Skaičius Pi
Kai susėdome su Pijumi pasišnekėti apie Lietuvoje įvertintą jo kalendorių, autorius netikėtai pasidomėjo: „Kiek atsimenate skaičiaus Pi skaičių po kablelio?“ Išlemenau: „3,14“. „Ir viskas?!! – nustebo P. Brazauskas. Mat jis atsimena maždaug 20 skaičių, o jo anūkė Nora – net 233. Na, o galingiausi kompiuteriai – 13 trln. Pi skaičių po kablelio. Beje, skaičius Pi žymi apskritimo ilgio ir skersmens santykį. Pasirodo, toks Pijaus pomėgis matematikai neatsitiktinis.
P. Brazausko profesija susijusi su matematika (ekonomistas iki šiol laiko ant stalo sovietmečio laikų medinius skaitytuvus, nors pats draugauja su DI). Matematika jam labai pravertė rengiant unikalų kalendorių. Tam darbui buvęs ekonomistas, tapęs kalendorių kolekcininku, sugaišo beveik 30 metų. Tiek laiko prireikė įvairių laikų keliamųjų ir nekeliamųjų metų kalendoriuose pastebėtiems sustapimams susisteminti ir rasti sprendimo būdą.
Kaip atsitiko, kad ekonomistas susidomėjo kalendoriais? Kaip jam pavyko sukurti tokį kalendorių, kurio nereikia kasmet keisti? Maža to, jame galima sužinoti savaitės dieną, kada gimėte jūs, jūsų tėvai, draugai, artimieji, įžymūs žmonės, įvyko koks nors reiškinys, istorinis ar kitoks įvykis per kelis šimtmečius.
Be to, kalendoriuje pateikiama daug vertingos, enciklopedinės informacijos apie įvairias šalis, jų gyventojus, vandens telkinius, įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, apie daugybę kitų dalykų.
Pakaks minutės
Istorinis ar kito pobūdžio šaltinis mums dažniausiai nurodo įvykio ar reiškinio metus, mėnesį, dieną, bet nepasako, kokia tai buvo savaitės diena, nors ir pasitaiko išimčių.
Žinant tikslią įvykio datą, kalendoriuje galima per minutę sužinoti, kad, pavyzdžiui, pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija, kurią priėmė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė monarchija, buvo pasirašyta antradienį (1791 m. gegužės 3 d.), kad didysis mūsų varpininkas Vincas Kudirka gimė penktadienį (1875 m. gruodžio 31 d.), kad 1988 m. birželio 3 d., penktadienį, susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kad pirmuoju mūsų Respublikos prezidentu Antanas Smetona tapo taip pat penktadienį (1919 m. balandžio 4 d.). Beje, kalendoriuje rašoma, kad penktadienį gimę žmonės yra žavingi, traukte traukiantys prie savęs kitus žmones, turintys daug idėjų, planų, polinkį į meną.
O štai ketvirtadienį yra gimę net trys Lietuvos prezidentai: Aleksandras Stulginskis (1885 02 26), Algirdas Brazauskas (1932 09 22) ir Dalia Grybauskaitė (1956 03 01). Šie ketvirtadienį gimę šalies vadovai, remiantis P. Brazausko įžvalgomis, turi lyderiams būdingų savybių, tačiau sėkmingiausiais laikomi asmenys, gimę sekmadienį. Žodžiu, kiekvienas kalendoriuje sužinojęs, kurią savaitės dieną gimė, sužinos ir daugybę informacijos apie save. Beje, ar žinote, kad anksčiausiai (kovo 22 d.) Velykos buvo švęstos 1818 m., o kitą kartą taip bus tik 2285 m. Priminsime, kad 2026 m. Velykas švęsime balandžio 5-ąją.
Kaip matote, kalendoriai kartais kartojasi, tačiau tai pastebėti, suprasti ir tinkamai įvertinti man prireikė beveik trijų dešimčių metų.
Vietoj bilieto
P. Brazauskas pradėjo dirbti Skriaudžių buities muziejuje 1992 m., o po penkerių metų, kai muziejus šventė savo veiklos 30-metį, sumanė atnešti į muziejų daugybę metų namie saugotus 75 senus kalendorius. Tarp jų buvo ir 1930 m. išleistas Šv. Antano kalendorius, kurį tarpukariu buvo nusipirkęs Pijaus žmonos tėvas.
Netrukus P. Brazauskas surengė asmeninę 336 kalendorių parodą, o dar po metų jo kolekcijoje jau buvo 1 tūkst. kalendorių. Žinia apie juos ir kolekcininką sparčiai plito. Kai Pijus skelbime laikraštyje paprašė žmonių atnešti į muziejų senų kalendorių, jų skaičius pradėjo smarkiai augti. Tam įtakos turėjo ir rašiniai apie kolekcininką „Kauno dienoje“.
„Aš vietoj bilieto į muziejų prašydavau kalendorių, – prisimena pašnekovas. – Žmonėms tai patiko. Atnešdavo ir užsienio šalių kalendorių ar su žinomų žmonių parašais. Taip gavau 1924 m. Lietuvos liaudies kalendorių ir seniausią lietuvišką kalendorių, išleistą 1912 m. ir kainavusį septynias kapeikas.“
Tad dėsninga, kad 1997 m. Skriaudžiuose P. Brazauskas įkūrė antrąjį Lietuvoje Kalendorių muziejų, kuriame šiuo metu saugomų kalendorių skaičius artėja prie 20 tūkst. Priminsime, kad pirmasis Kalendorių muziejus buvo įkurtas Kuršėnuose 1996 m. gruodžio 21 d.
