Spektaklį kuria žonglierius Kasparas Bujanauskas, debiutuojantis režisierius Lukas Dirsė, kompozitorius Ignas Šoliūnas, scenografas Tomas Stonys, aparatų kūrėjas Domas Puvačiauskas ir spektaklio mentorius Jasonas Dupree.
Apie spektaklio kūrybinį kelią, iššūkius, unikalaus dizaino aparatų kūrimą ir šiuolaikinio cirko lauką Lietuvoje – pokalbis su K. Bujanausku (K. B.), L. Dirse (L. D.) ir D. Puvačiausku (D. P.).
– Susitinkame Domo studijoje Vilniuje, kai iki „bliss“ premjeros – jau vos kelios dienos. Kokia buvo šio spektaklio ir Jūsų bendro kelio pradžia?
K. B.: Gyvenome viename bute. Be mūsų trijų, buvo dar penki žmonės, visi buvome iš įvairių sričių: menininkai, architektai, muzikantai, iki šiol visi bendraujame, leidžiame kartu laiką. Kai visi išsiskirstėme, mes su Luku grojome grupėje „Šuo Leila“, vėliau su dalimi tos pačios draugų grupės, su kuria kadaise gyvenome, įkūrėme kompaniją „būda.collective“. Aš visada norėjau išmėginti ką nors už klasikinio cirko ribų, nes pats augau klasikinio cirko aplinkoje. Taip ir gimė šiuolaikinio cirko ir tarpdisciplininio meno kompanija „būda.collective“, kurią sudarė Lukas, Žiedūnė Dubnikovaitė, aš, Tomas ir Goda Juodaitytė. Pirmas mūsų darbas buvo spektaklis „7 minutės“. Vėliau subūrėme komandą spektakliui „Maisto prekės“.
– Ką reiškia kompanijos pavadinimas?
L. D.: Kai „Šuo Leila“ sustabdė veiklą, dėmesį sutelkėme į kompanijos įkūrimą. Aš, Kasparas ir Žiedūnė grojome „Leiloje“, o kai nusprendėme įkurti kompaniją, pavadinimo idėja kilo gana natūraliai.
K. B.: Mes – tarytum šunys ir norime priimti kitus laukinius šunis po savo stogu (juokiasi). Iš tiesų tik visai neseniai susivokėme, kad tarp pavadinimų „Šuo Leila“ ir „būda“ yra tam tikra sąsaja.
– Ar sakytumėte, kad Jūsų bendrų veiklų jungtis buvo draugystė?
L. D.: Manau, taip. Dažniausiai daugiausia laiko praleidi su tais, su kuriais turi bendrą užsiėmimą, tada ir draugystė išsilaiko ilgiau. Taip nutiko ir mums.
– Papasakokite daugiau apie kuriamą spektaklį. Kaip gimė idėja ir kuo šis spektaklis skiriasi nuo prieš tai sukurtų darbų?
K. B.: Manau, esminis skirtumas yra tai, kad ankstesniuose spektakliuose scenoje būdavo daug veiksmo ir žmonių, o šįkart mes nusprendėme kurti monospektaklį. Atsimenu, kaip kartą susitikome su Domu, jam pasakojau turimą spektaklio viziją: tuščioje scenoje yra vienas žmogus, ant lubų kabo trys aparatai, keturi padėti ant žemės, iš visų jų skrieja kamuoliukai, bet žiūrovas nemato, iš kur, nes aparatai paslėpti. Domas išklausė ir pasakė: „Jeigu aparatų nesimatys, aš jų nekursiu.“ Ilgiau padiskutavę supratome, kad Domo vizija yra labai tinkama, nes aparatas gali būti ir gražus, ir interaktyvus, ir funkciją atliekantis spektaklio elementas.
D. P.: Šioje vietoje reikėtų komentaro, kodėl nesutikau, kad aparatų nesimatytų. Kadangi esu iš šiuolaikinio meno lauko, dirbu su skulptūra, man labai svarbi yra estetika kuriant santykį su veiksmu ir garsu. Man svarbu kurti ir kalbėti vizualiai, tad aparatus tokius ir kūriau – kad jie ne tik atliktų funkciją, bet ir būtų vizualiai svarbi scenografijos dalis.
