Kauno tekstilės bienalė, vėliau išaugusi iki tarpdisciplininius menus priglaudžiančios Kauno bienalės, programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projektas „Kaunas 2022“, Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024 m. – tai vis menotyros mokslų daktarės, parodų kuratorės V. Vitkienės vadovauti projektai.
Kultūros ministerijos skelbtą konkursą muziejaus generalinio direktoriaus pareigoms ji laimėjo dar gegužę, tačiau jas pradėjo eiti tik vakar. Simboliška, kad prie Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus vairo ji stojo tą pačią savaitę, kai ši didžiausia Kaune įsikūrusi kultūros įstaiga kviečia švęsti vieno ryškiausių lietuvių dailės genijų M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Darbas šiame muziejuje V. Vitkienei nėra visiškai nauja patirtis – pastaruosius penkis mėnesius ji čia ėjo generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas.
– Su kokiomis mintimis, jausmais pradedate vadovauti muziejui?
– Kaip ir tą dieną, kai gegužę po konkurso buvau paskirta eiti šias pareigas, taip ir dabar jaučiu privilegiją būti šio reikšmingo, iškilaus šimtamečio muziejaus vadove. Mąstydama, kur man pasidėti su tiek įvairios patirties neišvykstant iš Kauno, už kurio ribų dirbti turėjau ne vieną pasiūlymą, visada mintimis grįždavau prie šio muziejaus. Man didelė garbė, kad manimi patikėjo Kultūros ministerija, kad labai šiltai priima muziejaus kolektyvas. Pastaraisiais mėnesiais dar giliau susipažinau su muziejaus veikimo principais.
Jaučiu didelę atsakomybę ir pasididžiavimą, kad mes Kaune turime didžiausią Lietuvos kultūros lobyną – M. K. Čiurlionio kolekciją, gausią Vakarų Europos meno kolekciją, grupės „Ars“ (tarpukario inovatorių) dailininkų ir itin gausią liaudies meno kolekcijas – beveik 0,5 mln. meno ir kultūros vertybių. Jaučiu didžiulę prasmę toliau garsinti M. K. Čiurlionio, kitų kolekcijos menininkų kūrybą, saugomą mūsų muziejuje, taip pat Lietuvos kultūrą tarptautiniu mastu.
– Vadovavote tarptautiniams projektams, dabar pereinate prie nacionalinio projekto, jei nacionalinį muziejų galima pavadinti projektu. Ar vis dėlto M. K. Čiurlionio kūrybos garsinimą taip pat pavadintumėte tarptautiniu projektu?
– Manyčiau, kad M. K. Čiurlionio vardo garsinimas yra ir tikslas, ir procesas. Tai ne projektas, kuris paprastai turi aiškią pabaigos datą. M. K. Čiurlionio vardo garsinimas ir kartu Lietuvos žinomumo didinimas yra ilgalaikis procesas, su kuriuo tarptautiniu mastu galime pasiekti labai daug kultūrinių ir diplomatinių tikslų. Labai dažnai buvę kolegos manęs klausia, kaip man pavyks persiorientuoti nuo projektinio mąstymo į stabilų muziejinį, institucinį mąstymą. Manau, kad tai padaryti man nebus sudėtinga. Muziejaus vadovų kadencijos taip pat trunka tam tikrą laiką. Savo penkerių metų kadencijai esu išsikėlusi tam tikrų tikslų, kurių įgyvendinimo iš manęs tikisi ir Kultūros ministerija.
– Su kokia muziejaus vizija ateinate?
