakingos už pasitenkinimą. Tačiau bene svarbiausia paskaitos dalis – žinutė, kad „moterų kūnai yra skirtingi ir su tavuoju viskas yra gerai“. Tai ne tik tuščia sentencija: atlikėjų apsinuoginimas prieš auditoriją simbolizavo savo kūno priėmimą. Ne vulgariai, ne seksualizuotai, o natūraliai ir jaukiai, taip, kaip visi turėtume jausti save – be gėdos. Pabaigoje keliolika minučių skambėjo atviri moterų pasidalijimai apie savo potyrius – vienos istorijos traumuojančios, kitos – gausios atradimų.

Viena frazė įsiminė ryškiausiai: „Anksčiau apie malonumą kalbėti buvo gėda, o dabar gėda, nes gėda.“ Tai tiesa. Vyresniajai kartai moters kūniškas pasitenkinimas tebėra tabu, šiuolaikinis jaunimas nebesivaržo, o XX a. dešimtojo dešimtmečio karta lieka įsprausta tarp dviejų gėdos polių.

Tai nebuvo vulgarizuota ar vien į seksualinį pasitenkinimą orientuota paskaita. Čia malonumas pasireiškė būsena, kai esi susitaikiusi su savo kūnu ir jo ryšiu su aplinka. Tai gali reikšti ir atvirumą partnerių kaitai, ir tvirtą „ne“, kai intymumas primetamas prieš tavo valią. Tiesmukai, tačiau subtiliai ji išdraskė kūniškumo gėdą, o moters pasitenkinimą įrašė kaip natūralią savimeilės formą. Į dvi akademines valandas režisierė sutalpino tai, ko daugelis neišgirsta dešimtis metų. Norisi tikėti, kad po šio pasirodymo žiūrovės drąsiau tyrinės savo geismus ir be baimės kalbėsis apie savo poreikius su partneriais.

„ConTempo“ įsiveržė į akademinę aplinką su šiais drąsiais, provokuojančiais pasirodymais ir žiūrovai juos stebėjo susitelkę, tarsi stropūs studentai. Šių metų festivalio akademinė invazija įrodė, kad net labiausiai sustyguotos erdvės gali sugerti kūnišką energiją. Viena paskendo tamsos, technomuzikos ir kolektyvinio šokio pulse, kita virto begėdiška kūno laboratorija. Abu pasirodymai man priminė, kad net griežčiausios sienos pasiduoda, jei į jas atsitrenkia intriguojantis menas.