K. B.: Dažnai mūsų spektaklių dramaturgu tampa muzika. Skirtingi fiziniai pasauliai ir jų išraiškos yra sujungiami muzikos. Šio spektaklio kompozitorius I. Šoliūnas, kaip ir kitų spektaklių kompozitoriai, įneša savo pasaulėžiūrą ir spektaklio judėjimas būna padiktuojamas muzikos.
D. P.: Šio spektaklio metu mes susiejame kamuoliuko išmetimo akimirką su garsu. Spaudi mygtuką, girdi garsą, skrieja kamuoliukas – viskas vienu metu kuria sintezę, kuri savo ruožtu kuria ir atmosferą aplink aparatą. Jis gali pasirodyti grėsmingas, o kitas muzikinis takelis gali jį paversti šmaikščiu. Rezidencijų metu supratome, kad muzika ir nuspręs, kaip žmonės patirs ir matys aparatus ir jų veikimą.
– Kadangi vis daugiau kalbame apie kūrybos procesą, smalsu sužinoti, kaip atradote spektaklyje matomus sprendimus ir kaip plėtojosi idėja, kurią pristatė Kasparas?
K. B.: Dažnai taip nutinka, kad aš ateinu su vizualia idėja, o Lukas pasiūlo konceptualią idėją. Taip nutiko ir šį kartą. Aš turėjau viziją, kad scenoje nesu visiškai vienas, bet turiu robotizuotą partnerį. Svarbi Luko užduotis buvo sujungti mano turimą viziją su konceptu ir atsakyti sau, kodėl mes tai darome. Aš dažnai pamirštu šią dalį.
L. D.: Manau, mes gerai dirbame kartu, nes užaugome nuolat kurdami drauge. Dabar, kai statome šiuolaikinio cirko spektaklius, nors daug kas yra nauja (pvz., aš išbandau režisieriaus vaidmenį), vis tiek jau žinome, kaip vyksta mūsų bendras kūrybos procesas. Šiame spektaklyje aš galiu panaudoti savo sukauptas žinias, o Kasparui tai yra proga pademonstruoti visa tai, ką jis taip meistriškai geba atlikti žongliruodamas. Anksčiau mes pasirodydavome kartu, tačiau jis turėjo prisitaikyti prie mano gebėjimų, o dabar jis visu pajėgumu gali atsiskleisti kaip atlikėjas.
Svarbu išgirsti ne tai, ko iš mūsų reikalauja sistema, o tai, kur patys norėtume būti ir ką darytume, jei nereikėtų nuolat galvoti apie atlygį.
K. B.: Iš tiesų šio spektaklio kūrimo procesas buvo tikriausiai sunkiausias iš visų prieš tai buvusių. Išbandėme naujas, mums nepažįstamas technikas, tokias kaip skaitmeninė žongliravimo sistema „siteswap“. Tai lyg muzikanto partitūra, bet ji skirta žonglieriams. Gali žongliruoti pagal skaičių seką, mes ją naudojame kaip tam tikrą spektaklio kalbą. Taip pat ir Domo kuriami aparatai yra visiškai unikalūs ir itin sudėtingi tiek savo inžinerine konstrukcija, tiek pagaminimo būdu.
– Domai, Tavo specialybė yra skulptūra. Iš to, ką pasakojate, susidaro įspūdis, kad šių aparatų kūrimas pareikalavo ir inžinerinių žinių bagažo.
D. P.: Komandoje aš esu ta grandis, kuri dirbo gana autonomiškai. Aš nestudijuoju inžinerijos, studijuoju šiuolaikinę skulptūrą, o inžinerinių sprendimų kuriant šiuos aparatus reikėjo tikrai daug. Inžineriniame lauke tai būtų labai keistas projektas, specialistams kiltų daug klausimų, kodėl naudojau tokias medžiagas ar kodėl būtent tokia forma. Tačiau šiuolaikinio meno lauke šis darbas yra labai inžineriškas, tad aparatai tapo dviejų skirtingų laukų sintezės išraiška.