– Mano vizija – visiems prieinamas muziejus, įtraukus įvairaus amžiaus, išsilavinimo, įvairiomis kalbomis kalbantiems žmonėms. Vizijoje – ir tai, kad muziejaus pateikiamas turinys būtų aktualus, susietas su šiandiena. Tikiu, kad ir kelių šimtų metų vertybės gali prabilti šiuolaikine kalba ir šiandien aktualiomis temomis. Šia – turinio aktualumo – kryptimi muziejus jau įsibėgėjęs, bet prieinamumo gerinimo laukas dar neišsemtas. Pavyzdžiui, infrastruktūros gerinimas įvairiuose muziejaus padaliniuose, kurių yra dešimt. Kai kurie yra rekonstruojami, kai kuriuose rekonstrukcija tik prasideda – juos neatidėliotinai reikia pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia, bet finansavimas tam dar nesuplanuotas.
– Pradedant pandusais?
– Ypač tai aktualu Kauno paveikslų galerijoje. M. Žilinsko dailės galerija turi finansavimą rekonstrukcijai, kurios metu pastatas bus pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms, o Kauno paveikslų galerijos kompleksinė renovacija tikėtina po 2030 m. Tačiau negalime taip ilgai laukti – gerinti galerijos prieinamumą imsimės kiek įmanoma greičiau, pavyzdžiui, iš parodų bilietų įplaukų.
M. K. Čiurlionis, ypač šiais jubiliejiniais metais, yra labai paklausus ir prašomas vežti į įvairias Europos ir pasaulio šalis. Atidžiai renkamės, su kuo bendradarbiauti.
– Kokią projekto „Kaunas 2022“, 2024 m. Lietuvos sezono Prancūzijoje patirtį bandysite įgyvendinti muziejuje?
– Ruošiuosi pradėti nuo keliametės strategijos kūrimo kartu su komanda, sudaryta iš įvairių muziejaus padalinių ir skyrių vadovų. Strategija apims įvairius pokyčius ir tikslus, kurių siekia muziejus. Pavyzdžiui, nuo saugyklose, fonduose saugomų kūrinių suskaitmeninimo (šių darbų muziejininkams pakaks dvidešimčiai metų į priekį) iki parodų planavimo, komunikacijos ir rinkodaros strategijos, komandos kompetencijų kėlimo. Su reguliariai vartomu strateginiu planu buvau pripratusi dirbti dar nuo Kauno bienalės ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ laikų, kai kiekvieniems metams buvome numatę labai konkrečius siekius ir etapinio planavimo eilutes. Galbūt tai skamba labai biurokratiškai, bet iš tiesų direktoriaus pagrindinė atsakomybė yra suvaldyti didžiulę mašiną, kad ji funkcionuotų, žinotų, kur juda ir judėtų bendrai sutarta kryptimi.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Europoje yra gerai žinomas. M. K. Čiurlionis, ypač šiais jubiliejiniais metais, yra labai paklausus ir prašomas vežti į įvairias Europos ir pasaulio šalis. Saugodami trapų šio menininko palikimą, atidžiai renkamės, su kuo bendradarbiauti. Siekiame ne tik skolinti M. K. Čiurlionį užsienio muziejams, bet ir atsivežti jų kolekcijose saugomus klasikinio, šiuolaikinio meno kūrinius ar M. K. Čiurlionio amžininkų meno parodas. Su ateinančiais metais planuojamais Kauno paveikslų galerijos turinio pokyčiais tikimės ir įvairesnių šiuolaikinio meno parodų. M. Žilinsko dailės galerijos, kuri uždaryta rekonstruoti, atidarymas po trejų ketverių metų dar labiau atriš rankas, nes Kaune atsiras daugiau salių, atitinkančių muziejininkystei keliamus aukščiausius klimato kontrolės ir saugumo reikalavimus. Tai leis eksponuoti vertingiausių pasaulio kolekcijų kūrinus.
– Kaip atsitiko, kad M. Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcija užsitęsė trejais metais ilgiau, nei planuota?