1849 m. kalendorius
2008 m. P. Brazauskas, išėjęs pensiją, persikėlė gyventi į Kauną. Skriaudžiuose jis paliko visą savo kalendorių kolekciją – per 10 tūkst. iš daugiau kaip pusšimčio pasaulio valstybių. Šiuo metu iš naujo surinktoje Pijaus kolekcijoje Kaune taip pat yra per 10 tūkst. įvairių kalendorių iš daugiau kaip 40 pasaulio šalių. Žinoma, tokių retų eksponatų, kokius paliko Skriaudžių muziejuje, kolekcininkas Kaune neturi. Juk Skriaudžių kalendorių muziejuje galima pamatyti, pavyzdžiui, rusų ir lenkų kalbomis Vilniuje 1849 m. išleistą kalendorių. Minėtame muziejuje yra ir šiek tiek vėlesnių metų XIX a. kalendorių.
Kolekcininkas apgailestavo, kad Kuršėnų kalendorių muziejus jau uždarytas visam laikui – taip tvirtina įrašas muziejaus interneto puslapyje.
„Aš pats tuo įsitikinau, kai buvau nuvykęs į Kuršėnus atsiimti Lauryno Ivinskio premijos regalijų. Tad dabar Skriaudžiuose veikiantis kalendorių muziejus yra vienintelis toks Lietuvoje, – teigė pašnekovas. – Beje, ne aš vienas kolekcionuoju kalendorius – Lietuvoje yra kelios nedidelės individualios jų kolekcijos.“
Kolekcionuoja iki šiol
Kai P. Brazauskas 2008 m. atsikraustė į Kauną, įsidarbino Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje, tačiau savo pomėgio kaupti kalendorius neatsisakė. Maža to, ten dirbdamas surengė ne vieną kalendorių parodą. Vertingiausiu savo kolekcijos laimikiu laiko 1990 m. išleistą kalendorių, skirtą Baltijos keliui. Anuomet buvo išleista vos 30 tokių kalendorių, o išplatinta – tik dešimt. P. Brazauskui dabar žinomi tik du likę kalendoriai: vienas – Pijaus namuose, o kitas – Skriaudžiuose, Kalendorių muziejuje.
„Man kalendorių dovanoja ir paprasti žmonės, ir garsenybės. Pavyzdžiui, turiu Nelly Paltinienės iš Vokietijos – ji ten gyveno su vyru – atsiųstą kalendorių, kurių ši pora per metus išleisdavo 5–10 vnt. Turiu kalendorių su įvairių kadencijų Seimo narių, Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų parašais. Labai vertinu prezidento Valdo Adamkaus autografą viename kalendoriuje“, – pasakojo kolekcininkas.
P. Brazauską domina visokio formato kalendoriai: kišeniniai, sieniniai pakabinami, nuplėšiamais lapeliais ir atverčiami, popieriniai, medžiaginiai ar net keraminiai, mediniai. Dabar jo namų palėpėje yra sukaupta apie 10 tūkst. nedidelių, į delną telpančių kalendorėlių, suskirstytų į specialius lizdus pagal metus.
Kolekcininkas ir DI
Kalbėdamas apie L. Ivinskio premija įvertintą savo unikalų kalendorių, P. Brazauskas pastebėjo, kad šiemet tinka seni 1997, 2014 m. kalendoriai, o šis, 2025 m. kalendorius, tiks ir po 25 metų, ir 2070 m., ir 2200 m.
„Kaip matote, kalendoriai kartais kartojasi, tačiau tai pastebėti, suprasti ir tinkamai įvertinti man prireikė beveik trijų dešimčių metų. Perpratęs kalendorių sistemą, ieškojau būdo, kaip padaryti, kad 1800–2200 m. kalendorius būtų nestoras ir kartu informatyvus, kad patiktų smalsiems žmonėms, kad nereikėtų kasmet pirkti naujo kalendoriais“, – kuklinosi unikalaus kalendoriaus kūrėjas.
P. Brazauskas gali neabejoti – jo sukurtas universalus žinynas (autorius pusę metų nuo ryto iki vakaro naršė internete ieškodamas reikalingos informacijos) su unikaliu kalendoriumi tikrai sulauks smalsių žmonių dėmesio, įvertinimo. Beje, mėginau patikrinti pateiktos kalendoriuje informacijos tikrumą, pasitelkusi DI, bet jokių prieštaringų faktų neaptikau. Beje, DI puikiai pažįsta Pijų Brazauską – tuo įsitikinau pasiteiravusi žinių apie šią iškilią asmenybę, neseniai perkopusią 85-ąjį gyvenimo slenkstį. Beje, užsiminęs apie savo garbingą amžių, Pijus pacitavo vieną iš, anot jo, juokų, įrašytų kalendoriaus kiekvieno puslapio pabaigoje: „Žmogus panašus į dviratį – kad išlaikytų pusiausvyrą, turi nuolat judėti“.
Apie L. Ivinskio kalendorių
Pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį – kalendorių – Laurynas Ivinskis parengė 1846 m. Šis istorinis leidinys pavadinimu „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“ buvo išspausdintas Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje. Leidinio pavadinimas buvo keistas du kartus, o 1864 m. išleistas paskutinis numeris vadinosi „Kalendorius taj ira metskajtlus ukiszkasis nuog uzgimima Wieszpaties 1864“. Buvo leidžiamas iki 1864 m. – tada buvo uždrausta lietuviška spauda.
Beje, žodis kalendorius lotyniškai reiškia skolų knygelę. Mat senovės Romoje skolininkai procentus už skolas mokėdavo kiekvieno mėnesio pirmą dieną, kuri buvo vadinama calendae. Dabar kalendorius – ilgalaikė skaičiavimo sistema.
Naujausi komentarai