Kai antrame kurse pradėjau robotinius projektus, kūriau instaliacijas, buvau pasikvietęs Kasparą į peržiūrą, tada jis ir kreipėsi į mane klausdamas, ar jo idėją būtų galima realizuoti. Tuo metu entuziastingai sutikau, dar nė kiek nesuprasdamas, koks sudėtingas tai bus kūrinys. Tačiau dabar drąsiai galiu sakyti, kad esu pagilinęs savo inžinerines žinias.
– Dirbdami komandoje susiduriate su iššūkiais ar lengvai randate sprendimą? Ar gelbėja tai, kad esate bičiuliai?
K. B.: Ne visą laiką viskas taip paprasta. Kartais kaip tik gal net trukdo tai, kad esame draugai. Kartais draugui yra kur kas sunkiau išsakyti tai, ką lengvai pasakytum, jei mus sietų tik profesionalus darbo santykis.
L. D.: Tiesa, draugystė kartais trukdo. Kita vertus, ir labai padeda, nes nepažįstamo žmogaus neįkalbintum imtis tokio ambicingo projekto. Tai atsiremia ir į finansinį klausimą. Nors projektas yra finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, gaunama finansinė parama neatitinka mūsų įdedamo darbo ir laiko. Kasdien dirbame ir mus labiausiai motyvuoja bendra idėja, ne finansinis atlygis.
– Spektaklis paremtas labai tikslia sistema, tačiau kartu kalbate ir apie laisvę. Kiek jame yra tiksliai apskaičiuoto veiksmo, o kiek – improvizacijos?
K. B.: Didžioji spektaklio dalis yra labai tiksliai suplanuota. Scenoje bus LED ekranas, rodantis „siteswap“ – žongliravimo sekų – skaičius. Kiekvienas jų turi sutapti su konkrečiu kamuoliuko metimu, o numatytu metu kamuoliukai turi pasirodyti iš virš manęs kabančio aparato. Tačiau ne kiekviena skaičių kombinacija veikia – reikia apskaičiuoti, ar ją apskritai įmanoma atlikti. Tad už regimo lengvumo slypi daug planavimo, skaičiavimo ir būtinybės įsiminti.
L. D.: „Siteswap“ mums tapo ne tik technine priemone, bet ir kompozicijos pagrindu. Pirmiausia atrandame žongliravimo seką, o tada kuriame judesį ir muziką. Iš pradžių bandėme kiekvieną metimą tiesiogiai susieti su konkrečia nata: kuo aukštesnis metimas, tuo aukštesnė nata. Tai įnešė daug įdomių atradimų.
Laisvesnė, improvizacinė dalis siejasi su pačia spektaklio tema. „Bliss“ mums reiškia palaimos ar nušvitimo paieškas, mums atrodo svarbu patirti tai, kas ne iki galo kontroliuojama. Palaimą mums labiausiai atskleidžia laisvė, improvizacija ir tikri kūno impulsai. Todėl repetuodami, nors ir norime spektakliui suteikti tam tikrą struktūrą, paliekame erdvės Kasparo improvizacijai – jis žongliruoja taip, kaip tuo metu jaučiasi, sekdamas savo vidiniais impulsais.
D. P.: Be to, net ir kruopščiai suprogramuotoje sistemoje kas nors gali sugesti. Per vieną pirmųjų rodymų aparatas netikėtai išbėrė kamuoliukus, nors per rezidenciją veikė be priekaištų. Teko improvizuoti jau ne menine, o labai praktine prasme: Kasparas iš naujo pildė aparatus, o mes bandėme nuotoliniu būdu suvaldyti situaciją ir atkurti numatytas kamuoliukų pozicijas. Iš šalies dalis nesklandumų galėjo atrodyti kaip spektaklio dalis. Ši patirtis priminė, kad gyvas pasirodymas neišvengia netikėtumų ir turi būti nuolat pasiruošęs improvizuoti.
– Spektaklio kuriama aplinka primena retrofuturistinę, biurokratišką ateitį. Kodėl pasirinkote būtent tokią estetiką ir ar toks pasirinkimas slepia kokią nors metaforą?