– Muziejus jau buvo parengęs renovacijos planus, bet tuo metu architektų bendruomenė inicijavo pastato įtraukimą į kultūros paveldo sąrašą dėl jo unikalios postmodernistinės architektūros. Taip M. Žilinsko dailės galerijos pastatas tapo valstybės saugomu objektu. Teko inicijuoti naują muziejaus renovacijos plano rengimą, kad jis atitiktų paveldo objektams taikomus griežtus reikalavimus. Šiuo metu projektavimas yra paskutinėje stadijoje. Tikimės, kad metų gale galėsime skelbti rangos darbų konkursą ir kitąmet bus pradėti rekonstrukcijos darbai.
– Į kultūros įstaigas, įskaitant muziejus, Lietuvoje neretai vis dar žiūrima kaip į išlaikytines. Kaip atrodo Jums? Kas kam daugiau duoda: valstybė – muziejui (finansiškai), ar muziejus – miestui, valstybei, žmonėms?
– Manau, kad tai labai sąžiningi mainai su visuomene. Visuomenė muziejuose gali įsikvėpti. Tai ne tik kultūrinė, bet ir sociokultūrinė patirtis. Dabar net ir medikai išrašo receptų apsilankyti muziejuje. Tad kviečiame ateiti į M. K. Čiurlionio darbų ekspoziciją ir atrasti sielos artumą su menininku, kurio kūryba taip traukia daugybę žmonių. Be jo, turime begalę saugojamų kitų Lietuvos kultūros paveldo turtų, Europos meno kūrinių, organizuojame paskaitas, susitikimus su menininkais ir tyrėjais, gausiai siūlome edukacijų vaikams ir suaugusiesiems.
Muziejų lankymas – nuolatinis vidinis tobulėjimas, vidinis turtėjimas. Tai atsispindi laimės indekse, gerovėje, mąstymo skaidrume. Parodos, kurias formuoja kuratoriai, menu kalba apie mus.
– Šiais laikais daug lietuvių gali nuvykti į Paryžių, Londoną, Madridą, Niujorką, aplankyti ten vykstančias parodas. Ar neapima jausmas: ką mes galime tai visko mačiusiai publikai parodyti – juk jie jau visko matė?
– Taip, daug žmonių keliauja po pasaulį. Tačiau, kai Europos kultūros sostinės metais į Kauną, ir būtent į Nacionalinį M. K.Čiurlionio dailės muziejų, atvežėme Williamą Kentridge’ą, Mariną Abramović, Yoko Ono, tūkstančiai žmonių, kurie apsilankė jų parodose ir su tuo susijusiuose renginiuose, daugeliu atveju pirmą kartą pamatė šiuos menininkus ir jų kūrybą. Kultūros profesionalai – gal ir dešimtą kartą, bet didžiajai daliai plačiosios visuomenės tai buvo pirma pažintis. Pajutę tokio kompeksiško meno jėgą, žmonės tiek Lietuvoje, tiek nuvykę į užsienį, dažniau lanko šiuolaikinio meno muziejus, ne vien klasikinės dailės parodas.
Siekiame, jog visuomenė suvoktų, kad muziejuose yra daug įdomaus turinio.
– Ar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus jaučia kitų Kauno, Vilniaus muziejų konkurenciją dėl lankytojų dėmesio?
– Kaune mažiau gyventojų nei sostinėje, tad ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lankomumas turbūt mažesnis nei Vilniuje esančių nacionalinių muziejų. Tačiau džiugu, kad dabar savaitgaliais yra didelis judėjimas iš Vilniaus į Kauną. Pagrindines mūsų parodas aplanko profesionalai, kolegos ir jaunimas, atvykstantys traukiniais ar kitu transportu. Nesakyčiau, kad tai konkurencija. Juntamas panašus skirtingų parodų pulsas. Mes važiuojame į Vilniaus parodas ir parodas kitur, vilniečiai ir kitų Lietuvos regionų gyventojai domisi tuo, kas vyksta Kaune. To, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį beveik nebuvo.
– Šie metai – M. K. Čiurlionio, tam skirta daug renginių, muziejuje taip pat vyksta tarptautinė šio mūsų simbolisto amžininkų ir bendraminčių paroda. Taigi, šiemet M. K. Čiurlionis – ant bangos. Kitais metais gali pasijusti tam tikras susidomėjimo juo atoslūgis. Kaip tam ruošiatės?
– Palyginti nedidelė M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus darbuotojų komanda gal net laukia to atoslūgio. Visos edukatorių aštuonios darbo valandos kasdien užsakytos įvairioms edukacijoms ir ekskursijoms, kultūriniam ugdymui. Jubiliejaus pikas bus artimiausius kelis mėnesius, nes rugsėjį į mokyklas grįžo mokiniai, o mes šį mėnesį kaip tik švenčiame ir visus kviečiame kartu švęsti M. K. Čiurlionio gimtadienį. Dabar besikreipiantiems dėl edukacijos tikriausiai tektų laukti iki pavasario. Daugiau personalo situacijos irgi nepagerintų, nes erdvės tam yra ribotos.
Tikiu, kad ir kelių šimtų metų vertybės gali prabilti šiuolaikine kalba ir šiandien aktualiomis temomis.
Per metus edukacijose dalyvauja apie 24 tūkst. žmonių. Tai labai daug ir šis skaičius dar augs, kai bus atnaujinti padaliniai. Be to, sukūrėme specialią programą projektui „Tūkstantmečio mokyklos“, kai viena klasė muziejuje apsilanko dešimt kartų, – numatytas tęstinis mokymas per kūrybą į praktiką įtraukiant fizikos, matematikos, biologijos ir pan. mokymąsi.
Ruošiame įdomių dalykų ir kitiems metams. Naujos parodos bus eksponuojamos tose salėse, kur dabar vyksta tarptautinė M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų paroda. Šio mūsų genijaus kūryba nuolatinėje ekspozicijoje lauks visada. Beje, pavasarį apie 80 M. K. Čiurlionio kūrinių iškeliaus į Japoniją, kur Vakarų meno muziejuje Tokijuje bus pristatyta labai laukiama jo paroda. Tikimasi, kad per tris mėnesius joje apsilankys daugiau kaip 400 tūkst. lankytojų. Paroda Japonijoje jau pradėta reklamuoti. Šiuo metu turime prašymų surengti M. K. Čiurlionio parodų užsienyje 2027 ir 2028 m. Atoslūgio nejaučiame.
– Populiarėja projektai, su garsių menininkų kūryba leidžiantys susipažinti 3D filmų formatu. Kaip Jūs tai vertinate? Iki šiol muziejus prie tokių filmų kūrybos neprisidėjo. Ateityje gal irgi būtent taip planuojate labiau sudominti jaunąją kartą dailės kūriniais?
– Šiuo metu muziejuje kartu su partneriais yra įrengta pojūčių meno erdvė. Joje nuolat rodomi režisierių Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko virtualiosios realybės filmai „Angelų takais“ ir „Pasaulių sukūrimas“. Ši partnerystė – labai unikali. Šie filmai yra pasaulinės kokybės, atrinkti ir įvertinti tarptautiniuose festivaliuose. Pats muziejus tokiam filmo sukurti neturėtų nei žmogiškųjų resursų, nei kompetencijų, nei laiko. Neseniai buvo atvykęs Danijos nacionalinio muziejaus direktorius pasižiūrėti minėtų filmų, galvodamas apie panašų savo ekspozicijos animavimą, nes iki jo atėjo žinios apie M. K. Čiurlionį interpretuojančių VR filmų kokybę. Tačiau pats muziejus neplanuoja imtis tokių projektų gamybos. Mums labai pasiteisino bendradarbiavimas su šios srities kūrėjais profesionalais.
– Taigi kaip planuojate privilioti vis labiau virtualėjančią jaunąją kartą?