D. P.: Man regis, mūsų kolektyvinėje vaizduotėje ateitis atrodo būtent taip – visi esame visiškai atskirti vieni nuo kitų, dar labiau užsidarę ne tik savo galvose, bet ir išoriškai. Kai tampa nebesvarbios emocijos ar kiti žmogiški dalykai, o viskas grindžiama logika ir išskaičiavimu, ta aplinka ir įgauna tokį perdėtą, net šiek tiek hiperbolizuotą biuro vaizdinį. Tokiame pasaulyje žmogų matome kaip atliekantį funkcijas, kurias jam nurodo sistema, ir ilgainiui jis gali pamiršti, ko iš tikrųjų nori.
L. D.: Spektaklio kuriama atmosfera ir aplinka yra savotiška metafora biuro darbui, kuriame reikia labai tiksliai atlikti konkrečias užduotis. Vienas įkvėpimo šaltinių tokiam vizualumui buvo kompiuterinis žaidimas „The Stanley Parable“, kuriame vaizduojamas biuro darbuotojas, kuris tiesiog vykdo ekrane pateikiamas instrukcijas. Lygiai tą patį daro ir Kasparas. Jo atliekami veiksmai tapo tam tikra kompozicija, kuri sujungia judesį ir muziką.
K. B.: Mintį, slypinčią už spektaklio koncepcijos, gerai apibūdina Luko žodžiai: „Dirbi, kad nusipirktum automobilį, o tada juo važiuoji į darbą, kad galėtum dirbti toliau.“ Tai uždaras ratas. Net tai, kas iš pradžių buvo mūsų pomėgis ar kūrybos impulsas, gali tapti darbu, kuris tik atneša finansinį atlygį. Tokiu atveju atsiranda rizika prarasti priežastį, dėl kurios apskritai imiesi kokios nors veiklos.
Pats pavadinimas „bliss“ atsirado ieškant termino „Windows XP“ aplinkoje. Jis priminė žalią pievą ir mėlyną dangų, kuriuos daugelis atpažįstame iš kompiuterio ekrano. Mums pasirodė įdomu, kad toks ramybės vaizdinys pasitinka būtent tada, kai atveriame kompiuterį darbui. Tai savotiška dirbtinė palaima – trumpas būsimo atlygio ar pasitenkinimo jausmas, kuris greitai praeina, o vietoj jo atsiranda kitas noras ir naujas tikslas.
L. D.: Priešprieša tam būtų tikroji, asmeninė palaima: tyla, ramybė, buvimas gamtoje ar galimybė įsiklausyti į savo impulsus. Svarbu išgirsti ne tai, ko iš mūsų reikalauja sistema, o tai, kur patys norėtume būti ir ką darytume, jei nereikėtų nuolat galvoti apie atlygį. Tačiau nenorime žiūrovui pateikti vieno atsakymo, kas yra toji palaima. Spektaklis veikiau kelia klausimą, kaip ją atpažinti ir ar įmanoma ją rasti sąmoningai jos ieškant, kiek jos yra kiekvieno iš mūsų gyvenimuose ir darbuose.
– Ar pagrindinis veikėjas spektaklio metu išsilaisvina iš šios tiksliai suprogramuotos ir racionalios sistemos?
K. B.: Jis iš pradžių net nežino, kad galėtų gyventi kitaip. Jo pasaulyje viskas veikia, jis atlieka savo užduotis ir nekvestionuoja jų prasmės. Pokytis prasideda tada, kai nutinka netikėtumas ir išmuša jį iš įprasto ritmo. Pažįstamas objektas staiga atrodo kitoks, o įprastą veiksmą tenka atlikti naujai. Tokia akimirka gali atverti galimybę pamatyti pasaulį kitaip.
– Ar dirbdami ir kurdami savyje pastebite įtampą tarp to, ką norite daryti, ir to, ką tenka daryti?