– Muziejuje – akivaizdus didelis pokytis. Pastarąjį pusmetį, kai čia dirbu, stebėjau ir stebėjausi, kad rytais čia pilna vaikų, atvyksta grupės iš darželių, mokyklų. Būna dienų, kai rytais sulaukiame ir iki 200 vaikų, muziejus klega. Tokia natūrali pažintis su menu! Tokios gyvybės prieš 15–20 metų galėjome tik pavydėti užsienio muziejams. Lankydamasi Europos muziejuose matydavau daug vaikų. Jie, pavyzdžiui, sėdi priešais Pablo Picasso paveikslą ir patys pieštukais popieriuje bando dekonstruoti vienas kito veidą. Galvodavau: koks tai stebuklas! Džiaugiuosi, kad dabar absoliučiai taip pat veikia mūsų muziejus. Galbūt tai virs didžiuliu pokyčiu vėlesniame vaikų gyvenime, kai jie patys rinksis, kaip leisti savo laisvalaikį.
– Kaip vienas geriausiai komunikuotų dailės kūrinių eksponavimo atvejų Lietuvoje minimas pernai Vilniuje, Radvilų rūmuose, veikęs „Šedevro kambarys“ su Franso Halso kūriniais, 3D vizualizacijomis, asmeniškai vienam žiūrovui skirtu pasakojimu ir šedevrų pristatymu. Ar M. K. Čiurlionio muziejus ateityje imsis panašių projektų?
– Muziejus atviras naujoms formoms, leidžiančioms sudominti lankytojus, juos įtraukti. Aklai nė vienas muziejus neseka kitų pavyzdžiais, bet naujos įtraukios formos yra laukiamos. Kaip minėjau, mūsų partnerystė su virtualiosios realybės kūrėjais sukuria didžiulę pridėtinę vertę. Pojūčių meno erdvė sulaukė iki šiol neblėstančio populiarumo. Per mėnesį vien ji sulaukia 4–6 tūkst. lankytojų, norinčių pažiūrėti virtualiųjų filmų, o kartu ir M. K. Čiurlionio darbų originalų.
– Kiek Jūsų darbe bus Jūsų pirmtakės, muziejui iki šiol vadovavusios Dainos Kamarauskienės, pradėtų darbų, vizijos tęstinumo?
– Muziejui tęstinumas būtinas. Tačiau kiekvienas vadovas turi savo vadovavimo koncepciją, kurią lemia ir asmenybės savitumai, ir susiklosčiusios aplinkybės. Labai didelę įtaką muziejui turėjo ilgamečiai direktoriai, tokie kaip meno istorikas, kolekcininkas, grafikas Paulius Galaunė, dailininkas Petras Stauskas, dailės istorikas Osvaldas Daugelis. D. Kamarauskienės indėlis į muziejaus gyvybingumą ypač svarus. Ji vadovavo pastarąją kadenciją, per kurią muziejus sulaukė didžiulio žiūrovų ir profesionalų pripažinimo, išaugo lankytojų skaičiai, bet direktoriaus pavaduotoja Daina dirbo apie du dešimtmečius, tad ilgus metus buvo muziejaus turinio ir veiklos sūkuryje. Ji ir kiti minėti direktoriai yra tarsi suaugę su muziejumi. Aš į muziejų atėjau iš šono, bet visą profesinį kelią buvau arti jo, partnerystėse su juo ir visa širdimi už jį.
Labai vertinu visų muziejininkų sukauptą muziejinę patirtį, bet, žinoma, turiu sava patirtimi grįstą vadovavimo stilių. Darbe vadovaujuosi tuo, kad geriausi rezultatai pasiekiami įsiklausant į profesionalus, įsigilinant į jų nuomonę ir geriausias vizijas padedant paversti tikrove. Neateinu nurodyti darbuotojams, kaip jiems reikia dirbti ir kuruoti visas muziejaus parodas. Neateinu daryti revoliucijų, bet plėsti muziejaus galimybes ir partnerysčių tinklą, įkvėpti didesniems tikslams, išlaikyti muziejaus darbuotojų pozityvumą, padėti įveikti nelengvus administracinius iššūkius.
– Apie kai kuriuos muziejaus padalinius šiek tiek pasakojote, o kokia mažesniųjų situacija? Pavyzdžiui, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinio buto-muziejaus?
– Jis uždarytas dėl prastos būklės, bet dar neremontuojamas. Kol kas ieškome finansavimo, partnerių, rėmėjų. Dabar restauruojami muziejaus baldai, kilimai, kiti rekvizitai ir priklausiniai, kad, remontui įvykus, muziejaus padalinys kuo greičiau atgytų.
Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui priklauso nemažai memorialinių muziejų. Be jau minėto, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, įkurtas jo memorialiniame name, Galaunių namai-muziejus, Vytauto Kazimiero Jonyno galerija Druskininkuose, M. K. Čiurlionio namai-muziejus Druskininkuose, skulptoriaus Juozo Zikaro namai-muziejus. Pastarasis muziejus yra gyvas pavyzdys, kai muziejus funkcionuoja kaip jaukūs namai su įdomiomis edukacijomis. Tai pavyzdys, kaip įmanoma atrasti pasakojimą, įtraukiantį lankytojus, pasiūlyti paveikų būdą sužadinti norą atrasti Kauno istoriją supažindinant su pastatais ir jų buvusiais gyventojais.
– Kokie pagrindiniai akcentai planuojami 150-ajam M. K. Čiurlionio gimtadieniui?
– Savaitgalį – rugsėjo 20 ir 21 d. – muziejaus centriniuose rūmuose V. Putvinskio gatvėje visiems bus galima lankytis su 50 proc. nuolaida ir apžiūrėti M. K. Čiurlionio kūrinius, kurių kartu su tarptautine paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ šiuo metu yra eksponuojama arti 200. Tai apie 80 proc. viso šio menininko kūrybos palikimo. Tai pirmas kartas po daugybės metų (galbūt ir pirmas), kai jų vienu metu eksponuojama tiek daug – įprastai nuolatinėje ekspozicijoje jų galima pamatyti apie 100.
Muziejų lankymas – nuolatinis vidinis tobulėjimas, vidinis turtėjimas. Parodos, kurias formuoja kuratoriai, menu kalba apie mus.
Rugsėjo 19 d., penktadienį ,17.30 val., pristatysime dr. Linos Straigytės fotografijų iš 1990 m. lietuvių ekspedicijos į Arktį parodą „Trispalvė virš M. K. Čiurlionio kalnų Arktyje“ parodą. Per šią ekstremalią ekspediciją buvo aplankytas Čiurlionio vardu pavadintas ledyninis kalnynas atokiausioje Prano Juozapo Žemėje. Vyks ir susitikimas su ekspedicijos dalyviais, filmuotos medžiagos peržiūra.
Šeštadienį vyks įvairios nemokamos ekskursijos ir turai. Jos įeina į lankytojo bilietą, bet vietų skaičius – ribotas, būtina iš anksto registruotis. Šeštadienį 16 val. vyks Šviesės Čepliauskaitės fortepijoninės muzikos koncertas, dienos metu – istorinių dokumentinių Lietuvos kino centro restauruotų filmų apie M. K. Čiurlionį peržiūros, 14 val. – naujo dokumentinio filmo „Čiurlionis po Čiurlionio“ (rež. Mikas Žukauskas) premjera. Sekmadienį pristatysime naują M. K. Čiurlionio vaizdais paremtą stalo žaidimą. Daugiau informacijos apie renginius – ciurlionis.lt/veiklos/renginiai.
Kviečiame kauniečius ir miesto svečius švęsti M. K. Čiurlionio gimtadienį, jo kūrybą kartu.
Naujausi komentarai