K. B.: Labai dažnai. Net kai myli savo darbą, vis tiek reikia planuoti, užsidirbti ir atlikti daugybę kitų dalykų, kad galėtum juo užsiimti. Kartais pagalvoju, kad būtų paprasčiau dirbti kavinėje: ateini, atidirbi, išeini ir neparsineši darbo namo. Kūryboje taip nebūna – ji reikalauja daug laiko ir energijos, o užtikrintumo dažnai trūksta. Vis dėlto sunkiausiomis akimirkomis suprantu, kad mieliau būčiau čia, kur galiu kurti, nei daryčiau ką nors vien dėl atlygio. Kūryboje matai, kaip tavo darbas keičiasi ir auga. Po kelių savaičių rezultatas jau kitoks nei pirmąją dieną. Net kai procesas sunkus, jame yra nuolatinis judėjimas ir atradimai, kurių kartais pasigendu veikloje, atliekamoje vien tam, kad gaučiau finansinį atlygį.
L. D.: Man svarbu, kad turėtume veiklų, prie kurių galime sugrįžti ir kuriose neprarandame savęs. „būda.collective“ ir kiti mums artimi projektai yra tokia erdvė: joje galime eksperimentuoti, būti savimi ir kurti su žmonėmis, kuriais pasitikime. Kiti darbai gali suteikti patirties ir išmokyti naujų dalykų, bet gera žinoti, kad yra vieta ir veikla, kuri išlieka artima ir sava.
– Kalbant su šiuolaikinio cirko kūrėjais visad smalsu jų paklausti ir apie šiuolaikinio cirko lauką Lietuvoje. Kaip jį apibūdintumėte? Ar jaučiatės jį kuriantys ir kaip keičiasi Jūsų pačių požiūris į cirką?
K. B.: Šis laukas Lietuvoje dar nedidelis, todėl, viena vertus, mes patys jį kuriame, kita vertus, tikrai nesame vieninteliai. Man buvo svarbu neiti iš anksto suformuotu keliu ir neperimti vienos konkrečios mokyklos braižo. Kadangi Lietuvoje nėra šiuolaikinio cirko studijų krypties, mokausi dirbtuvėse, bandydamas praktiškai ir bendradarbiaudamas su skirtingų sričių kūrėjais. Taip pamažu ieškau savo meninės kalbos. Kartais kalbame net apie tai, kas galėtų būti lietuviškas žongliravimas. Kai kuriose šalyse jaučiamas tam tikras savitas cirko mokyklų braižas, o Lietuvoje tokios bendros tradicijos nėra. Tai ir yra įdomu: galime ne tik tęsti tai, kas jau sukurta, bet ir patys atrasti formas, kurios ilgainiui taps atpažįstamos.
Aš užaugau klasikiniame cirke, todėl ilgą laiką pats triukas buvo pagrindinis dalykas: žongliruoji, o žiūrovas turi žiūrėti į skriejančius kamuoliukus. Atlikėjas tarsi pasislepia už savo gebėjimų. Šiuolaikiniame cirke man vis dažniau tenka išlįsti iš už triuko ir priemonių, ieškoti, ką dar galiu pasakyti savo buvimu, judesiu ar santykiu su erdve. Tai nelengva, bet būtent čia atrandu naują požiūrį į cirką.
L. D.: Mūsų kuriamuose darbuose susitinka cirkas, teatras, vizualusis menas ir muzika. Todėl save suprantame ne tik kaip šiuolaikinio cirko, bet ir kaip tarpdisciplininio meno kūrėjus. Man atrodo, kad šiuolaikinio cirko scena Lietuvoje dabar dar tik formuojasi – turime erdvės eksperimentuoti ir atrasti, kaip ji galėtų atrodyti.
Mums taip pat svarbu, kad skirtingos disciplinos susitiktų ne atsitiktinai, o per kompoziciją – ritmą, tempą, pauzes ir garsą. Tą galima pastebėti ne tik spektakliuose, bet ir mūsų organizuojamuose tarpdisciplininiuose „Džemuose“, kuriuose susitinka šokėjai, muzikantai, cirko atlikėjai ir aktoriai. Kiekvienas susitikimas kitoks, ir tai padeda geriau suprasti, kaip skirtingos meno kalbos gali veikti drauge.
Kas? Žongliravimo monospektaklis „bliss“.
Kur? Kauno kultūros centre.
Kada? Lapkričio 5 d. 19 val.
Naujausi komentarai